Bene prieš dešimt metų esu išpildžiusi savo vaikystės svajonę ir plaukiojusi su delfinais. Jausmas tikrai neeilinis, o troškimas praleisti su šiais gyvūnais kuo daugiau laiko toks stiprus, kad išjungia sveiką protą ir sąmoningumą. Panašios emocijos (džiaugsmas, pasididžiavimas, smalsumas ir nuoširdus pavydas dalyviams) apėmė ir pamačius, jog lietuviai pirmieji pasaulyje pristato tokio pobūdžio projektą. Taigi nepraleidau progos stebėti premjerą.
Ir iš tiesų, kiek gerų emocijų ir džiugesio. Akivaizdu, jog delfinariume nebuvo nė vieno žmogaus, kurio nebūtų teigiamai paveikęs laikas, praleistas su/šalia/prie delfinų. Labai gerai juos supratau – delfinai priverčia mus, žmones, jaustis pakylėtai, jaustis laimingais.
O tuomet nekviesta atėjo mintis. Apie tokį ypatingą žmogų vardu Ricas O’Barry. Šio vardo greičiausiai nesate girdėję, tačiau tikrai girdėjote apie jo augintinius. Tai žmogus 1960–aisiais metais pagavęs ir treniravęs penkis delfinus, kurie atliko vaidmenį TV seriale (o vėliau ir filme) „Fliperis“. Būtent šis TV serialas nulėmė milijoninės industrijos sužydėjimą delfinariumų, pasiplaukiojimų su delfinais ir panašių pramogų forma. Pamatęs „Fliperį“ pasaulis pamišo iš meilės šiam nuostabiam gyvūnui ir ėmė plūsti į visokiausio plauko atrakcijas, kuriose galėjo bent jau būti delfino aptaškyti vandeniu, jei ne jį paliesti, ar su juo paplaukioti. Visa tai, žinoma, už tam tikrą pinigų sumą...
1970-aisiais Ricas O’Barry, įliejęs daugiausiai alyvos į žmonijos meilės delfinams ugnį, staiga radikaliai pakeitė savo veiklos kryptį ir pradėjo kovoti prieš delfinų laikymą nelaisvėje. Persigalvoti šį žmogų privertė vienas liūdnas įvykis – delfinų patelės, vardu Kathy, kuri dažniausiai atlikdavo Fliperio vaidmenį – savižudybė. Kaip nurodo Ricas, jo mylima delfinė dėl nelaisvėje patiriamo streso pati nusprendė daugiau nebeįkvėpti oro ir tokiu būdu nusižudė jo glėbyje.
Kad ir kaip ten bebūtų, dabar šis 75 metų vyras vis dar aktyviai kovoja prieš delfinų komercializaciją, nors šioje kovoje neteko daugelio draugų ir bendražygių. Milijonus iš delfinų pateikimo mūsų pramogai uždirbančioms kompanijoms labai palengvėtų, jei šis drąsus tiesos balsas pagaliau užsičiauptų. Kaip sako pats Ricas: pirmąją savo gyvenimo pusę dirbau, kad sukurčiau šią žiaurią industriją, o kitą pusę leidžiu mėgindamas ją sunaikinti.
Ačiū Dievams (o iš tiesų, sąmoningiems pasaulio gyventojams), kad ši kova duoda vaisių. 2010 metais Rico O’Barry dokumentinis filmas „Įlanka“ (The Cove) laimėjo „Oskarą“ bei 37 kitus apdovanojimus. Įvairių gyvūnų sergėjimo organizacijų dėka delfinariumai bei panašios pramogos visame pasaulyje yra uždaromi. Stengiamasi pažaboti šią industriją, kurios, kaip ir visų kitų, tikslas yra pelnas. Pabrėžiu, NE edukacija ir NE gamtosauga, o pelnas, kurį puikiai generuoja tai, jog mes tiesiog alpėjame bežiūrėdami kaip „išsišiepęs“ delfinas atlieka salto arba taikliai įmeta krepšinio kamuolį.
Po šio minties diskurso vaizdą televizijos ekrane pradėjau matyti kitomis akimis ir girdėti kitomis ausimis. Lietuvos Jūrų muziejaus direktorė p. Olga Žalienė visa spindinti praneša, jog po rekonstrukcijos mūsų (tikrai MŪSŲ, nes delfinariumas, priklausantis Jūrų muziejui – valstybinė įstaiga) delfinai gyvens dar didesniame ir puikesniame baseine ir netgi galės matyti saulės šviesą (!), nes statomas lauko baseinas. Pirmą kartą per visą delfinariumo gyvavimo istoriją (t.y. dvidešimtmetį) delfinai galės išplaukti į lauką. Pabandykite įsivaizduoti, ką tai reiškia gyvūnui, kuris laisvėje kas dieną nuplaukia apie 160 kilometrų, vidutiniškai jo „namų plotas“ jūroje užima 125 kvadratinius kilometrus, o vandens paviršiuje praleidžia tik 20% viso laiko.
O po ponios Olgos frazės, kad „Klaipėdos delfinariume gyvūnams leidžiama patiems SPRĘSTI, kaip elgtis ir kur būti“, net paspringau. Taip ir matau, kaip Juodosios jūros afalina atplaukia prie Lietuvos Jūrų muziejaus vartų ir pasiprašo priimama gyventi į delfinariumą, kad galėtų diena iš dienos mokytis naujų triukų už žuvies davinį. Tai turbūt absurdiškiausias dalykas, kokį esu girdėjusi: uždaryti laukinį gyvūną dviejuose kambariuose ir sakyti, jog jis yra laisvas, nes gali pasirinkti, kuriame kambaryje jam būti.
Direktorei išdidžiai antrina „delfinų daktaras“ Žilvinas Kleiva, užtikrindamas, kaip gražiai ir efektyviai jie yra prižiūrimi bei gydomi. Taip – nuo ligų, kurias mes patys jiems sukeliame uždarydami betono narve ir priversdami šokinėti pagal švilpuko komandą.
Nemanau, jog projektas „Delfinai ir žvaigždės“ yra blogas. Manau, kad jis atveriantis akis! Premjeros metu vis skambėjo pagyrimai, susižavėjimo šūksniai ir meilės prisipažinimai tikrai nuostabiam jūrų žinduoliui. Viskas padaryta puikiai – abejingų Argas, Glorija, Gabija, Tija, Perla, Smiltė ir Valdis nepaliko. Tik dabar belieka atsakyti į vieną klausimą: kodėl mes pripažindami, jog delfinai yra tokie protingi, jautrūs ir geraširdiški, tiesiog neeiliniai padarai, juos taip kankiname? Pasakykite nors vieną priežastį, kodėl delfinui geriau gyventi betono bliūde ir atlikinėti triukus už maisto kąsnelį nei laisvėje, kur jam ir yra vieta? Ar tik todėl, kad mums labai gera į juos žiūrėti? Tai juk aukščiausios prabos savanaudiškumas ir kitos gyvos būtybės išnaudojimas (ir net ne išlikimui, o pramogoms).
Aš tikiu, jog visi delfinariume dirbantys, jį lankantys bei kitaip prie delfinų „prisiliesti“ bandantys žmonės (taip pat ir aš), daro tai iš susižavėjimo ir meilės jiems. Bet ar pati gražiausia meilės ir pagarbos išraiška nebūtų tiesiog leisti jiems gyventi, neverčiant mūsų linksminti, guosti ar kitaip spręsti žmonijos problemų?
Jeigu taip jau norisi patenkinti savo svajonę sutikti delfiną, tą galima padaryti laisvėje. Mūsų galimybės leidžia ateiti į „svečius“ pas delfinus. Šie žinduoliai tikrai labai palankiai reaguoja į žmones: domisi jais, smalsauja, nori pažaisti. Po vandeniu jie mums labai svetingi šeimininkai – visada pasiruošę draugauti. Tai kodėl mes jiems neatsakome tuo pačiu? Kodėl „pasikvietę“ delfiną į svečius jį uždarome be saulės šviesos ir giminaičių (delfinai gyvena šeimomis ir aktyviai bendrauja tarpusavyje), iki kol mirtis mus išskirs?
Klausiu projekto dalyvių, ar būti užkankintam iš meilės – tas pats, kas būti mylimam?
Sureagavo ir žinomi žmonės
Po A.Paškevičiūtės nuomone pakomentavo ir dainininkas Andrius Mamontovas. Jis nedaugžodžiaudamas pasakė „Bravo, Aiste!!!“ ir pasidalino kruvino filmo „Įlanka“, kurį daugelis galėjo pamatyti „Kino pavasaryje“, nuoroda: „Rekomenduoju visiems atidžiai pasižiūrėti šį filmą.“
Šiam A.Paškevičiūtės pasisakymui abejinga neliko radijo laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė. Tiesa, jos nuomonė apie projektą buvo kitokia.
„Gražus tekstas Aiste, man šis projektas taip pat labai patiko, nes galų gale mes sulaukėme kažko pozityvaus ir be intrigų, dirbtinų skandalų, keistos reputacijos dalyvių ir kito šlamšto eteryje. Tačiau noriu tau truputį paprieštarauti. Nes tavo kalbos primena PETOS aktyvistų kalbas. Pirmas argumentas – mūsų delfinariumo delfinai gimę nelaisvėje, kaip ir dauguma zoosodų gyventojų, kuriuos taip stengiamasi išlaisvinti, jie laisvėje neišgyventų. Jie tam neprisitaikę. Jie žūtų, nugaištų iš bado, pakliūtų į tinklus, būtų atstumti kitų gentainių.
Antra – tu rašai, kad jie sprendžia žmonių problemas ir tu esi teisi, jie daro dar daugiau – jie gydo. Delfinų terapija, projektas vykdomas mūsų delfinariume jau keleri metai labai padeda sergantiems vaikams ir tai yra įrodyta medikų. Su laisvėje gyvenančiais delfinais to nepadarysi. Todėl aš džiaugiuosi, kad mes turime delfinus, džiaugiuosi, kad yra skiriama pinigų jų gerovei gerinti, patalpoms plėsti. Aš be galo myliu gyvūnus, kartais tikrai labiau nei kai kuriuos žmones, tačiau suprantu, kad mes turime teisę juos išnaudoti, kaip tu rašai, mainais jiems pasiūlydami savo meilę ir globą. Džiaugsmas, sveikata, geros emocijos – tai mums suteikia keletas delfinų, kurie, labai abejoju, ar dabar apsidžiaugtų staiga paleisti į laisvę. Ir žinant delfinų charakterį – jų niekas nekankina, tik abipusiu ryšiu ir pasitikėjimu gali priversti šį nuostabų padarą padaryti suktuką ore“, – po Aistės pasisakymu komentavo Skaiva.
