Šalyje gyvena 42 milijonai gyventojų, o pagal populiaciją vienam vyrui čia tenka daugiau nei viena moteris, todėl dažnas jų nepraleidžia progos tuo pasinaudoti – užsiima poligamija.
Būtent ji yra viena iš priežasčių, kodėl taip dažnai žvilgsnį patraukia už prekystalio sėdinti vieniša mama su keliais aplink ją lakstančiais vaikais. Vietiniai pasakojo, kad vaikų teisių įstatuose yra daug spragų ir jos nėra pakankamai stiprios, todėl dažnas vyras arba slepia savo kitą šeimą arba palikęs pirmąją ne tik nebeteikia jai dėmesio, bet ir nemoka jokių alimentų. Mamos imasi visko, kad išlaikytų juos pačios.
Programos su Active Youth metu lankėmės dvejose mokyklose ir vaikų prieglaudoje. Pamatę į mus atbėgantį būrį berniukų su suknelėmis – sutrikome, o vėliau mums buvo paaiškinta, kodėl tiek berniukų, tiek mergaičių galvos skutamos plikai.
Ugandoje vidurinioji klasė neegzistuoja, todėl išlieka dvi: turtingųjų ir vargšų, pastarieji sudaro itin didelį šalies gyventojų procentą. Afrikiečių šukuosenos žavi dažną europietį: tankūs, ryškūs, garbanoti plaukai, bet turbūt retas susimąsto, kad rūpinimasis jais kainuoja didelius pinigus jiems. Priemonės, kasyčių pynimas, dredų sukimas – doleris prie dolerio arba Ugandos šilingas prie šilingo ir taip susidaro savaitinis standartinio ugandiečio uždarbis, todėl merginos iš nepasiturinčių šeimų dažniausiai pradeda plaukus auginti tik paskutinėse klasėse mokykloje arba jau universitete.
Turistai, o tiksliau, mzungu (taip čia vadinami baltieji) mokykloje tikra atrakcija. Vaikai mus pasitinka dainuodami Ugandos, vėliau Bugandos (karalystė esanti Ugandoje) himnus bei rodydami savo tradicinius šokius su, žinoma, tradiciniais rūbais. Jų neatsisakiau pasimatuoti ir aš.
Patys vaikai sutinkami čia kiekvieną dieną, būna dienų, kai vaikų gatvėse pamatome daugiau nei suaugusiųjų. Vaikai labai draugiški, net ir tie, kurie nemoka angliškai, drąsiai prieina ir bando susikalbėti kūno ar sava kalba, tikėdamiesi, kad bus suprasti. Retas čia turi mobilųjį, todėl jie čia labai mėgsta fotografuotis, o vėliau žiūrėti į rezultatą ir juoktis iš savo atvaizdo.
Bet kartais jo net neprireikia, kad juokas pasigirstų – užtenka kelių juokingų judesių, kartais garsų arba iškišto liežuvio ir smagus kontaktas būna užmegztas. Ir aš jiems jaučiu pavydą mokėjime džiaugtis – per savo dažną skubėjimą, aš apanku ir dažnai nepamatau tų mažų, gražių dalykų kasdienybėje, kurie tokia svarbi dalis mūsų gyvenimo dėlionėje.
