– Raimonda, kaipgi sutinkate 35-ąjį gimtadienį?
– Gimtadienį praleisiu vyro draugijoje, nes porą savaičių dėl kūrybinių įsipareigojimų turėjome būti atskirai. Karantino metu aprimę projektai pradeda judėti, žmonės vakcinuojasi, galime toliau dirbti, todėl gimtadienio dieną grįžau namo ir jau susitikome vienas kito išsiilgę!
Labai simboliška ir puikus pretekstas šeštadienį jaukiai pasivartyti lovoje besibučiuojant ir skanaujant aviečių pyragą.
-
Kontrastingi R.Masiulytės metai: karantinas grąžino skaudžius prisiminimus, bet dar labiau suartino su vyru
-
Raimonda Masiulytė pristato savitą „Mama, pakylėk ligi dangaus“ versiją: įvertinkite
-
Eglė Jakštytė paminėjo 30-metį: apie šventę, brandą ir gyvenimą be antros pusės
-
J.Smoriginui – 66: gimtadienis Prancūzijoje, nesibaigiantys darbai ir meilė šeimai
– 35 – kokios mintys aplanko pagalvojus apie šį skaičių?
– Pati jo labai nesureikšminu, bet pastebėjau, kad vis dėlto sureikšmina aplinkiniai ir visuomenė. Nenorėčiau grįžti į savo 20-metį, tą laikotarpį, kai jaučiausi labai vieniša ir nesuprasta. Sulaukdavau man atviru tekstu sakomos kritikos dėl savo kūno formų bei temperamentingo charakterio, liberalaus požiūrio į gyvenimą, noro užstoti silpnesnius.
Niekas nepasikeitė, aš ta pati Raimonda, tik nusikračiau tą nereikalingą bagažą ir žmones, kurie manęs vienaip ar kitaip negerbia, nepalaiko, galbūt stabdo. Tai sunku, kai esi viską smarkiai ir giliai išjaučiantis žmogus.
Taip pat galbūt susidėliojo prioritetai, supratau, ko noriu iš gyvenimo, kas mane daro laiminga.
Tuo pačiu tai ir keistas metas, atrodo, turėtų viskas jau būti tobulai, juk tau jau 35-eri. Bet tobulai – turbūt reiškia nuobodžiai.
– Tačiau 35-metį paminėsite gana ramiai?
– Man patinka jaukiai ir tikrai, nemėgstu tos vadinamos „pakazuchos“. Myliu malonias staigmenas, įvertinu žmonių pastangas, bet didžiausia dovana yra kitų laikas, paskirtas man. Toks nesumeluotas, kokybiškas laikas ir noras būti kartu, nes šiais laikais susitikimų mažėja, lėkimas kaip akis išdegus tapo mada, telefonai keičia realų bendravimą.
Deja, tai tik utopija, gyvenimas yra balansas, prioritetai... Praleisiu dieną su vyru, savaitgalį susitiksime su draugais, o kitą savaitę turiu nemažai darbo ir laukia ilgas kūrybinis procesas, pradėsiu mano mėgstamiausią paltukų bei pusbačių sezoną.
– Ar savo gimimą dieną turite kokių nors tradicijų, kurių laikotės?
– Visada stengiuosi kažkur iškeliauti ar bent romantiškai pavakarieniaujame drauge su vyru, o vėliau, priklausomai nuo to, kur tuo metu esu, susitinkame su draugais.
Gimtadienius labai mėgstu. Tiek savo, tiek kitų. Nebijau senti. Ne visi ir gauname tą privilegiją.
– Ar laikui bėgant smarkiai keitėsi jūsų požiūris į gyvenimą?
– Požiūris į gyvenimą nuo to laiko, kai man buvo 20 metų ir dabar, žinoma, kažkiek pasikeitė, bet ne drastiškai.
Dabar tiesiog labiau džiaugiuosi kiekviena diena. Ankstyvoje jaunystėje man buvo labai sunku, nes neturėjau partnerio ar labai stiprios paramos iš šeimos, todėl tiek buityje, tiek morališkai man būdavo sudėtinga.
Būdama atlapaširdė, kartais pritraukdavau nelabai gerų žmonių prie savęs, kurie visada kažko iš manęs tikėdavosi, todėl subrendau tikrai greitai. Dabar su vyru turime savo namus, taip pat atsiradusius po pasaulinės pandemijos, imsimės namų statybos darbų Lietuvoje. Karantino metu iš labai malonios moters draugų pagalba įsigijome sklypą žemės prie Vilniaus. Užsiauginau tvirtesnį stuburą, dabar, ko gero, beliko tik kurti ir mėgautis gyvenimu.
– Kokiais savo gyvenimo sprendimais labiausiai džiaugiatės?
– Atvirai? Jog sutikau tekėti už savo vyro ir nepabijojau visuomenės reakcijos dėl mišrių santykių. Jog pasiklioviau savo intuicija.
Tuo metu, prieš 12 metų, mes buvome vieni pirmųjų, pasirodę atvirai visuomenei ir savo gerbėjams. Dėl neigiamo aplinkinių požiūrio į kitataučius sulaukėme keleto rasistinių pasisakymų, bet pasitikėjau mūsų planais ir vyro emociniu tvirtumu.
Daugiau Raimondos Masiulytės nuotraukų – galerijoje:
Kas keisčiausia, tai buvo tik pavienės nepasitenkinimo nuomonės, nes atvykus į Lietuvą ir vyrui apsilankius čia vos ne pusšimtį kartų, jam labai patiko ir jis jautėsi Vilniuje bei Žemaitijoje kaip namuose.
Tai buvo pats geriausias sprendimas.
Išties nežinau, kur būčiau dabar, jei ne jo pastovus palaikymas bei besąlygiška meilė, kova už mano laimę. Esu jam labai dėkinga už daugelį dalykų.
– Ko pastarieji metai jus išmokė?
– Pastarieji metai mane išmokė nekreipti dėmesio į tai, ką apie mane galvoja kiti.
Prisiminkite, kad labai dažnai tie kiti negalvoja apie jus visai, nes yra užsiėmę savianalize, gilinasi į savo problemas. Nepamirškite, kad esame daug paviršutiniškesni, nei dedamės.
Taip pat dar labiau domiuosi dalykais ir problemomis, žmonių teisėmis ir visuomenės tolerancijos temomis.
– Jau ne vienerius metus savo gyvenimą kuriate užsienyje. Ar kartais nekyla minčių susikrauti lagaminų ir grįžti į Lietuvą?
– Daugelis turbūt neseka mano gyvenimo socialiniuose tinkluose, kur aš dažnai pasidalinu, ką veikiu ir kur esu, nes dabar tiek daug informacijos. Bet aš visą laiką gyvenu tarp Lietuvos ir Airijos. Mes puikiai funkcionuojame kaip sutuoktiniai keliaudami vienas pas kitą. Man tai suteikia daugiau kūrybinės laisvės bei galimybę bendradarbiauti su kolegomis iš abiejų šalių.
Aš nesijaučiu iš Lietuvos išvykusi ar ją palikusi, nes glaudžiai bendrauju su užsienyje gyvenančiais lietuviais, dalyvauju renginiuose, spaudos pranešimuose bei savo koncertuose kalbu apie Lietuvą. Man patinka mūsų mentalitetas, esu tikrų tikriausia meilės emigrantė. Tai mane subrandino ir sudėliojo prioritetus. Nuskristi namo man reiškia du dalykus – Lietuvą arba Airiją. Viso labo, tai tik trys valandos. Kaip pažiūrėsi.
– Kaip ir minėjote, aktyviai prisidedate prie darbų Lietuvai. O kas gimtinėje jus labiausiai žavi? Ir galbūt, galėdama palyginti su Airija, matote, kur mums dar reikėtų patobulėti?
– Na, ko gero, man labiausiai imponuoja mūsų sostinė, kurioje praleidau visą savo gyvenimą nuo 12-os, kai dar būdama vaikas iš Tauragės rajono atvykau mokytis į M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
Lietuvoje nematau jokių minusų, tik galbūt turėčiau pastabų dėl kokybės ir kainos santykio, taip pat mes taip sąžiningai ir sunkiai dirbame, o dažnas dideliu finansiniu atlygiu pasigirti negali. Manau, tai neteisinga, lyginant su kitomis šalimis, bet taip pat turime suprasti, kodėl taip yra.
O dėl viso kito, tai užaugsim, mes dar jauna nepriklausoma valstybė.
– O kuo jus patraukė Airija?
– Airija buvo mano ramybės oaze po galbūt tikrai chaotiško gyvenimo, spaudimo ir sukimosi šou versle.
Man reikėjo pokyčių, šviežio oro gurkšnio. Be to, Airija be galo graži ir svetinga šalis, daugelis ją maišo su Anglija, kuri, mano nuomone, nė is tolo nepanaši į smaragdo salą su ne tik labai savotiškais airiais, bet ir airių kalba, visą pasaulį pakerėjusia folkloro muzika, apsiniaukusais paplūdimiais ir kalvomis.
Džiaugiuosi, jog tenka nemažai važinėti po šią šalį koncertuojant.
– Kur šiuo metu pučia jūsų karjeros vėjai?
– Esu įpratusi būti visada užsiėmusi, bet karantinas davė puikią progą pažvelgti į save, ko man iš tiesų norisi ir ko reikia, todėl nieko neforsavau, vaizdo įrašų i socialinius tinklus nedėjau, tiesiog leidau sau pabūti Raimonda ir pailsėti nuo pasaulio.
Na, o dabar, viskam grįžtant į savas vėžes, žinoma, juda ir kūrybiniai ledai. Po gana ilgo štiliaus netrukus klausytojus turėtų pasiekti nauja daina ir keletas kitų kūrybinių staigmenų.
– Kokios svajonės dar liko neįgyvendintos?
– Iš tiesų visos mano svajonės iki šiol išsipildė. Turiu dar vieną tokią labai slaptą, bet neperšokęs griovio, nesakyk „op“.
– Ko sau pati palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Palinkėčiau sau vidinės ramybės, džiaugtis mažais dalykais ir kad viskas eitųsi tik geriau ir geriau.
