15min nuslūgus pirmosioms emocijoms I.Tumasonytė, kartu su savo mama Jelena Molodcova-Tumasoniene papasakojo, kaip sugalvojo dalyvauti projekte, ką jautė ant scenos ir atskleidė savo ateities planus.
– Iveta gimė Lietuvoje, bet visai netrukus nusprendėte emigruoti iš Lietuvos. Kodėl?
Jelena: Ivetai tada buvo metukai ir septyni mėnesiai, o išvažiavome, kaip ir daugelis – dėl pinigų. Tuo metu Lietuvoje sunkiai vertėmės, o sulaukę pasiūlymo išvykti į Airiją nedvejojome. Pirmiausia išvyko vyras, po metų atvykome ir mes su dukra. Dabar Airijoje jau skaičiuojame 14-us metus. Gyvename nuo Dublino 170 kilometrų nutolusiame Kašelio miestelyje.
Ivetai tada buvo metukai ir septyni mėnesiai, o išvažiavome, kaip ir daugelis – dėl pinigų. Tuo metu Lietuvoje sunkiai vertėmės, o sulaukę pasiūlymo išvykti į Airiją nedvejojome
– Ar per tuos metus nebuvo minčių sugrįžti į Lietuvą?
J.: Buvo, bet to labiau vyras norėjo. Mes su dukra prie gyvenimo Airijoje labai lengvai pripratome. Mano tėtis buvo inžinierius, tad aš nuo vaikystės daug keliavau, o tik atsikrausčius čia gyvenimas visomis prasmėmis mums pasirodė lengvesnis. Gal vyrą Lietuva traukia stipriau, nes yra tikras lietuvis. Mes su Iveta to niekad nejautėme.
Aš pati esu Lietuvos rusė, turiu lietuvišką pasą, kalbu lietuviškai. Atvažiavusi į Airiją visiškai nekalbėjau angliškai, mokiausi vokiečių kalbos. Džiaugiuosi, kad labai greitai prasilaužiau, o ir su lietuvių kalba buvo panašiai – išmokau kalbėti tik tada, kai susituokiau su savo vyru. Dukrai anglų kalba labai gerai sekasi, mokykloje ji savo žiniomis lenkia ir aires mergaites.
– Kaip prasidėjo Ivetos muzikinis kelias?
J.: Kad Iveta turi talentą dainuoti jau buvo aišku nuo pat pradinės mokyklos – ji labai dažnai laimėdavo ten rengiamus konkursus. Visai neseniai paskambino jos mokyklos, kurioje jau nebesimoko, direktorius ir padėkojo už nuostabų pasirodymą, gyrė, kad tai, ką padarė Iveta, šioje mokykloje niekam nepavyko pasiekti per 25-us metus. Visi ja labai didžiuojasi.
Vis dėlto jos pagrindinis muzikinis kelias prasidėjo nuo „Rusijos Balso“, jai tuomet buvo 12 metų. Tai buvo išties didelis išbandymas, didelė scena, ypač žinant, kad ir patirties vaikystėje Iveta turėjo nemažai. Ją dainuoti mokiau aš, nes ir pati vaikystėje dalyvavau „Dainų dainelėje“, Balio Dvariono muzikos mokyklos konkursuose.
– O kaip savo muzikinę pradžią prisimena Iveta?
Iveta: Dainuoti pradėjau nuo ketverių ar penkerių. Iki šiol puikiai atsimenu ir savo pirmąjį konkursą. Man tuo metu buvo aštuoneri, teko pasirodyti mokyklos šou. Prisimenu, kad atlikau dainininkės Dido kūrinį „White Flag“ ir labai jaudinausi, ar pavyks.
Devynerių metų dalyvavau festivalyje Sankt Peterburge. Kaip minėjo mama, iki 12-os metų aš mokiausi pati, nebuvo jokių mokytojų, tik šiek tiek padėjo mama.
– Kaip sugalvojote dalyvauti muzikiniuose projektuose? Pirmiausia „Rusijos Balse“, tada „Lietuvos Balse“?
J.: Sankt Peterburge mes susipažinome su tokia moterimi, kurios dukros buvo dalyvavusios „Rusijos Balse“. Išgirdusi Ivetą dainuojant iš karto pasakė, kad jai reikia sėkmę bandyti „Rusijos Balse“, padėjo užpildyti anketą.
„Lietuvos Balse“ nusprendėme dalyvauti pamatę reklamą per televiziją. Norėjome geriau susipažinti su projekto mokytoja Rosita Čivilyte, taip pat tai buvo proga ilgesniam laikui grįžti į Lietuvą.
I.: Manęs dažnai klausia, ar nusiminiau nepatekus į finalą. Ne, nes tai buvo labai gera patirtis, džiaugiuosi turėdama progą padainuoti tokioje scenoje, pamatyti salės žiūrovų veidus ir parodyti, ką galiu. Sulaukiau labai daug gražių komentarų. Buvo, kaip buvo, aš žiūriu tik į priekį ir dirbu toliau.
– Kieno idėja buvo išbandyti jėgas dar didesniame projekte „Airijos talentai“?
J.: Apie šį šou žinojome jau praėjusiais metais, bet tiesiog pavėlavome užpildyti anketą. Paskui atsirado „Lietuvos Balsas“, bet grįžę į Airiją vis tiek užpildėme anketą. Iveta buvo labai užsispyrusi ir norėjo bandyti laimę toliau būtent toje šalyje, kurioje gyvena. Yra toks rusiškas posakis: „Šalis myli savo herojus“, turbūt taip ir yra. Jei tu nori ką nors pasiekti Lietuvoje, manau, tu ten ir turi gyventi. Tas pats buvo su „Rusijos Balsu“. Tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje visi sakė, kad Iveta gali eiti iki finalo ir sudaryti stiprią konkurenciją kitiems.
Yra toks rusiškas posakis: „Šalis myli savo herojus“, turbūt taip ir yra. Jei tu nori ką nors pasiekti Lietuvoje, manau, tu ten ir turi gyventi
– Ar teisingai suprantu, kad tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje jautėtės šiek tiek nesavi?
J.: Taip, nors Iveta yra lietuvė, Lietuvoje jos niekas nepažinojo. Taip pat ir Rusijoje. O jūs įsivaizduokite, kaip jai buvo psichologiškai sunku, kai aplinkui visi vieni kitus pažįsta, o tu esi tarsi atstumtas. Iveta ten jautėsi nesava. Lietuvoje lygiai tas pats. Jai buvo sunku susidraugauti su kitais vaikais, nes ji jų tiesiog nepažinojo, o ir pati Iveta yra labai santūrus vaikas. Visi kiti dalyviai į „Lietuvos Balsą“ važiavo grupėmis, vienas kitą puikiai pažinodami. Bet ji nepasidavė, nes tai yra jos svajonė.
– Kaip atrodė „Airijos talentų“ atrankos procesas? Galbūt galite palyginti jį su „Lietuvos Balso“ atranka?
J.: Viskas vyksta labai panašiai: užpildai anketą, išsiunti vaizdo įrašą, kuriame vaikas dainuoja gyvai, ir ganėtinai greitai sulauki atsakymo. Mūsų atveju, jį žinojome jau kitą dieną.
Atrankose irgi panašu – atvažiuoji, padainuoji, sulauki įvertinimo. Dėl didelio žmonių skaičiaus, atsakymo, ar patekome į kitą etapą, laukėme ilgai. Tada prasidėjo kitas etapas, jie davė dainą, bet ją parinko atsižvelgdami į vaiko norus ir pageidavimus – tai šiame šou svarbiausia.
– Iveta, kaip jauteisi žengdama į „Airijos talentų“ sceną? Ko tikėjaisi?
I.: Minčių buvo įvairių, bet niekada nepagalvojau, kad man paspaus tą auksinį mygtuką. Svajojau gauti keturis „taip“, bet papasakoti, ką jaučiau sulaukus tokio įvertinimo – beprotiškai sunku.
Žinoma, lipdama į sceną jaučiau jaudulį, tačiau pradėjus dainuoti viską pamiršau ir visą savo dėmesį sutelkiau į dainavimą, susiliejau su muzika.
Ir savo pasirodymu esu patenkinta, jaučiuosi viską padariusi gerai. Tiesa, esu sau kritiška ir niekada nesakau, kad esu pati geriausia, ne, ne toks aš žmogus. Bet esu labai, labai laiminga, kad taip viskas susiklostė.
Esu sau kritiška ir niekada nesakau, kad esu pati geriausia, ne, ne toks aš žmogus
– Kaip vyksta pasiruošimas pusfinaliui? Kas parenka kūrinį, kurį atliksite ir kas rengia pasirodymą?
J.: Yra komanda, kuri viską parenka, atsižvelgdama į atlikėjo norus. Dainos pasirinkimo kol kas negalime atskleisti. Tik pasakysiu, kad dainuoti dukra mokosi pas Rositą Čivilytę, o geresnės mokytojos negalėjome rasti, ji labai aukšto lygio profesionalė, Airijoje su tokiais žmonėmis dar nesusipažinome.
Dainuoti Iveta mokosi per atstumą, vaizdo skambučių pagalba. Rosita iš pradžių taip vaiko mokyti nenorėjo, nes pas ją metodika tokia, kad ji nori vaiką pajausti, ji turi būti šalia, matyti jo akis, išraišką. Man teko ją įkalbinėti, bet pabandžius pirmą kartą sutiko. Iveta viską puikiai geba išmokti ir per atstumą.
– Ar jūs, kaip mama, turėjote kada nors svajonę, kad jūsų dukra būtų dainininkė?
J.: Turėjau. Aš pati be muzikos negaliu gyventi, ji visada turi būti šalia manęs. Prisimenu vaikystėje, skraidydama lėktuvu su tėvais, nuolatos dainuodavau. Visada tokia buvau, tad man dabar malonu, kad šias mano savybes perėmė ir mano dukra. Iveta – mano išsipildžiusi svajonė.
– Iveta, ar pasiruošimas šou netrukdo mokslams?
I.: Netrukdo, mokykloje šiuo metu nėra daug dalykų, kuriuos reikėtų labai įtemptai mokytis. Bandau dainavimą ir mokyklą suderinti. Kol kas man tai puikiai sekasi.
– Ką galvoji daryti po mokyklos? Kur stosi, ką mokysiesi?
I.: Galvoti, ką veiksiu toliau, pradėjau visai neseniai. Internete žiūrinėjau įvairius koledžus, norėčiau studijuoti muzikos prodiusavimą, tam, kad pati sau galėčiau kurti dainas, noriu išmokti tai daryti profesionaliai. Ieškau internete, kuri mokykla geresnė, domiuosi Anglijos, Airijos, JAV mokyklomis. Tikiuosi, kad patirtis muzikiniuose projektuose man padės patekti į norimą mokyklą. Tai padaryti nėra lengva, reikia turėti patirties šioje srityje.
Turiu ir dar vieną svajonę – kai sueis 16-a metų, norėčiau išbandyti laimę „Eurovizijos“ atrankoje. Dalyvaučiau Airijos atrankoje, nes būtent ši šalis man davė tą išsvajotąjį kelią, čia aš gyvenu beveik visą savo gyvenimą. Žinoma, iki to dar yra daug laiko.
Kai sueis 16-a metų, norėčiau išbandyti laimę „Eurovizijos“ atrankoje. Dalyvaučiau Airijos atrankoje, nes būtent ši šalis man davė tą išsvajotąjį kelią
– Kaip įsivaizduoji savo po dešimties metų, kokią muziką norėtum atlikinėti užaugusi?
I.: Labai sunku pasakyti, gali būti ir taip, kad viskas apsivers aukštyn kojomis. Duok Dieve, kad aš tapčiau dainininke, aš to labai noriu. Bet noriu ne dėl uždirbamų pinigų ar populiarumo, o dėl to, kad dainuodama jaučiuosi labai gerai. Tikiuosi, kad mano muzika padeda ir kitiems, noriu, kad žmonės, klausydami manęs, jautusi gerai, šypsotųsi ir tiesiog mėgautųsi gyvenimu. Nors man ir 14 metų, aš jaučiu, kad per savo trumpą gyvenimą man teko išgyventi įvairių akimirkų, tad noriu tuos sunkumus padėti pergyventi ir kitiems.
– Ar daug laiškų sulauki iš gerbėjų?
I.: Laiškai ir žinutės po pasirodymo „Airijos talentuose“ mane tiesiog užplūdo. Visos žinutės labai gražiais ir palaikančios, gaunu ir laiškų iš JAV, Australijos. Tai labai įkvepia ir skatina dirbti dar stipriau.
– Kas yra tie atlikėjai, iš kurių šiuo metu semiesi įkvėpimo?
I.: Šiuo metu mano mėgstamiausia grupė yra korėjiečių K-pop muzikos atlikėjai BTS. Jie yra mano įkvėpimas, būtent jų paskatinta parašiau savo pirmąją dainą. Vieniems žmonėms, jie yra paprasta vaikinų grupė, man jie reiškia daug daugiau. Vaikinai kalba apie labai rimtus dalykus gyvenime, jų muzika man labai padėjo. Taip, kaip jie man padėjo, aš noriu padėti ir kitiems.
– Ar tavo planuose yra tikslas sugrįžti į Lietuvą?
I.: Mano kraujas – lietuviškas, aš visada būsiu lietuve, nebūsiu nei airė, nei rusė. Grįžti nenoriu, nes užaugau čia ir esu pratusi prie Airijos, manau, kad čia turiu ir daugiau galimybių įgyvendinti savo svajonę tapti dainininke. Lietuvoje gyvena mano močiutė, aš ją labai myliu, stengiuosi kuo dažniau aplankyti. Taip pat Lietuvoje gyvena mano geriausia draugė Orinta, su ja kartu per mano penkioliktąjį gimtadienį skrisime ir į BTS koncertą Anglijoje. Lietuva – mano antrieji namai, jiems visada jaučiu nostalgiją.
Mano kraujas – lietuviškas, aš visada būsiu lietuve, nebūsiu nei airė, nei rusė. Grįžti nenoriu, nes užaugau čia ir esu pratusi prie Airijos, manau, kad čia turiu ir daugiau galimybių įgyvendinti savo svajonę tapti dainininke
– Ar dabar jauti didesnį aplinkinių susidomėjimą tavimi?
I.: Mokykloje – dėmesio daug. Mokytojai, draugai džiaugiasi, yra ir tokių, kurie džiaugiasi turėdami draugę iš televizoriaus ekrano. Jiems aš sakau, kad nesu populiari, aš ta pati Iveta. Bet visa tai, ką girdžiu, yra labai malonu.
