Kai tik sužinojau, kad esu pakviesta vykti į Ugandą, suvokiau, kad apie šią šalį beveik nieko nežinau.
Žinojau tik tai, kad tai – šalis Afrikos žemyne ir kad ji ribojasi su turistų mylima Kenija bei Ruanda, kurią žinojau iš istorijos pamokų dėl ten 1994 metais vykusio genocido.
Tolimesnę pažintį su šalimi nusprendžiau pratęsti ne Vikipedijos pagalba, o kino. Tą patį vakarą pažiūrėjau garsųjį „The Last King of Scoland“ filmą – ir išsigandau.
Nors garsiojo Idi Amino Dada prezidento valdymo laikotarpį čia žino net ir tie, kurie gimė jau šiais laikais, filme atvaizduota neišsivysčiusi šalis su jos išsigandusiais gyventojais visiškai neprimena to, ką vos atvykusi į sostinę Kampalą pamačiau savo akimis.
Atrodo, jog mieste vyksta vaizdingas chaosas: aplinka ir žmonių apranga pilna ryškių spalvų, todėl prie šių kontrastų reikia laiko priprasti. Kampalos gatvių gyvenimas peržengia visas prieš tai kitose šalyse matytas taisykles, todėl belieka suprasti, kad taisyklės čia labai savitos ir reikia kuo greičiau išmokti jų laikytis.
Kai mano vienas iš projekto kolegų suburbėjo, jog jam sunku prisitaikyti prie gyvenimo ritmo ir toleruoti ugandiečių nuolatinį vėlavimą, tarstelėjau jam patarimą, kuriuo vadovavausi lankydamasi Indonezijoje:
„Įsivaizduok, kad subliūkšti. Viskas, kas buvo praeityje, tavo rutinoje, gimtinėje ir tavyje – išnyksta. Ir tu tampi lyg karštas molis, iš kurio reikia kažką lipdyti. Leisk Ugandai tai padaryti.“
Ir jau pirmą dieną pati įsileidau Ugandos ritmą į savo gyvenimą, o aprangos spalvingumu žavinčius žmones – į savo draugiją.
Visus YPATINGOS ambasadorės Agnės Kulitaitės įspūdžius iš Ugandos sekite kitose dalyse.
