Tu tikrai to norėjai – palikti viliojančią laidų vedėjos kėdę ir atsidurti už kadro?
Kai pradėjau dirbti ekrane, viskas atrodė nuostabu: blizgesys, fejerverkai!.. Bet netrukus ėmiau suprasti, kad laidos vedėjo pareigos yra pačios laikiniausios ir dažnai net nereikalauja profesionalumo: tie veideliai tik sukasi, sukasi... Suvokiau, kad ir aš galiu greitai „prasisukti“, tad privalau ieškoti ko nors pastovesnio. Plačiomis akimis žiūrėjau, kas vyksta per filmavimus, stengiausi kuo daugiau išmokti, siūliau savo pagalbą laidų redaktoriams, kad galiausiai neišeičiau į gatvę su tuščiu kraičiu. Per penkerius metus sukaupiau daug patirties: būtent tiek laiko užtruko ir bandymas atsidurti už kadro. Prodiuseriai nepuola samdyti ekrano veidų – juos įprasta laikyti išpaikusiomis ir pritinginčiomis žvaigždėmis. Bet buvau užsispyrusi: ne veltui mokiausi! Vykdomosios prodiuserės darbas – tai ilgamečio kelio finišas arba, kitaip tariant, naujas startas.
Starto linijai pasirinkai ne bet ką, o visko pertekusią Maskvą?
Su lietuvių kūrėjų komanda pernai Rygoje rengėme Baltijos šalių pokerio šou. Sužinojusi, jog jie ruošiasi panašiam projektui Maskvoje, karštai pasisiūliau dirbti už kadro. Vėliau jie prisipažino dvejoję: „Ai, ekrano princesė, reikės aplink ją šokinėti...“ Bet po ilgų diskusijų mane priėmė – ir, manau, nė vieni nenusivylėme. Su visa komanda nuvykome į Maskvą ir per savaitę nufilmavome visą projektą – TV žaidimą su pokerio prieskoniu, kuris pusmetį bus rodomas per Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos televizijas. Krūvis buvo didžiulis.
Kas įėjo į tavo pareigas?
Rūpinausi dalyvių atranka ir komunikacija: kad jie laiku atvyktų iš įvairiausių buvusios Sovietų Sąjungos kampelių, sudarytų lošėjų komandas su Rusijos žvaigždėmis, reikiamu metu būtų reikiamoje vietoje ir panašiai. Be to, buvau atsakinga už mūsų komandą: sudariau darbo grafikus, rūpinausi logistika. Dirbome didžiuliame paviljone, kuriame filmuojami ledo šokiai ir kiti Rusijos televizijos projektai.
O kur gyvenote?
Prašmatniame viešbutyje „Sovetskij“, atspindinčiame auksinę carų laikų dvasią. Juokaudavome, kad tai didžiulis vientisas marmuro gabalas, tik išskaptuotas: visur baltos statulos, rojaliai, Stalino biustai, per pusryčius arfos groja... Tikra slaviška prabanga (šypsosi). Šiame viešbutyje yra gyvenę Chuckas Norrisas, Arnoldas Schwarzeneggeris, tad ištvėrėme ir mes. Tiesą sakant – darbo buvo tiek, kad tų statulų ir auksinių papuošimų beveik nematėme.
Laidos vedėjo darbas – tai iš esmės laukimas: lauki, kol tave nugrimuos, lauki, kol reikės išeiti į eterį ir ištarti kelis žodžius... O čia pirmą kartą gyvenime dirbau darbą, kuriame nereikėjo laukti. Atvirkščiai, reikėjo suktis kaip vijurkui: kam nors paskambinti, ką nors išspausdinti, ką nors nusiųsti. Tuo metu Maskvoje buvo labai karšta, paviljonas – pridulkėjęs, purvinas. Lakstau po jį visa sušilusi, įsispyrusi į basutes, o prodiuseriai juokiasi: „Vargšė mūsų Aistutė, bėgioja čia purvinom kojytėm kaip našlaitė...“
Apsaugos darbuotojai, pamatę mane atlekiančią koridoriumi, iškart rėkdavo: „Pasitraukite, duokite mergaitei kelią!“ Paviljone gyveno daugybė kačių: kaskart įėjusi į tualetą rasdavau kokį rainį, apsikabinusį šiukšlių maišelį. Įsidrąsinusios jos ėmė lipti ant dekoracijų, tad vaikyti jas iš filmavimo aikštelės irgi buvo mano darbas. Grimuotoja, kurią pažįstu daug metų, tai matydama neiškentė: „Aiste, tau šis darbas tikrai patinka?..“ O aš – paradoksalu – vis dėlto manau, kad tas kačių vaikymas iš paviljono yra mano žingsnis į priekį.
Darbas už kadro suteikia galimybę karštligiškai nepulti į pirmą pasitaikiusį projektą. Jaučiuosi nugalėjusi save: ne kiekvienas, paragavęs ekrano, gali tai padaryti.
Dirbti su žmonėmis galbūt lengviau nei su katėmis?..
Cha cha... Rusijoje darbo kultūra kitokia. Mūsų komanda buvo tarsi vienas kumštis, niekas neskirstė darbų į „mano“ ir „tavo“, o maskviečiai įpratę žiūrėti tik savo daržo. Pirmasis susidūrimas su jais buvo gana šaltas, bet pralaužus ledus atsivėrė tikrasis rusiškas draugiškumas. Jie atrado, kad lietuviškai kalbėti – tai prie visko pridėti galūnę „-as“. Sutikome mielų žmonių, jie mums padėjo. Laidas nutrūko ar varžtas nukrito, surinki: „Aleksej!“ – ir Aleksejus jau atbėga. Per išleistuvių vakarėlį rusai plojo mums per petį: „Nesame matę komandos, kuri taip ramiai, be nervų bendrautų ir nedraskytų vieni kitiems akių...“
Projekte dalyvavusios Rusijos žvaigždės – vietinio ryškumo, aš jų beveik nepažinojau. Didžiausia žvaigždė buvo dūmos deputatas Nikolajus Valujevas, tikrai didelis žmogus, tad jį lengvai atskyriau nuo kitų (juokiasi). Laidos vedėją Antoną Komolovą rengė stilistas Kęstas Rimdžius: žinodamas tik vedėjo kūno matmenis ir matęs keletą jo nuotraukų, Kęstas sugebėjo atsivežti visą lagaminą puikių drabužių ir jie Antonui idealiai tiko. Beje, paskui jis beveik visus juos nusipirko...
Rusijos įžymybės man pasirodė neišpuikusios ir gana paprastos, nors akivaizdu, kad tenykštėje rinkoje – ne taip, kaip Lietuvoje: jos gali normaliai uždirbti ir gerai gyventi. Tačiau pati Maskvoje gyventi tikrai nenorėčiau: atstumai ten – didžiuliai, vos išėjus į gatvę užgula karščio, dulkių, smogo sluoksnis. Ten būdama labai pasiilgau mažo jaukaus Vilniaus, kur nuvažiuoti iš vieno galo į kitą pakanka pusvalandžio.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Aistė Paškevičiūtė |
Vakarais nesinorėdavo išlenkti stiklinės geros rusiškos degtinės?
Maitinomės paviljono kavinėje. Maistas – grynai lietuviškas: kotletukai su bulvių koše, barštukai. O degtinė... Gal ir būtume norėję, bet pati visiems buvau uždraudusi ją gerti (juokiasi). Jaučiausi atsakinga, kad mūsiškiai rytą laiku atsikeltų ir aštuonios keturiasdešimt jau tvarkingai sėdėtų autobusiuke. Sausas įstatymas negaliojo, bet visi buvome susikaupę dėl bendro tikslo. Grįžę į Lietuvą atsikvėpėme: dabar šifruoju nufilmuotą medžiagą ir perduodu montuotojams. Iki rudens vidurio darbą baigsime.
Kiek uždirbsi per tą pusmetį? Tiek, kad artimiausius metus galėsi ir nebedirbti?
Tikrai ne kosminę sumą (juokiasi). Šis atlygis pernelyg nepakeis mano materialinės padėties. Bet jaučiuosi uždirbusi tiek, kiek nusipelniau. Svarbiausia – supratau, kad pasukti šiuo keliu buvo teisingas pasirinkimas.
Kelias atgal visada lieka...
Bet aš nebenoriu eiti atgal. Šią vasarą atsisakiau vieno kito darbelio ekrane: darbas už kadro suteikia galimybę karštligiškai nepulti į pirmą pasitaikiusį projektą. Jaučiuosi nugalėjusi save: ne kiekvienas, paragavęs ekrano, gali tai padaryti, nes sugroja... savimeilė. Ištinka trauma: „Manęs nebeliks ekrane? Kaip čia taip? Ką žmonės pasakys?..“ Aš tai irgi išgyvenau: mažiausiai metus su savimi tariausi, kovojau, galvojau. Teko sulaukti ir užuojautos: sutikę mane po ilgo nesimatymo, žmonės paimdavo už rankos ir klausdavo: „Ak... Tau viskas gerai?“ Tarsi tai, kad tavęs nebėra televizijoje, būtų lygiai taip pat baisu, kaip sirgti vėžiu! Džiaugiuosi, kad pavyko perlipti tą barjerą: nutolti nuo blizgančio pasaulėlio ir pradėti jį vertinti iš visai kitokio taško.
