„Na, geriausias direktorius juk tas, kuris pradeda nuo žemiausio laiptelio ir kantriai kopia į viršų“, – šypsosi išraiškingų akių Agnė, stačia galva nėrusi į iššūkių kupiną televizijos naujienų pasaulį.
Vos atėjusi prisipažinai, kad interviu bijai labiau nei tiesioginio eterio. O juk kalbama, kad po tiesioginio eterio galvoje atsiranda daugiau žilų plaukų...
Kad aš jų ir taip užtektinai turiu! Tiesioginio eterio bijojau mėnesį, o interviu bijau nuolat. Vilniaus kolegijoje baigusi dietologijos studijas, pradėjau dirbti vienoje farmacijos kompanijoje. Tuo metu ji rengė sveikatos laidą regioninėje televizijoje „5 kanalas“. „Gal galėtum tą laidelę kuruoti?“ – paklausė manęs. Dariau viską: ieškojau pašnekovų, temų, netgi laidos rėmėjų, organizavau žaidimus, galiausiai ir pati vedžiau.
Nusifilmavau keliose reklamose, gal jose mane pamatė prodiuseris Kristupas Krivickas. Pakvietė pasikalbėti. Laida turėjo būti apie moterų gyvenimus. Kai sužinojau, kad joje ir pačiai teks atverti širdį, nusprendžiau: negaliu atverti savo namų durų ir paslapčių visiems. Ir mano vyrui tai netiktų. Jis visada sako, kad geriausia vieta po saule yra pavėsis. O štai draugės nesuprato: gal išprotėjai?! Juk – televizija! Galimybės!
Tačiau galimybių atsirado. Saulius Urbonavičius pakvietė į „Tango TV“. „Ištikimybės testas“ buvo mano pirmasis tikras televizinis blynas. Dirbome daug, kiekvieną dieną, net savaitgaliais, išeini ryte, grįžti vėlai vakare.
Kai laida baigėsi, dirbau už kadro – vykdomąja prodiusere. O paskui paskambino Virginijus Gaivenis. Tapau LNK laidos „Nauja versija“ vedėja. Pamenu, Virginijus tuomet sakė: „Toliau tavo kelyje – žinių vedėjos kėdė.“ Juokėmės su drauge: kokios žinios, juk tai rimta? Žiniose dirba tik žurnalistai.
Tačiau į atranką nuėjau. Pirmą kartą nepavyko, o antrą kartą tekstą skaičiau labai susijaudinusi – sūnus gulėjo reanimacijoje. „Nieko nebus“, – grįžusi pasakiau vyrui. Bet BTV žinių tarnybos vadovai nusprendė kitaip. Pusmetį privačiai mokiausi dikcijos ir kirčiavimo – niekas nereikalavo, pati nusprendžiau. Dabar jaučiuosi stipriau.
Mokeisi dietologijos, vėliau studijavai ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, šiais metais įstojai į Psichologijos akademiją. Ar tie ieškojimai reiškia, kad baigusi mokyklą pasirinkai ne tai, ką reikėjo?
Kai buvau maža, svajojau tapti arba teisininke, arba gydytoja. Tačiau į mediciną neįstojau. Metų prarasti nesinorėjo, todėl nuėjau į kolegiją. Gal taip ir geriau. Prisimenu, mus nuvedė į morgą, o ten – maža mergaitė. Laikiausi didvyriškai, bet po dviejų savaičių greitąja išvežė ligoninėn. Stresas padarė savo...
Mūsų šeimoje apie mokslą visada buvo kalbama pagarbiai. „Svarbiausia – išsilavinimas“, – sakydavo tėvelis. Jis – biomedicinos mokslų daktaras. Mamytė turi ekonominį išsilavinimą ir po studijų visą gyvenimą dirba pagal specialybę. O iš manęs dabar štai kas išėjo (šypsosi)...
Negali sakyti, kad dėl to esi nepatekinta?
Kartais man atrodo, kad gyvenimas klostosi lyg savaime. Nė pastangų daug nereikia.
Gal kada nors paklausiu prodiuserio, kodėl jis mane matė televizijoje? Juk kai pakvietė vesti laidos, buvau ką tik pagimdžiusi sūnų, storulė, kiekviename skruoste po bandelę (juokiasi).
 |
| Agnė Zacharevičienė |
Na, dietologei jokios bandelės nebaisios! Tikriausiai pati susidarei sau dietą?
Ir sau, ir draugams sudarau. Dieta – tai ne badavimas, kaip daug kam atrodo. Man įdomu sudėlioti produktus taip, kad žmogus gerai jaustųsi, su maistu gautų viską, ko reikia. Tačiau dietologija nebuvo sritis, kurioje norėjau eiti toliau. Dirbau pardavimo vadybininke automobilių bendrovėje „Krasta Auto“, man puikiai sekėsi. Tačiau vieną dieną priėmiau sprendimą ir pasirinkau televiziją. Džiaugiuosi, kad pradėjau nuo mažos laidelės, mačiau visą televizijos virtuvę. Juk sunku įsivaizduoti direktorių, kuris nedirbo vadybininku ar šlavėju.
Žinių vedėja turi laikytis tam tikrų taisyklų. Nuoga viršelyje – dabar jau niekaip!
Kad noro tokio niekuomet neturėjau! Ir nesu iš tų, kurie negali gyventi be viešumos, be vakarėlių. Su vyru einame tik ten, kur būtinai turime dalyvauti. Jis – užimtas, daug keliaujantis žmogus, taigi nešvaistome laiko veltui.
Šiais metais tikrai turėsiu ką veikti – darbas BTV, psichologijos studijos, sūnui antra klasė, dar – savanorystė. Jau senokai padedu trims šeimoms. Nesakau, kad esame draugai, bet jie man gali bet kada paskambinti. Nuo rudens dar pradėsiu dalyvauti organizacijos „Big Brothers Big Sisters“ programoje. Tai ne šiaip globotinio ir savanorio draugystė – aš įsipareigoju su vaiku susitikti mažiausiai dviem valandoms per savaitę, padėti jam spręsti bėdas, kalbėtis su juo, palaikyti įvairiose gyvenimo situacijose. Manau, tai turės įtakos ir mano darbui, ir mokslams, ir mano sūnui.
Kai važiuoji pas globotinius, sūnų pasiimi kartu?
Kai kada... Nors į vieną šeimą – nedrįstu. Vaikai ten dažnai būna nevalgę, apleisti. Kai paklausiu, kodėl jie neina į mokyklą, atsako: „O ko? Kad paskui mamai alkoholiui uždirbčiau?“ Tie vaikai gyvena taip, kaip mato gyvenančius savo tėvus. Jie nesupranta, jog gali būti kitaip. Už savo gyvenimą esu dėkinga tėvams. Mus su seserimi jie auklėjo labai griežtai. Sesė studijuoja magistrantūroje ir turi planų daug pasiekti moksle. Žinių troškimas, atrodo, mūsų kraujyje.
Esi iš tų stiprių moterų, kurios vaikšto aukštai iškėlusios galvą. Betgi vyrai tokių moterų bijo?
Tikrai (juokiasi)! Jie prie manęs neprieina! Nebent randu rožių, užkištų už automobilio valytuvų.
Su būsimu vyru susitikai, kai mokeisi ISM?
Rolandas ten nesimokė, bet mūsų draugystė ir meilė prasidėjo tuo metu. Baigiamuosius egzaminus laikiau su didžiausiu pilvu. Laukdamasi Robertėlio buvau priaugusi net 26 kilogramus.
Na, dabar jų – nė kvapo! Gali išduoti paslaptį, kaip reikia maitintis, kad būtum sveika ir gražiai atrodytum?
Dabar sėdžiu ant sporto dietos. Kadangi daug sportuoju, reikia daug baltymų. Ryte išgeriu šviežių apelsinų ir greipfrutų sulčių, suvalgau du kivius arba vieną greipfrutą. Po dviejų valandų – kiaušinį su riekele juodos duonos. Per pietus – šimtą gramų virtos vištos krūtinėlės. Vakarienei – daržovės arba indelis jogurto. Esu iš tų, kurie sako, kad vakarienę reikia atiduoti priešui, o dar geriau – benamiui.
Tikriausiai nepasidažiusi neišeitum į gatvę?
Mama mane mokė: moteris turi būti tvarkinga, savimi besirūpinanti. Joks grožis neatpirks, jei plaukai bus neplauti, o nagai nukramtyti. Iš jos išmokau gudrybių, kaip kiaušinio tryniu pamaitinti plaukus, sužinojau, kad geras aliejus veidui yra naudingesnis už bet kokį kremą. Mano seneliai – ilgaamžiai, daug ką, matyt, perėmiau ir iš jų. Šiais metais seneliui bus devyniasdešimt, jis dar labai greitai vaikšto ir gaudo ešeriukus. Močiutė šalia jo irgi žydi kaip gėlė.
Šeima iš tiesų yra žiaurus darbas, kurį dirbti reikia su meile.
Žiūrint į juos, ir pačiai norisi taip gyventi?
Visą laiką norėjau tokio vyro kaip tėvelis. Išsirinkau kitokį, bet rudenį bus jau dešimt metų, kai esame susituokę.
Vadinasi, trejus, pačius baisiausius, peršokote, septynerius – irgi...
Kad nelabai turėjome laiko galvoti apie krizes! Turėjome šiokių tokių problemų dėl sūnaus sveikatos – kai vieną, antrą, trečią kartą patenki į reanimaciją, gyvenimas pradeda atrodyti kitaip. Nėra namų be dūmų, kelių rožėmis irgi niekas nekloja, tačiau norisi gyventi gražiai. Mano šeimoje tėvelis niekada balso nėra pakėlęs, o prie mūsų tarp tėvų nėra įvykęs nė vienas ginčas.
Tavo vyras daug keliauja. Vieni sako, kad gyvenimas atskirai padeda išsaugoti šeimą, nes žmonės nepavargsta vienas nuo kito. Kiti – kad ilgi išsiskyrimai santykiams nepadeda.
Man atrodo, kad viskas priklauso nuo starto. Metus draugavome, supratome, kad negalime ir nenorime keisti vienas kito. Mano vyras pasakė: abu esame labai stiprūs, nebus lengva. Kad būtų lengviau, nusistatėme taisykles. Esame laisvi žmonės ir galime daryti, ką norime, tačiau pasitikėjimas būtinas. Pasitikiu savo vyru, ramiai miegu, net jei jis negrįžta, kada pažadėjęs. Nes jei daug galvočiau, iš proto galėčiau išsikraustyti – juk Ukrainoje jis kartais ir tris savaites praleidžia. O draugės man sako: „Žinai, kokios ten moterys?..“ Šeima iš tiesų yra žiaurus darbas, kurį dirbti reikia su meile.
