– Turbūt gyvenimas man iš tikrųjų davė ženklą: išdrįsti imtis to, kas daug metų viliojo, domino, nors buvo tik hobis. Kartais sunkios konfliktinės situacijos atneša labai gražių dalykų.“
Dirbai modeliu, daugybę metų studijavai psichologiją, o dabar tapai fotografe?
Kadangi studijuoju psichoterapijos mokslus ir vedu saviraiškos pamokas, jau senokai buvau sugalvojusi taikyti terapinę fotosesiją. Įsiklausius į moters savijautą, pasitelkus išorines priemones, tokias kaip makiažas, gražūs drabužiai, jauki aplinka, mezgamas terapinis ryšys, kurio metu moteris bando pažinti save, pajausti savo moteriškumą ir jį atskleisti. Susitarėme su viena fotografe kartu dirbti. Atsirado nemažai norinčių išbandyti šią naujovę. O fotografė, pamačiusi, kad žmonės domisi, prisiplanavo dar keliskart daugiau fotosesijų. Prasidėjo nesutarimai: tai laiko mano žmonėms nėra, tai dar kas nors... Juk mano darbas nebuvo vien pagrimuoti moterį: turėdavau jai padėti atsipalaiduoti, užmegzti su ja ryšį ir vesti į patyrimą... O kaip tai padaryti, kai pati stresavau nuo visos tos situacijos?
Kaip išsisukai iš keblios padėties?
Per tą laiką, kol buvo nesutarimų, teko apsispręsti ir pasiruošti naujam etapui: imtis visko pačiai. Ir draugai nesiliovė raginti: „Tu gi moki fotografuoti... Pati – modelis, todėl žinai gerus rakursus, daug paslapčių...“ Modelio darbas iš tiesų davė daug patirties, žinau, kaip prieš objektyvą atpalaiduoti žmogų. Pagalvojau, kad man gal net lengviau bus pačiai „nuspausti“ tą kadrą, nei fotografui paaiškinti. Juk visi turi ambicijų, būna įvairios nuotaikos, niekam nepatarsi, žodžio nepasakysi...
Gerą fotoaparatą turėjau. Man trūko tik profesionalios studijai skirtos įrangos. Susipirkau šviesas, fonus, atšvaitus... Per savaitę įsikūriau naujoje vietoje, įrengiau patalpas pagal visus reikalavimus.
Tikrai nesigirsiu, kad fotografe tapau akimirksniu. Tiesiog pažįstu nemažai profesionalių, Lietuvoje ir ne tik čia gerai žinomų fotografų, jie man padėjo, paaiškino, patarė. Būtent pas juos šiuo metu lavinu fotografavimo įgūdžius. Visa ši istorija pasitarnavo tuo, kad sukauptas fotografijos žinias pradėjau taikyti pati, be kitų žmonių pagalbos. Be žmonių, kurie gali pakenkti terapijos proceso kokybei.
Kas tos moterys, kurios pasiryžta taip naujoviškai pažinti save?
Įvairiausių profesijų didmiesčių ir miestelių gyventojos. Nors bendradarbiauju su keliomis drabužių parduotuvėmis, visuomet paprašau, kad moteris atsivežtų savo suknelių, aksesuarų, nes nežinia, kokios nuotaikos tądien bus. Su pilnais lagaminais atvažiuoja... Kol vyksta pasiruošimas, aš įsiklausau, kaip moteris dabar gyvena, kas ją kankina, kas džiugina. Mano tikslas – padėti įamžinti tą moters etapą, kurį išgyvena dabar, kokią pati save mato ir kokia yra iš tikrųjų. Yra moterų, kurios vos atėjusios į studiją prisipažįsta, kad didžiausia jų baimė – fotografuotis. Tada „dirbame“ su baimėmis, nerimu. Beje yra klienčių, turinčių valgymo sutrikimų. Terapinė fotosesija joms – taip pat vienas iš būdų pamilti ir priimti savo kūną tokį, koks yra.
O tarp tavo klientų vyrų yra?
Vyrai mažiau tokiais dalykais domisi ir rečiau vaikšto į saviraiškos studijas. Tiesa, vienas vyras į terapinę fotosesiją užsirašė...
Man labai norėtųsi, kad daugumai klientų tai nebūtų vienintelė gyvenime fotosesija. Įvairios aktorių ir reklamos agentūros nuolat ieško įdomių, nematytų veidų. Mano terapinių fotosesijų archyve jau susikaupė įspūdingas kiekis charizmatiškų, savitų, įvairaus grožio merginų ir moterų nuotraukų. Pamaniau, kad jos galėtų tapti reklamų, televizijos projektų herojėmis, todėl įkūriau netipiškų veidų agentūrą. Yra aprašymų, ką dirba, kuo domisi, kokio amžiaus grupei priklauso. Juk aš su jomis praleidžiu tikrai nemažai laiko, daug sužinau, išanalizuoju. Būtų gaila visa tai vėl atiduoti užmarščiai. Kartais ateina mergina ar moteris, gal dirbanti muitininke ar buhaltere, o nuo jos akių atplėšti negali: „Dieve, kokia graži, įdomi...“ Pavyzdžiui, fotografavau nuostabiai gražią braziliškų veido bruožų merginą, puikiai grojančią pianinu... Gal su mano pagalba ji dar kur nors filmuosis, fotografuosis reklamose. Nauda būtų neišmatuojama, nes tai reikštų, kad ir mano terapija jai padėjo: moteris atrado savyje laisvę, moteriškumą ir drąsos būti savimi.
Tačiau juk bet kokioje fotostudijoje darbas vyksta panašiai: gražiai aprengia, padažo ir fotografas „nuspaudžia“ kelis kadrus. Kuo tavoji skiriasi nuo įprastų?
Manau, kad fotografai daugiau dėmesio skiria kompozicijai, apkrauna foną detalėmis ir rūpinasi, kaip žmogų įamžinti, kad sau nuotraukose patiktų. Tose nuotraukose daugiau fotografo idėjos, sumanymų nei paties žmogaus esybės. Savo klientėms aš nesiūlau kuo nors virsti, neliepiu prieš objektyvą vaidinti, nekuriu joms naujų vaidmenų... Mano tikslas: per tą terapinį ryšį sudaryti moteriai tokias sąlygas, kad atsipalaiduotų, pažintų ir atskleistų save. Patikėkite, studijoje įvyksta ne vienas virsmas. Pavyzdžiui, staiga pasipila ašaros... Toks ir yra skirtumas: pas tradicinį fotografą ateina įsiamžinti gražiai, iškilmingai. O aš leidžiu ir verkti, ir žaisti, ir jaustis nepatogiai. Būna, kad po fotosesijos ar žvelgdamos į savo nuotraukas moterys pasako: „Tu kažką manyje pažadinai...“
