Žmogaus grožis nepriklauso nuo lyties. Tuo tiki visas grožio pasaulis: garsūs mados namai savo reklamos veidais renkasi androginiškus ir lytį pakeitusius modelius, transseksualai tampa dizainerių įkvėpėjais ir puošia žymiausių žurnalų viršelius.
Pernai fotografė Annie Leibovitz žurnalo „Vanity Fair“ viršeliui nufotografavo Caitlyn Jenner – lytį pakeitusį olimpinį čempioną, kuris anksčiau buvo žinomas kaip Bruce’as Jenneris, Kim Kardashian patėvis ir modelio Kylie Jenner tėvas. Žurnalas „Glamour“ išrinko Caitlyn 2015-ųjų moterimi.
Kompanijos „Rimmel London“ veidas filipinietė Geena Rocero, padariusi puikią modelio karjerą, transseksualų teises gynė viešomis kalbomis pasaulinėje TED konferencijoje, Baltuosiuose rūmuose ir Jungtinėse Tautose.
Iš Puerto Riko kilusi gražuolė Carmen Carrera, kuri gimė kaip Christopheris Romanas, pasirašė sutartį su „Elite“, dalyvauja solidžiose fotosesijose, yra JAV televizijos žvaigždė.
Italės Leos T androginiškas grožis įkvėpė „Givenchy“ dizainerį Riccardo Tisci: vėliau ši mados kūrėjo mūza tapo kompanijos „Redken“ veidu ir dalyvavo itališkajame projekte „Šok su žvaigžde“.
Šviesiaplaukė Andreja Pejić modelio karjerą pradėjo kaip Andrejus: androginišką modelį viršelyje įamžino „Elle“ žurnalas, vėliau vaikinas sėkmingai pakeitė lytį, ėmė dirbti su „Vogue“ ir tapo „Make Up For Ever“ veidu.
Žymiausia transseksualė Lietuvoje – Agness Landau, atvykusi iš Azerbaidžano ir išgarsėjusi Raulio Mammadli vardu. Prieš kelerius metus ji buvo pramogų pasaulio žvaigždė, dažnai dalyvaudavo televizijos laidose ir dalydavo interviu žiniasklaidai.
Bene ryškiausiai ji pasirodė projekte „Šok su manimi“: nuolat susidurdavusi su priešišku požiūriu, žiūrovų palaikymo nesulaukė ir ant parketo, tačiau iš šou išėjo aukštai pakelta galva.
Nuo tada viešumoje ėmė rodytis vis rečiau, išvyko iš Lietuvos, o grįžusi visus privertė aiktelėti iš nuostabos: ankstesnio Raulio nebeliko, dabar Agness – graži šviesiaplaukė mergina.
Nieko nuostabaus, kad Evai Ghaoui, prekės ženklo „Eva Luxury“ suknelių kūrėjai, vos susipažinus su Agness kilo mintis paprašyti jos tapti kolekcijos modeliu.
„Jau seniai atkreipiau dėmesį į ją socialiniuose tinkluose: į tokios įspūdingos išvaizdos merginą tiesiog neįmanoma jo neatkreipti, – tikina Eva. – Per kelerius pastaruosius metus sukūriau nemažai šilkinių, šifoninių suknelių ir ieškojau modelio, kuris galėtų jas demonstruoti. Kai draugai supažindino su Agness, jau nuo pirmos minutės žinojau: tas modelis stovi man prieš akis.“
Abi šviesiaplaukės iškart rado bendrą kalbą ir pasijuto tarsi senos bičiulės.
„Gražūs žmonės patinka vieni kitiems, – šypsosi Eva. – Agness, mano akimis, yra tobula, jos kūnas ir veidas – nepriekaištingi. Mano suknelės ant dailaus liekno jos kūno atrodo idealiai – būtent taip, kaip matau vaizduotėje ir piešiu eskizuose. Bet dar labiau sužavėjo nuoširdumas ir jautrumas: toli gražu ne visi pramogų pasaulio žmonės, apdovanoti tokia išvaizda, būna draugiški ir nuoširdūs.
Gyvenime jai teko patirti ir šilta, ir šalta: Agness turi labai skaudžios patirties, jau nekalbant apie lietuvių požiūrį į jos lytį... Tačiau toji patirtis pavertė ją stipria asmenybe. Aš apskritai negalvojau, Agness moteris ar vyras: jos įdomus charakteris, ji puikiai atrodo... Apie tokį modelį kiekvienas dizaineris galėtų tik pasvajoti: aš labai dėkinga jai, kad sutiko būti mano kolekcijos veidu.“
Agness Landau irgi buvo sužavėta bendro darbo: „Evos suknelės – itin moteriškos ir labai gražios. Man buvo vienas malonumas jas vilkėti ir pozuoti fotografijoms: apsivelku vieną – rodos, ji gražiausia, apsivelku kitą – šita dar gražesnė... Fotosesijos rezultatas patiko mums abiem.“
Agness, kaip tu atsidūrei Lietuvoje?
Užaugau Azerbaidžane, kai sukako septyniolika, nutariau vykti į Vilnių studijuoti architektūros. Anksčiau Lietuvoje nebuvau lankiusis, žinojau tik, kad tai graži maža Europos šalis – o aš labai norėjau gyventi Europoje. Dabar manau, kad pasirinkti Vilnių buvo teisingas žingsnis: jei po mokyklos būčiau išvykusi, pavyzdžiui, į Maskvą, būčiau pražuvusi tame didžiuliame mieste. Visada buvau labai meniška ir jautri: dabar ugdau save, stengiuosi suvaldyti jautrumą, bet ankstyvoje jaunystėje nebuvau tokia stipri. Mažas ir jaukus Vilnius labai tiko jauno žmogaus gyvenimo kelio pradžiai. Iš pradžių čia atvykau su tėvais, bet vėliau mūsų santykiai nutrūko – dabar visai nebendraujame.
Kodėl?
Azerbaidžane žmonės nėra tolerantiški... Tėvams buvo per sunku priimti mano transformacijas. Azerbaidžane net tatuiruotė ar antra skylutė ausyje sukelia triukšmą, ką jau kalbėti apie plastines operacijas. Bet toks buvo mano pasirinkimas.
Kai atvažiavai į Vilnių, dar buvai vaikinas. Ir – labai ryški asmenybė...
Taip. Architektūros studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete nebaigiau – supratau, kad tai ne man. Visada patiko kirpti plaukus ir kurti šukuosenas, tad baigiau kirpėjų kursus ir pradėjau dirbti kirpykloje Senamiestyje. Sykį ten užėjo viena močiutė: „Girdėjau, čia dirba vaikinas, kuris labai gerai kerpa. Ar jo dabar nėra?“ Nesumečiau, ką atsakyti: aš ir buvau tas vaikinas, bet ji mane palaikė mergina! Apsidairė ir atsisveikino: „Perduokite jam linkėjimų, būtinai ateisiu, kai jis bus.“ „Perduosiu“, – suvapėjau. Ką dar galėjau atsakyti?..
Kada pajutai, kad esi mergina?
Visada tai jutau – turbūt nuo pat gimimo. Tereikėjo sulaukti momento, kad suvokčiau, jog esu jau pasiruošusi tapti moterimi. Visą laiką link to ėjau: paauglystėje iš pradžių ėmiau augintis plaukus, paskui – juos dažytis, vėliau – darytis manikiūrą. Būdama keturiolikos pirmą kartą pasidažiau: tuomet vyko Helovinas, tą naktį visi galėjo virsti kuo panorėję, tad niekas nenustebo. Mane nustebino tik tai, kad sutikti nepažįstami žmonės manė, jog esu mergina. Pamenu, su klasės drauge važiavome autobusu į miesto centrą: vaikinai į mus žvalgėsi, šypsojosi, bandė pažindintis... Tai buvo pradžia.
Kokia buvo pirmoji tavo patirta plastinė operacija?
Pirmiausia pasididinau krūtinę. Paskui nebeskaičiavau... Man padaryta labai daug operacijų, daugiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti. Ištvėriau hormonų terapiją. Per pastaruosius dvejus metus gerokai viršijau žmogui leistiną anestezijų skaičių. Po vienos iš paskutinių operacijų organizmas neteko tiek jėgų, kad kurį laiką net negalėjau vaikščioti.
Argi vertėjo?..
Vertėjo.
Gal operacijų nereikėjo daryti visų iškart, galbūt reikėjo didesnių pertraukų?
Bet aš toks žmogus, kuris visko nori iškart. Pamaniau – gal geriau vieną kartą iškęsti skausmą, o paskui ramiai gyventi. Kuo greičiau viską pereiti, kad žmonių akyse tapčiau ta, kuo jaučiuosi esanti... Dabar aš – harmonijoje su savimi. Jaučiuosi rami, o ramybė labai vertinga.
Pavyzdžiui, kai sėdžiu restorane, kas antras vyras, kuris įeina pro duris, manimi susidomi ir nori susipažinti. Anksčiau irgi daug kas į mane žvalgydavosi ir domėdavosi, bet tam tikru momentu pajusdavo abejonę. „Kažkas su tavimi ne taip“, – perskaitydavau jų veiduose. Dabar to nebėra. Jaučiuosi ramiai, man gera. Tikrai buvo verta...
Tuo metu nebedirbai kirpėja?
Turėjau rimtus santykius, ir draugas man pasiūlė nebedirbti, nes gali mane išlaikyti. Daug keliaudavome, vis kur nors išvažiuodavome pailsėti, bet po kurio laiko išsiskyrėme. Grįžus į Vilnių prasidėjo mano televizinis etapas: dalyvavau projekte „Šok su manimi“, daugelyje laidų. Televizija man mokėjo nemažus pinigus, iš to tikrai buvo galima gyventi. Bet laikui bėgant pabodo tas viešumas, begalė mano nuotraukų ir vaizdo įrašų internete...
2014 metais buvau pripažinta pačiu populiariausiu Lietuvos žmogumi google paieškoje. Tada galvojau – vau, o paskui – kas iš to? Už filmavimus, fotosesijas man mokėdavo, pavyzdžiui, po šimtą eurų: dešimt kontraktų per mėnesį – jau tūkstantis eurų. Bet netrukus ėmė nebepakakti to tūkstančio, Lietuvai aš tapau per brangi. Taigi praradau susidomėjimą viešumu. Duodu interviu tik tada, kai pati to noriu, kai man įdomu.
Tačiau žmonės tavęs tikrai nepamiršo...
Kai sėdžiu su draugais bare, aplinkiniai apsimeta, kad darosi asmenukes, o iš tiesų fotografuoja mane. Truputį erzina, kad lietuviai mane atpažįsta bet kurioje pasaulio šalyje, iškart rodo vienas kitam. Neseniai siunčiau savo dokumentus vienai Dubajaus modelių agentūrai, o jos vadybininkė, pasirodo, lietuvė. Ji mane pažino, prisiminė ankstesnį mano vardą... Ir dėl to negavau darbo. Buvo apmaudu, bet numojau ranka – tegu sau.
Modeliu pradėjau dirbti išsiskyrusi su draugu ir man visai neblogai sekėsi. Dalyvavau „Mados infekcijoje“, ir Renata Mikailionytė pasakė: „Tu aukšta ir liekna, ilgomis kojomis... Tavo labai gražus ir moteriškas kūnas. Galėtum būti puikus modelis.“ Pamaniau – kodėl gi ne? Išskridau dirbti į Italiją, „Elite Models“ agentūrą.
Ten pasakė, kad norėtų iš manęs padaryti gerą komercinį modelį: podiumui netinku, nes esu pernelyg ryški, bet jiems ypač patiko mano veidas, sakė, jį labai lengva parduoti reklamai. Reklamavau drabužius, apatinį trikotažą. Iš pradžių labai kompleksavau, bet pamažu kompleksai išsisklaidė. Fotografavausi garsiausiems Italijos žurnalams, tarp jų – ir „Vanity Fair“.
Kada pasidarei pagrindinę lyties keitimo operaciją? Ar tu visiškai pavirtai moterimi?
Yra ir daugiau dalykų, kurių apie mane beveik niekas nežino... Pavyzdžiui, pase nesu nei Raulis, nei Agness.
To niekam nesakau. Jeigu žmonės mane myli, myli ir mano kūną, o tiems, kurie nekenčia, irgi nesvarbi lytis – kokia ji bebūtų, vis tiek manęs nekęs, užgaulios ir rašys įžeidžiamus komentarus. Koks iš tiesų dabar yra mano kūnas, žino tik patys artimiausi. Yra ir daugiau dalykų, kurių apie mane beveik niekas nežino... Pavyzdžiui, pase nesu nei Raulis, nei Agness. Ir niekam neparodysiu savo tikrojo vardo ir pavardės.
Bet tas vardas – vyriškas ar moteriškas?
Nežinau (juokiasi).
Ar žodis „transvestitas“ tave žeidžia?
Aš nesu transvestitas. Transvestitas yra vyras... Jeigu norite, galite mane vadinti transseksuale. Bet aš ir atrodau kaip tikra moteris, ir jaučiuosi tikra moterimi. Tiesą sakant, joks terminas manęs nežeidžia: tai žeistų, jei abejočiau savimi, nežinočiau, kas esu iš tiesų. O dabar tvirtai žinau – aš esu mergina.
Šiuo metu turi draugą?
Ne, neturiu.
Lietuvoje žmonės tau neretai lipdė ir barakudos, turtingų vyrų medžiotojos etiketes...
Žmonės keistai mąsto: jei graži, tai iškart barakuda (juokiasi). Man visiškai nerūpi tokios kalbos. Jei draugauju su vyru, jeigu jis man rodo dėmesį – mielai jį priimu ir dėl to niekam nereikia teisintis. Tai nereiškia, kad jeigu jis nedovanotų dovanų, aš su juo nebūčiau. Jeigu vyras pats nori mane lepinti, aš, žinoma, neprieštarauju ir dovanų neatsisakau – o kuri moteris atsisakytų dovanų iš mylimo vyro?
Dauguma mano draugų nėra vargšai, jiems nesunku pakviesti mane savaitgaliui pasilinksminti į kokį nors Europos miestą ir sumokėti už kelionę. Aš ir pati galiu sau tai leisti, bet juk kas kviečia, tas ir moka, tiesa? Jiems patinka mano kompanija, mes labai geri draugai, ir nieko čia keisto ar smerktino.
Manau, aš tiesiog moku bendrauti su vyrais kaip tikra moteris. Labai daug moterų, ypač lietuvių, nemoka priimti komplimentų ir dėmesio, neleidžia vyrams būti galantiškiems. „Aš pati“, – puola visko daryti pačios, kapoja malkas, vairuoja traktorius ir tampo sunkius nešulius, o vyrai, tai pamatę, daugiau ir nebesiūlo pagalbos. Pavyzdžiui, aš skrisdama lėktuvu netampau savo bagažo, o sėsdamasi į automobilį niekada pati nedarau durelių, jei šalia yra vyras.
Lietuviams tai kiek neįprasta (šypteli). Būna, kur nors atvažiuojame, vyras išlipa iš mašinos, o aš sėdžiu. Jis nustebęs žiūri, kas man yra ir kodėl nelipu lauk, kol pagaliau susipranta atidaryti dureles... Su tokiais, kurie nesusipranta, aš nebendrauju. Juk tiek žmonių aplink – septyni milijardai, tikrai atsiras toks, kuris bus manęs vertas.
Ko norėtum iš ateities?
Šeimos. Noriu trijų vaikų – dviejų berniukų ir mergaitės. Ir stipraus vyro, su kuriuo jausčiausi tikra moterimi.
