Aistė Jasaitytė-Čeburiak: vyrui kasdien primenu, kaip stipriai jį myliu

Vardas, pavardė: Aistė Jasaitytė
Gimimo data, vieta: 1980 11 29, Vilnius. 29 m.
Šeima, kurioje gimė: mama dirba masažuotoja, jaunesnysis brolis Simas – garsus krepšininkas.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi, vyras – šokėjas Romanas Čeburiakas (21).
Pasiekimai: įgijo psichologijos bakalauro ir andragogikos magistro laipsnius; 13 metų dirbo tarptautiniu modeliu; vadovauja psichologijos ir saviraiškos studijai „Pamilk save“.

Tavo įkurta psichologijos ir saviraiškos studija gyvuoja dar tik du mėnesius, bet, galima spėti, jau daug liūdnų istorijų sugėrė šio kabineto sienos.

Daug yra pasimetusių, gyvenimo kelyje pasiklydusių žmonių, ieškančių šilumos, kenčiančių nuo valgymo sutrikimų. Su kolege bandysime padėti mergaitėms, kurios iš paauglių virsta jaunomis moterimis. Tai labai jautrus, pažeidžiamas laikotarpis, kai tenka susitaikyti su išvaizdos, charakterio pokyčiais. Kiekvienai merginai reikalingos grožio, estetikos, moteriškumo bei savęs pažinimo pamokėlės. Mergaitės noriai registruojasi, tik gaila, kad aš jau visko nebeaprėpiu – juk greitai pasaulį išvys mano vaikelis.

Kai sužinojai, kad laukiesi pirmagimio, norėjai šią paslaptį išsaugoti. Ar labai pykai, kai nesiliovė žurnalistų skambučiai?

Nesakau, kad pykau, bet meluoti irgi nenorėjau, todėl nusprendžiau nekomentuoti, juk buvo tik pirmos dienos... Pačios pavojingiausios... Buvo tikrai nemalonu, kai valstybinė „Sodros“ įstaiga perdavė konfidencialią informaciją apie mane vienam žurnalui.

Dabar jau drąsiai gali išduoti paslaptį, ar vaikelis buvo planuotas?

Nebūna neplanuotų vaikų. Gyvenime nebūna jokių atsitiktinumų. Jei gyvybė užsimezgė, vadinasi jos atėjimas į šį pasaulį buvo numatytas. Vaikai ateina jau iš anksto pasirinkę, kas bus jų tėvai. Sužinojusi, kad laukiuosi, pernelyg nenustebau.

Kitų metų pradžioje jau sūpuosi naujagimį. Atsakingai ruošiesi jo atėjimui?

Taip, domiuosi ne tik tuo, ką patirsiu per gimdymą, bet ir kūdikio užsimezgimo, formavimosi procesu, kaip palengvinti jo atėjimą į šį pasaulį. Įsčiose esantis vaikelis viskam imlus, todėl kasdien su juo reikia bendrauti, užmegzti ryšį. Lankiau kursus, kuriuose sužinojau, kad pati nepatogiausia poza gimdyti yra horizontali padėtis – per gimdymą moteris turėtų būti arba atsistojusi, arba atsitūpusi. Išsiaiškinau, jog skatinamieji vaistai sukelia tik dar daugiau skausmo, jie suardo visą hormonų veiklą. Domiuosi, kaip reaguoti į sąrėmius, kaip nepanikuoti. Sužinojau, kad po gimdymo vaikelio negalima iš karto išnešti – jis bent dvi valandas turi gulėti mamai ant krūtinės, kad nusiramintų, priprastų prie jos kvapo.

Jau perki drabužėlius, žaislus?

Stengiuosi suruošti tik būtiniausias daiktus. Labiau investuoju savo energiją ir laiką į šeimos psichologinę būklę, kad vyras gerai jaustųsi vaikeliui gimus. Kūdikiui gerovę reikia suteikti ne daiktais. Kai jis gimsta, svarbiausia glaudus ryšys su tėvais. Nesistengsiu būti tobula mama, nes tai užkirstų kelią vaikeliui klysti ir mokytis iš savo klaidų.

Ar vertini tai, kad šalia Tavęs – mylimas žmogus?

Tai yra labai svarbu. Besilaukiančių moterų nuotaiką veikia hormonai, todėl norisi supratimo, palaikymo. Su vyru ėjome į parengiamuosius kursus, kur buvo paaiškinta, koks svarbus yra tėčio vaidmuo.

Manai, Romanas bus geras tėtis?

Manau, taip. Tiesiog kiekvienam vyrui reikia padėti, nenustumti jo į šalį. Vyrais reikia labiau pasitikėti ir pasistengti juos įtraukti į visą procesą.

Pameni tą dieną, kai Romanui pranešei, kad laukiesi?

Taip, kuo puikiausiai. Sužinojau ryte, labai nekantravau kuo greičiau pasakyti, tačiau norėjau sulaukti vakaro, kai pažiūrėsiu jam į akis. Romanas sureagavo taip, kaip sureaguotų kiekvienas mylintis vyras.

Kartu apsigyvenote tik po vestuvių. Ar dar nespėjo į Jūsų namus pasibelsti rutina?

Mes esame labai užimti, rutinai nelieka laiko. Kai visą dieną užsiimi įdomia veikla, namo grįžti išsiilgęs mylimo žmogaus. Vaiko laukimas mums suteikia labai daug  teigiamų emocijų. Nesakau, kad mūsų santykiai idealūs – išgyvename nuostabiai gražų laikotarpį, tačiau, kaip ir kitos poros, pasibarame, pasiginčijame. Tai sveika ir reikalinga. Tiesiog nereikia pamiršti kartais paklausti, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus, ar jam nieko netrūksta. Gaila, kad du žmonės, gyvendami po vienu stogu, pamiršta įsiklausyti į vienas kito poreikius. Šilti žodžiai gydo sielą.

Savo vyrui dažnai primeni, kad jį myli?

Taip, dažnai, beveik kiekvieną dieną. Romanas ne iš tų vyrų, kurie daug šneka, tačiau ir aš „myliu“ išgirstu dažnai.

Nebijai sakyti, kad nesi garantuota, jog su Romanu praleisi visą likusį gyvenimą.

Juk mes visi gimstame po vieną, o mylimas žmogus tarsi pakeleivis užsuka į kito žmogaus gyvenimą. Jeigu santykiai nesusiklosto, nereikia nusiminti. Negalima savintis nė vieno žmogaus. Kai manęs klausia, kaip aš reaguosiu, jei vieną dieną Romanas susiras jaunesnę merginą, atsakau, kad nekuriu išankstinių baimių, o gyvenu čia ir dabar. Būtent šiuo metu išgyvenu gražiausią etapą savo gyvenime, o kas bus vėliau, niekas nežino.

„Kai manęs klausia, kaip aš reaguosiu, jei vieną dieną Romanas susiras jaunesnę merginą, atsakau, kad nekuriu išankstinių baimių, o gyvenu čia ir dabar.“