Dokumentinė-publicistinė laida „Legendos“ įdomiais pasakojimais bei turtingu turiniu džiugina ne vieną kultūros mylėtoją. Čia amžininkų prisiminimuose atgyja ir jau anapilin išėję legendomis vadinami garsiausi Lietuvos aktoriai, režisieriai, baleto artistai, rašytojai, poetai, dailininkai, dainininkai, dirigentai, kompozitoriai bei dvasininkai, čia pat iškyla ir gyvų legendų portretai — žmonių, kurie savo gyvenimu įneša didžiulį indėlį į mūsų kultūros lobyną.
Šią laidą greičiausiai matėte ne kartą, apie ją girdėjote. Kaip ir ne kartą teko girdėti apie jos kūrybinę grupę — žinomos Stonių šeimos trio: Nacionalinės premijos laureatą, Lietuvos kino apdovanojimo „Sidabrinė gervė“ laimėtoją režisierių Audrių Stonį, daugelio publicistinių programų autorių, aktorių Česlovą Stonį ir ne vieną televizijos laidą kūrusią ir vedusią žurnalistę Aistę Stonytę.
Tad jos ir pasiklauskime, kaip savyje atrado žurnalistės talentą, perėmė žinomos šeimos patirtį bei išmoko prakalbinti pašnekovus. Ir žinoma, pasiteiraukime, koks jausmas tapti legendinių asmenybių gyvenimų liudininke.
Atsidavusi žurnalistikai
— Aiste, jūsų svajonė tapti aktore virto žurnalistės darbu. Kodėl?
— Tiesiog tais metais, kai baigiau mokyklą, aktorinio kurso nerinko. Be to, manau, jog tai, kad užaugau šeimoje, kur yra aktorius ir režisierius, dar nereiškia, kad būčiau tapusi talentinga aktorė. Esu žurnalistė ir manau, kad tai mano tikrasis pašaukimas.
— Prisiminkime jūsų karjeros pradžią. Kur buvo žengti pirmieji žingsniai?
— Spaudoje. Pirmame žurnalistikos kurse pradėjau dirbti interjero žurnale. Prisimenu pirmąjį pokalbį su redaktoriumi, prisimenu pirmuosius bandymus rašyti. Tuo metu man atrodė neįtikėtina, kad manimi — jauna ir neprityrusia žurnaliste — pasitiki. Tai buvo labai svarbu.
— Žurnale „Interjeras“ buvote viena etatinė žurnalistė?
— Taip. Būtent dėl šios priežasties su žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, o dabar ir bičiuliu Laurynu Šeškumi visada juokaujame, kad jis buvo pirmasis mano darbdavys, o aš tuo metu vienintelė jo žurnalistė. Iš tiesų įgavau neįkainojamos patirties.
— Kas studijų metais buvo jūsų guru?
— Man pasisekė, nes pavyzdžiu man tapo dėstytojai Žygintas Pečiulis, Skirmantas Valiulis, Laimonas Tapinas, Marius Lukošiūnas. Žinote, neseniai teko skambinti Skirmantui Valiuliui. Tai buvo pirmas kartas, kai jam skambinau darbo reikalais. „Sveiki, dėstytojau. Jums skambina žurnalistė Aistė Stonytė.“ Žurnalistė? Kažkaip sunku buvo ištarti šį žodį savo dėstytojui. Vis dar nesijaučiu pakankamai prityrusi ar verta ja vadintis. Buvo nejauku taip prisistatyti žmogui, kuris ilgą laiką buvo mano vedlys kelyje į žurnalisto profesiją.
— Gavusi diplomą, spaudą iškeitėte į televiziją?
— Atėjau į „Pusryčių klubą“, vėliau — į „Arbatos klubą“. Dar vėliau dirbau televizijos projektuose „Grietinėlė“ ir „Domus Galerija. Stilius“. Tačiau vienuolika metų iš spaudos nebuvau pasitraukusi. Dirbau ne viename mėnesiniame moteriškame žurnale. Man patinka rašyti. Įšokusi į televizijos maratoną pasiilgstu rašymo.
— Nei televizijoje, nei spaudoje nesistengėte ieškoti tuščių sensacijų. Beje, nekūrėte viešų intrigų ir iš savo asmeninio gyvenimo. Kaip jums tai pavyko?
— Dirbdama spaudoje ir rašydama apie žinomus žmones, visada stengiausi prakalbinti žmogų, nenueiti lengviausiu užkadrinių paskalų keliu. Gal šiandien atrodo keista, bet tikrai nereikia išversti apatinių baltinių vien tam, kad straipsnis būtų skaitomas ir įdomus.
O apie savo asmeninį gyvenimą man nuobodu kalbėti. Jis tikrai nėra toks įdomus, kaip, tarkim, mano darbas. Todėl apie jį interviu metu ir kalbu. Nesu realybės šou žvaigždė. Esu žurnalistė, todėl mano darbai tikrai verti daugiau dėmesio, nei asmeninis gyvenimas, kurį reikia gyventi, o ne aptarinėti su žmonėmis, kurie tavęs net nepažįsta.
— Esate ragavusi vyriausiosios redaktorės duonos. Ar sunku vadovauti kolektyvui?
— Tuo metu, kai dirbau tą darbą, man buvo vos dvidešimt. Žinoma, buvo sunku, bet be galo įdomu. Su patirtimi atsirado suvokimas, kad moku suburti žmones darbui, ir man tai patinka.
— Ir mokate prakalbinti savo pašnekovus...
— Kad prakalbintum žmogų, turi ruoštis pokalbiui. Kai pašnekovas jaučia, kad pasidomėjai jo biografija, patikrinai faktus, jis noriai eina į kontaktą.
— „Legendose“ atskleidžiate asmenybės gyvenimą vis nauju, įdomiu bei neįprastu rakursu. O kas savaitę — nauja asmenybė. Kaip jums pavyksta taip greitai pasiruošti?
— Kai šis klausimas buvo užduotas mano tėčiui, jis atsakė labai paprastai: „Mes skaitėme knygas dar tada, kai nekūrėme laidos“. Manau, tuo viskas pasakyta.
— Skaitymas — vienas didžiausių jūsų pomėgių?
— Skaitymo pomėgiu net nevadinčiau. Tai būtinybė. Vaikystėje gal buvo kiek keista, kad namuose drabužių spintose buvo laikomos knygos. Bet tai, matyt, turėjo įtaką besiformuojančiai vaiko pasaulėžiūrai. Nuolat skaitau dvi tris knygas vienu metu. Knygynuose užstringu ilgam. Turiu maniją pirkti knygas ir jas kaupti.
— Laidoje dirbate su tėvu ir broliu. Ar darbas neskatina šeimyninių konfliktų?
— Šeimoje mes niekada nesiginčijome, nekonfliktavome, o štai darbe nuolat verda diskusijos. Neslėpsiu, ginčų pasitaiko, bet tai būdinga visoms kūrybinėms komandoms. Esame skirtingi savo patirtimi ir drauge panašūs prigimtimi. Nors aš šioje kompanijoje esu konservatorė, tėtis — temperamentinga asmenybė, brolis — liberalus. Kartais mūsų idėjos susikerta, tai normalu.
— Pasiduodate jiems?
— Ne, kiekvienas iki galo atstovaujame savo pozicijai.
— Vadinai, dirbti su artimaisiais nėra lengva?
— Visada lengva dirbti su savo srities profesionalais. Su tėčiu ir anksčiau rengdama laidas tardavausi. Jis juk visą gyvenimą kuria publicistikos programas. Be to, turi didžiulį žinių bagažą.
Brolio darbais visada žavėjausi. Dirbdama su tėčiu ir broliu dažnai pamirštu koks ryšys mus sieja. Laidoje mes pirmiausiai kolegos ir tik tada — šeima.
— Kiek esate kritiška sau?
— Esu labai kritiška. Tėtis bara, kad taikytis tiek su kritika, tiek gyventi su savikritika — žalinga. Bet tokia jau esu: reikli ir priekabi tiek sau, tiek darbui.
— Kaip supratote, kad Lietuvos žiūrovams reikia „Legendų"?
— Manau, kad kalbėti apie ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje palikusias asmenybes būtina. Išsaugoti jų portretus ateities kartoms. Juk turtinga tauta ta, kuri žino kur yra jos kultūros lobynai.
