Turbūt visi suprantame, ką ji tuo metu jaučia. Mintys žaibiškai sukasi mamos galvoje: „Jei Agnė būtų lipusi laiptais, būtų nukritusi ir aš ją būčiau išgirdusi, jei būtų ėjusi į vonią, būtumėme susitikusios, jei...“ Mintis nutraukia praviras kambario langas ir pristumta prie jo kėdė – čia mama ir tvarkėsi. Langas, kuris veda tiesiai ant mansardinio senamiesčio senų čerpių stogo. Mama kartu su savo visu solidžiu operos solistės stotu meta kibirus, skudurus ir puola žvalgytis. Ant stogo, aišku, pamato mane: patyliukais, dar gana neužtikrintai vaikštančią, su pilnomis akimis džiaugsmo, nuostabos ir smalsumo dėl pakitusio gyvenimo kampo ir aukščio. Nežinau kaip, bet mano mama sugeba užlipti ant stogo ir ramiausiu krištoliniu balsu pakviečia mane partipenti atgal. Kurį laiką dvejojusi sutinku su pasiūlymu. Kai susitinkame pusiaukelėje, mama griebia mane į glėbį ir verkdama neša mane vidun. Kambary ji vienu metu ir verkia, ir bučiuoja, ir, man rodos, išsigandusi pyksta. Buvau labai mažytė, bet šią dieną pamenu. Šiandien dėkoju mamai, kad ji ne tik padovanojo man gyvybę, ji dar ją ir išgelbėjo. Galbūt ne vieną kartą.
Šį pirmadienį švenčiame vaikų gynimo dieną. Vaikus reikia saugoti ir ginti. Tik kaip daryti tai su saiku? Juk norime juos užauginti smalsius, laisvus, mylinčius, sveikus ir besidžiaugiančius gyvenimu. Ir ne viskas mums pavyks, ne nuo visko juos apsaugosime. Man rodos, perdėtai jaudinsimės ar ne, vis tiek bus taip, kaip bus... Todėl linkiu mums mažiau „atsargiai“, „neik“, „nekalbėk“ ir „susitaikyk“ šūksnių, o daugiau pasitikėjimo mūsų vaikais, savimi ir gyvenimu.
Bet kokiu atveju, stengtis reikia. Ir kartais patys, atrodo, mažiausi dalykai vaikams gali padovanoti gerų, sveikesnių gyvenimo įpročių. Maisto kultūroje taip pat.
Šiandien dalijuosi dar vienu receptu iš „#agnės keto... ir kiti receptai“ knygos. Vaikų gynimo dienos proga jūsų šeimos stalą gali praturtinti keto vafliai. Tai belgiškų vaflių receptas, bet be kvietinių miltų ir be cukraus. Prisipažinsiu – mano Jonytė jų nevalgo, nes per vėlai pati atradau kepinius be kvietinių miltų, o vyresnis sūnus Gabrielius skanauja mielai. Dalijuosi ir kviečiu pratinti vaikus prie sveikesnio skonio. Kas gali žinoti, gal kada nors jie mums padėkos?
Pati aš kuriant kai kuriuos gerus vaikų mitybos įpročius jaučiuosi pavėlavusi, bet vis tiek stengiuosi juos diegti: vaikai geria vandenį, kovojame su visais cukriniais avinėliais ir bandome maitintis kuo įvairiau. Kaip formuoti sveikesnius mitybos įpročius taikiai? Šiandien klausiu psichologės Jūratės Bortkevičienės.
– Kaip suformuoti tinkamus mitybos įpročius vaikui?
– Vaikai mitybos įpročius perima iš tėvų. Jei tėvai sako, kad svarbu valgyti daržoves, bet patys nevalgo, kalba, kad cukrus yra blogai, bet patys pasislėpę valgo šokoladą, tai kalbėjimas naudos neduoda. Vaikai mokosi iš pavyzdžio. Nereikia tikėtis, kad jei jūs valgote daug salotų, jūsų vaikai darys tą patį. Nebūtinai, tačiau jei vaikas formuosis gerus įpročius, tai anksčiau ar vėliau pradės sekti jūsų pavyzdžiu. Kitas neteisingas pavyzdys, kai mes labai dažnai verčiame vaikus viską suvalgyti iki galo ir išmokome nejausti sotumo jausmo. Na, dar vieną kąsnelį… Nors vaikas jau sako, ačiū, nebenoriu. Geriau įdėkite vaikui mažiau ir jis paprašys pakartoti, nei bandys suvalgyti viską, kai jau nebenori.
Taip mes mokysime vaikus nešvaistyti maisto, o suvalgyti tiek, kad būtų sotūs. Vaikai turi natūralų sotumo jausmą, kurį mes, suaugusieji, dažnai sugadiname. Ir būna dienų, kai vaikas suvalgo mažiau, nes šiandien nori tiek, bet kitą dieną suvalgys daugiau. Svarbu, kad jei vaikas normaliai nevalgo, neturėtų galimybės vėliau užkandžiauti. Nekiškime vaikams užkandžių, kad ir kaip norisi duoti tą sausainuką, blynuką – ar tikrai jam to reikia? Taip formuojasi užkandžiavimo įpročiai, bet ne subalansuotos mitybos. Geriausias dalykas išmokyti vaikus valgyti subalansuotą maistą – neturėti užkandžių ir saldainių namuose. Kai nėra, jų ir nereikia. Mokykime vaikus rinktis produktus ir skaityti etiketes. Kartu parduotuvėje paanalizuokime, kodėl verta pirkti vieną ar kitą produktą. Paaiškinkite vaikui savo pirkinio pasirinkimą, kuo jis naudingas, kodėl renkatės vieną, o ne kitą.
– Kaip pratinti vaikus prie naujų skonių?
– Aš pasidalysiu savo patirtimi, kuri padėjo man pripratinti vaikus ragauti. Mes skatiname vaikus paragauti, ir, jei jiems nepatiks, visada gali išspjauti. Ne į lėkštę, o į servetėlę. Kai vaikai pabando, tai dažniausiai suvalgo. Būna, kai išspjauna, tada mes sakome, kad, vadinasi, tavo skonio receptoriai dar nepriima šio skonio ir reikės pamėginti vėliau. Ir kai kitą kartą vėl valgome tą patį patiekalą, skatiname vėl pamėginti. Antra, mes mėgaujamės maistu ir kalbame apie skonius, koks to patiekalo skonis – saldus, saldžiai aštrus, egzotiškas, rūgštus... Ir vaikams darosi smalsu, tada patys bando apibūdinti skonį.
– Ką daryti, kai vaikas nemėgsta vaisių ir daržovių?
– Mes visi ką nors mėgstame ir ko nors nemėgstame. Bet manau, kad yra daržovių, kurios labiau patinka, o kurios mažiau. Mano nuomone, valgant neturi būti prievartos. Kaip ir minėjau, skatinkime ragauti, ir vaikai pradės valgyti. O dar, užuot leidę užkandžiauti sausainukais, vafliukais ar saldainiukais, tiesiog supjaustykite daržovių ar vaisių ir padėkite ant stalo. Patys paimkite ir suvalgydami parodykite pasitenkinimą. Vaikai labai dažnai mus mėgdžioja ir pradeda valgyti. Bet atminkime – visi vaikai skirtingi, tegul atranda savo mėgstamus patiekalus. Pavyzdžiui, mano sūnus valgo visus vaisius ir daržoves, ragauja ir mėgaujasi. Bet būna dienų, kai nenori. O dukra nevalgo nei obuolių, nei kriaušių. Tačiau mielai valgo cukiniją, baklažaną, pupeles, mangus. Kaip ir mes, suaugę, juk ne viską mėgstame, svarbu ragauti.
– Ar vaikai susiduria su emociniu valgymu? Kaip tai pastebėti ir ką daryti pastebėjus?
– Taip, vaikai gali susidurti su emociniu valgymu. Ir, žinoma, prie to tikrai prisideda suaugę. Pavyzdžiui, jei vaikui liūdna, duodam saldainį, kad pralinksmėtų. Jei kas nors nepavyko, duodam šokoladuką, kad pralinksmėtų. Arba mato, kad tėvai labai džiaugiasi, kai tu valgai, ir dar priduria, kad labai myli, kai taip sočiai valgai. Meilė pradedama sieti su maistu – jei valgau, tai myli.. taip pat suaugusio pavyzdys – labai stresuoju, man reikia šokolado. Na, va, pavalgiau ir nusiraminau.
Taip pat, kai vaiką verčiame valgyti salotas, daržoves – mes formuojame prievartą, kad valgau, nes privalau, bet kad tai nėra skanu. Ir tada susiformuoja, kad tai, kas sveika, yra neskanu. O tai, ką draudžiame, – traškučiai, saldainiai – yra skanu.
Labai svarbu mokyti vaikus valgyti sąmoningai. Ir ne drausti traškučius ar gazuotus gėrimus, o paaiškinti, kodėl mes jų nevartojame. Ir jei tu jo paragausi, netapsi blogas, tačiau tu žinai pasekmes, net ilgalaikėje perspektyvoje. Taip mes formuojame sąmoningą požiūrį į maistą.
Keto vafliai su šonine
4 porcijos
Gaminimo laikas – 40 min.
- 100 g sviesto;
- 3 kiaušiniai;
- 300 g migdolų miltų;
- 2 šaukštai 30 proc. grietinės;
- 150 ml vandens arba pieno;
- 1 šaukštas kepimo miltelių;
- 100 g šoninės juostelių;
- 1 šaukštas stevijų sirupo;
- žiupsnelis druskos;
- šlakelis alyvuogių aliejaus.
Gaminimas:
Mažame puode ištirpiname sviestą.
Kiaušinių trynius atskiriame nuo baltymų.
Viename dubenyje trynius išplakame su stevijų sirupu, supilame ištirpintą sviestą, dedame grietinės, pilame vandens arba pieno ir, viską gerai išmaišę, įmaišome miltus su kepimo milteliais.
Kitame dubenėlyje elektriniu plaktuvu iki standžių putų išplakame baltymus, juos irgi atsargiai įmaišome į vaflių tešlą. Ji turi būti gana tiršta – kaip grietinė. Jei rezultatas netenkina, konsistenciją pareguliuojame papildomu vandens arba miltų kiekiu. Dedame tešlos į vaflių keptuvę ir kepame, kol vaflis gražiai apskrunda.
Kol kepa vafliai, įkaitiname keptuvę ir paskrudiname šoninę.
Patiekiame vaflius su šonine.
Taip pat prie šių vaflių puikiai tiks ištirpinto sviesto padažas su druska arba šlakelis klevų sirupo, įvairios uogos, riešutai ar šokoladinis padažas – ne keto sekėjams, aišku.
Kitą pirmadienį jūsų lauksiu su vasariška nuotaika,
pradėsime daržo gėrybių sezoną!
O iki tol susitinkame mano FB ir IG socialinių tinklų paskyrose
Su meile maistui ir gyvenimui,
A.
