Jau daug metų savanoriauju įvairiose gyvūnų globos organizacijose. Jų darbuotojai visuomet su baime laukia metų laiko, kuris kitiems asocijuojasi su džiaugsmu ir šeimynine laime. Nes Kalėdos – metas, kai gyvūnai dovanojami aktyviausiai.
Ir nors kai kuriems jų stebuklas tikrai įvyksta, nemaža dalis nelaimėlių, po kelių mėnesių ar savaičių, dar kartą išduoti žmogaus, grąžinami atgal. Juos atvežantys žmonės prisigalvoja įvairiausių, kartais su realybe prasilenkiančių priežasčių. Tai staiga alergija kilo, tai katinas kniaukia per naktis, tai šuo agresyvus, vaikui įkando.
Tačiau tiesa kur kas paprastesnė – kaprizingam vaikeliui ar tuštutei, mažesniu nei špico intelektu, naujasis draugas pasidarė nepatogus, kai pagaliau suvokė – tai ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė. Jį reikia vesti į lauką, maitinti, auklėti, prižiūrėti, susirgusį gydyti. O kai kalba pasisuka apie prieglaudos gyventojus, kurie bene visi turi rimtų psichologinių traumų, dažnai prireikia net ilgų metų, kol įgyjamas pasitikėjimas.
Na, ko tikėtis, jei priedurniai tėvai nesugeba savo tokio pat priedurnio išperos išmokyti švelniai elgtis su gyvūnu?
Žodžiu, šuns ar katino auginimas reikalauja ne tik pinigų bei laiko, bet dar ir šiokio tokio suvokimo apie bendravimą su juo. Na, ko tikėtis, jei priedurniai tėvai nesugeba savo tokio pat priedurnio išperos išmokyti švelniai elgtis su gyvūnu? Kad šis susigūžęs iš baimės kentės, kol jį kaip skudurinę lėlę mažasis sadistas tąso?
Bet kadangi tokie tėvai protu ir empatija nepasižymi, o jų atžalėlei leidžiama viskas (čia turbūt tie patys, kur vaikams leidžia duotis ir trukdyti aplinkiniams restoranuose ar lėktuvuose), tai sprendimas čia paprastas – atsikratyti. Gyvūno, ne vaiko.
Nesupraskite manęs neteisingai. Absoliučiai nieko blogo, jei apie naują šeimos narį svajojote jau ilgai, tinkamai jo atėjimui pasiruošėte, suprasdami, kokia tai rimta ir ilgalaikė atsakomybė, o tuomet mažą snukutį į namus priėmėte būtent per šventes. Čia aš kalbu apie kitokius variantus. Tuos, kai sprendimas pasiimti gyvūną būna spontaniškesnis negu pasirinkta gelinio nagų lako spalva ateinančioms trims savaitėms.
Štai vienai pažįstamai porai draugai juokais padovanojo gyvą ožką. Ožką, Karlai. Nes gi smagu. Man kyla tik vienas klausimas. O kodėl kitąmet draugams kūdikio iš prieglaudėlės neatnešus? Paskui gi būna dar kitokie atvejai, kurie išvis – žanro klasika. Vaikui nusibosta žaisti su šuniuku robotu, tai tėvai po egle pakiša gyvą keturkojį. Klaidingai tikėdamiesi, kad šis visko pertekusiam vaikeliui ilgiau nenusibos, o gal iš karto žinantys, jog kai taip nutiks, išmes kaip šiukšlę ir jokių rūpesčių ar sąžinės graužaties.
Ir, žinote, paradoksaliausia, kad savo vaikams, gal taip kompensuodamos tėviškos meilės trūkumą, gyvus augintinius atsainiai it pliušinius, dovanoja vienišos mamos. Kas jau kas, bet jos, atrodo, turėtų suprasti, koks jausmas, kai staiga tampi nebereikalingas ir lieki kapanotis vienas pats.
Paradoksalu, kad gyvūnus dažniausiai dovanoja vienišos mamos. Kas jau kas, bet jos, atrodo, turėtų suprasti, koks jausmas, kai staiga tampi nebereikalingas
Bet, anaiptol. Dažnai užtenka mažosios Tėjytės ar Domantuko pazirzenimo ir štai, jau ieškoma gyvūno, skirto mažajam tampyti. Bet gal čia ir tokių mamelių gyvenimo būdas. Nesuvokti, kad gyvūnas yra ne mažesnė atsakomybė už vaiką, be ilgų apmąstymų prisiveisti vienų bei kitų, o tada skųstis, kad gyvenimas liūdnas ir sunkus.
Suprantu, skambu piktai, bet man ir yra baisiai pikta. Ir jums pasidarytų pikta, jei reguliariai nueitumėte aplankyti paliktų gyvūnų ir paklausyti jų istorijų. Jei pažiūrėtumėte į akis spardytiems, kirviu kapotiems, miške prie medžio mirti pririštiems arba net ne vienų naujų šeimininkų galiausiai vėl paliktiems šunims ar katinams. Ar tiems, kuriems dėl žmogaus abejingumo nebeliko šansų išgyventi. Tose akyse – visas pasaulio skausmas. Nes nors ir nemoka kalbėti, jie viską puikiai jaučia ir supranta. Kartais geriau negu mes.
Tad būkite atsakingi, labai jūsų prašau, gerai pagalvokite prieš įsigydami gyvūną kaip šventinę dovaną. Nes rūpintis juo privalėsite visą jam likusį gyvenimą.
Ir, mamos, jei jau vaikui draugą dovanojate, tai supraskite, kad jis taps ir jūsų pareiga. Jei padovanosite ir paskui, kai reikalai pasunkės, išmesite, aš jus prakeikiu avansu.
Jaukių ir atsakingų švenčių!
