Aidas – daugkartinis Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionas, dabar dirbantis treneriu Čikagoje ir pasirodantis visame pasaulyje populiariuose ledo šou. Beveik per visą karjerą jis dalyvavo vyrų vienetų varžybose, bet atsidūręs Amerikoje kurį laiką Lietuvai atstovavo poroje su amerikiete. Deja, iškart po 2007-ųjų pasaulio čempionato partnerei sušlubavo sveikata, o pradėti visko nuo pradžių su kita Aidas nesiryžo.
Kiek anksčiau jam nepasisekė pakliūti į olimpines žaidynes: į svarbiausias varžybas iš atrankos turnyro vyko dešimt sportininkų, Aidas liko vienuoliktas. „Jei būčiau atstovavęs Rusijai ar JAV, turbūt viskas būtų kitaip susiklostę, – įsitikinęs jis. – Kita vertus, visiškai dėl nieko nesigailiu...“
Per aštuonerius metus, kai gyvena už Atlanto, Lietuvoje Aidas pirmą kartą užsibuvo taip ilgai.
„Anksčiau tik pakeliui į Rusiją ar iš jos namo užsukdavau, o dabar štai jau trečias mėnuo prasidėjo. Man tai – lyg užsitęsusios atostogos. Tai po Vilnių, tai Kaune lakstau, susitinku su draugais, buvusiais klasiokais, grupiokais. Kai tik galiu, taip ir keliauju, kur akys mato arba kur veža draugai. Kažkurią dieną buvau prie ežeriuko. Nežinau, kur tiksliai, bet ta vieta sužavėjo – matau, kitame krante namukai stovi, taip ir įsivaizduoju: sėdžiu ryte su puodeliu arbatos, mirkau joje sausainį ir mėgaujuosi vaizdu. Vis juokauju: kai man bus aštuoniasdešimt, nusipirksiu namą ant vandenyno (o gal geriau – ežero?) kranto ir kramtysiu sausainius. Į nieką nekeisčiau akimirkų su tėčiu: nueiname į mišką, parsinešame šaltinio vandens – visai kaip vaikystėje. Patinka prisiminti, kaip jis mus su broliu mažiukus po Kauno marias plukdydavo. Dėl tos vaikystės, dėl prisiminimų, praeities akimirkų labiausiai ir norėjosi grįžti.“
Iki šiol į Lietuvą grįžti lyg į namus?
Mėgstu sakyti, kad visa žemė – mūsų namai, o konkrečios šalys, miestai tėra vietos, kur tam tikru laiku dirbi, miegi, stataisi namus. Niekada neturėjau bėdų kraustydamasis iš vienos vietos į kitą. Gerbiu kiekvienos šalies kultūrą, įsitikinimus, stengiuosi nelyginti skirtingų šalių, žmonių. Jei esi svečias, tai ir privalai elgtis kaip svečias – gerbti ir nebrukti savų įsitikinimų.
Į Ameriką išvažiavau būdamas dvidešimt trejų. Gyvenu šiaurinėje Čikagos dalyje, iki centro – vos dvidešimt minučių. Deja, lietuvių bendruomenė įsikūrusi pietuose, todėl nusigauti iki jos tenka gana retai. Mano draugų rate – amerikiečiai, rusai, japonai. Kartais ir su lietuviais pabendrauju, nueinu pažaisti tinklinio, kartu užsukame į pirtelę.
Šalimais su šeima gyvena mano klasės draugas, dažnai pas jį svečiuojuosi. Lietuviškai turiu su kuo paplepėti, džiaugiuosi, kad per aštuonerius metus neatsirado akcento, bet štai gramatika stringa. Būdavo, noriu Katiai pasakyti: „Pasuk petį“, ir užstringu. Rodau į petį ir šaukiu: „Shoulder! Plečio!“ (Juokiasi.) Pats sau juokingas buvau.
Lietuvišku gyvenimu mėgaujiesi jau daugiau nei du mėnesius, nežinia, ar dar ilgai užtruksi. Nebaisu, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus išvažiuoti?
Neabejoju: atvažiavau su šypsena ir išvažiuosiu su šypsena – tik gerokai platesne. Iš tiesų nepaprastai gerai leidžiu laiką. Čiuožiu su Katia – nieko geresnio negalėjo nutikti. Kartais atrodo, kad esame pažįstami nuo darželio laikų, kai kartu bapkes iš smėlio statėme. Į Lietuvą atvažiavau dalyvauti projekte ir praleisti smagių akimirkų, todėl organizatoriams esu labai dėkingas, kad būtent Kateriną gavau į porą – ji turi puikų humoro jausmą, mums abiem „Šokiai ant ledo“ – pats tikriausias rokenrolas.
Pameni dieną, kai sulaukei lietuvių prodiuserių pasiūlymo dalyvauti projekte?
Iškart paklausiau, kiek viskas truks, pasakė, kad iki balandžio arba tol, kol išmes. Pamaniau: puiku – išmes ir greitai važiuosiu namo! Pasikalbėjau su treneriais, su kuriais dirbu ir kurie man padeda rūpintis savo auklėtiniais, – juk ne viskas paprasta, kai esi lyg tėtis su dvidešimčia vaikų. Kolegos pažadėjo viskuo pasirūpinti ir išleido, o dvi auklėtinės – sesutės japoniukės – nusprendė, kad irgi nori kartu važiuoti. Kodėl gi ne?!
Nei mergaitės, nei jų mama nenorėjo techninių elementų brūžinti su kitu treneriu. Ir labai gerai, kad atvažiavo, – Lietuvoje jos padarė didžiulę pažangą. Aya ir Chihiru su mama Lietuvoje praleido du mėnesius. Vienu metu visa šeima – tėtis ir netgi seneliai – suvažiavo, tad vaikščiojau apsuptas šešių japonų delegacijos (juokiasi). Mėgavausi galėdamas jiems papasakoti apie Lietuvą, ją parodyti. Lietuva mergaitėms buvo pirmoji aplankyta Europos šalis, tikiu, ji įstrigs visam gyvenimui. Kaip ir tikro karšto šokolado, o ne kakavos, kurią įpratusios gerti Amerikoje, skonis.
Buvai ketverių, kai pirmą kartą pasimatavai pačiūžas. Per mažas, kad pats susirastum čiuožyklą...
Juokauju, kad tėveliai mane nuvedė ir paliko ant ledo – tiesiogine šių žodžių prasme. Visam gyvenimui. Išbandžiau įvairiausias sporto šakas, bet, matyt, namuose daugiausiai pliurpiau apie dailųjį čiuožimą, o ne apie krepšinį, futbolą ar boksą.
Iš draugų, žaidžiančių futbolą, pasišaipau: „Ot, smagu – sužaidėte rungtynes ir einate visi alaus bokalų kilnoti, panų pakadrinti. O man nieko kadrinti nereikia: tai su viena, tai su kita panele, būna, ir su trimis iš karto pasilinksminti einu! Negana to, turiu pačias geriausias sąlygas pažinti moterį. Rengiamės rūbinėje ir girdžiu: viena verkia, kad vaikinas paliko, kita džiūgauja, kad kas savaitę gėlių puokštę mylimas vyras atneša. Gyveni ir mokaisi...
Gal jau turi kam gėlių kas savaitę atnešti – juk praktika visada geriau už pliką teoriją?
Kad kol kas pats kiekvieną sekmadienį po pasirodymo gėlių gaunu.
Bet Lietuvoje dailusis čiuožimas niekuomet nebuvo populiarumo viršūnėje.
Visame pasaulyje dailusis čiuožimas yra elitinė sporto šaka. Jei nori patekti tarp aukščiausio lygio sportininkų, turi tam skirti be galo daug laiko, o tėveliai – nežmoniškai daug pinigų. Amerikoje tik pasiturinčios šeimos leidžia vaikus sportuoti. Vien už valandą ant ledo tenka mokėti penkiolika dolerių, dar šimtą – vos už vieną trenerio darbo valandą, du ar tris tūkstančius reikia pakloti už kostiumus, o kur dar kelionės, kai ir už trenerių išvykas tenka mokėti. Kada atsipirks investicijos, neaišku – vieniems pavyksta greičiau, kitiems lėčiau.
Jeigu galėčiau atsukti laikrodį atgal, viską pakartočiau. Nebent treniruotes Rusijoje, kur dažniausiai tekdavo dirbti, perkelčiau į Ameriką, kur galimybės didesnės, o ir mokymo metodika labai skiriasi. Ten niekas negąsdina, nemuštruoja, netranko į šonus: „Varyk!“ Aišku, man tai suteikė užsispyrimo, bet esu tikras, kad yra geresnių būdų jam įskiepyti.
Šiandien gali pasakyti, jog tavo karjera susiklostė gana sėkmingai?
Žinoma, galėjo ir sėkmingiau. Juk kiekvieno sportininko tikslas – patekti į olimpiadą ir joje dalyvauti. Man nepasisekė. Tada buvo liūdna, tačiau gyvenimas nedužo į šipulius, o dabar netgi džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Jei būčiau patekęs į olimpiadą, dabar pasakočiau visai kitą gyvenimo istoriją. Nenorėčiau, nes ši, kurią išgyvenu, man labai patinka: šoku garsiausiuose pasaulio ledo šou, dirbu su geriausiais prodiuseriais, esu treneris, turiu daugybę mokinių ir jiems visai neblogai sekasi. Nesižvalgau į praeitį, stengiuosi gyventi šia diena, kuriu planus.
Kokie jie?
Esu sukūręs ir užpatentavęs čiuožėjams skirtą inventorių, tiksliau – taisyklingai treniruotis padedančią specialią liemenę, ji jau naudojama dvidešimt šešiose šalyse. Kitas mano projektas – čiuožėjams ir laisvalaikiui skirta sportinių kostiumų kolekcija. Beje, pirmuosius savo klientus sutikau būtent Lietuvoje: Andrius Butkus, Vytautas Mackonis, Justinas Lapatinskas jau užsisakė mano kurtų kostiumų.
Turi ne tik verslininko gyslelę, bet ir neprastą uoslę – gali nujausti, ką dar naujo būtų galima pasiūlyti?
Man verslas visada patiko, nors ir esu menininkas ant ledo (šypsosi). Manau, parašyti tinkamą verslo planą yra tas pats, kas sukurti rėmelius choreografiškai geram pasirodymui. Varžybose laimėtus pinigus stengdavausi investuoti – Kaune netgi buvau atidaręs dažasvydžio klubą. Paskui pinigus investavau į liemenę: sukišau ne taip ir mažai, bet greitai atsipirko. Didžiuojuosi, kad visa tai pasiekti man pavyko tokioje didelėje šalyje kaip Amerika.
Visada maniau, kad daiktas turi būti geras. Jei nėra galimybių jo įsigyti, geriau palauksiu, nei įsigysiu tuoj pat, bet prastesnį. Tai, kas materialu, Amerikoje lengva gauti, ir niekas nesistebi: „Vau, kokį automobilį ar namą turi!“ Pats kol kas nuomojuosi butą, namo neperku, nes nežinau, kada ir kuriame pasaulio kampe atsidursiu. Kai važiavau į Ameriką, buvau tikras, kad išvykstu metams, o štai jau aštunti bėga. Dabar labai noriu nuvažiuoti į Kaliforniją – kas žino, gal patiks ir liksiu. O gal nusipirksiu namuką prie nežinomo ežero ir grįšiu!
Nors į Lietuvą grįžai trumpam, žurnalistai jau spėjo tau svajonių jaunikio etiketę priklijuoti.
Priklijavo, tai priklijavo – nieko nepadarysi. Nors man pačiam tokie „titulai“ kelia šypseną... Ką reiškia svajonių jaunikis?! Juk vienai gali būti svajonių, kita į tave net nepažiūrės. Dar nesutikau tokios, į kurią vos pažiūrėjus širdyje spragtelėtų. Kaip amerikiečiai sako, „click“ – ir viskas aišku. Kol kas sklandau ore ir bandau suprasti, koks didelis bardakas vyksta mano gyvenime.
Kita vertus, man patinka vienišumo jausmas, patinka kaip katinui vaikščioti, kur noriu ir kada noriu. Turėdamas šeimą net į tokią „poilsio stovyklą“ kaip „Šokiai ant ledo“ vargu ar taip lengvai galėčiau išvažiuoti. Myliu vaikus, bet gerai jaučiuosi ir gyvendamas vienas. Tai kas, kad kartais padėtą ant viryklės puodą su makaronais užmirštu ir prisimenu tik, kai įsijungia gaisro signalizacija, o puode randu keptus makaronus...