Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Aistrą plėšrūnams jaučianti Jurga Anusauskienė: „Pavojingi žvėrys vaikšto gatvėse, ne miškuose“

Laukinę gamtą ji vadina antraisiais savo namais, o plėšrius žvėris – savo bičiuliais. Drąsu? Galbūt. Tačiau tik ne Jurgai Anusauskienei. Daugiau nei penkiolika metų gamtą ir nykstančius, neretai – žmogui pavojingus, gyvūnus fotografuojanti moteris sako nejaučianti jiems baimės. Tik aistrą ir meilę. „Pavojingi žvėrys vaikšto gatvėse, o ne miškuose“, – įsitikinusi ji.
Jurga Anusauskienė su vilkais Baltarusijoje
Jurga Anusauskienė su vilkais Baltarusijoje / Ričardo Anusausko nuotr.
Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Vilkas
Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Vilkas

Savo socialinio tinklo paskyroje Jurga paviešino kvapą gniaužiančią nuotrauką, kurioje ji vilkinti kamufliažinę aprangą miške pozuoja su vilkais. Po ja dar suraitė šmaikštų sakinį: „Meška ir liūtas – stipresni žvėrys už vilką. Bet vilkas cirke nevaidina!“

Šis jos įrašas sulaukė daugybės komentarų, daugelis stebėjosi – iš kur tiek drąsos prisiartinti prie laukinio žvėries?

Nuotrauką su vilkais prieš keletą metų Baltarusijoje, Braslavo rajone, padarė buvęs Jurgos vyras, fotomenininkas Ričardas Anusauskas. „Ši vieta man paliko ne ką prastesnį įspūdį nei Amazonė. Čia tiesiog unikali vieta, kur galima sutikti ir vilkų, ir tetervinų... Liūdna, kad urbanistika stipriai plečiasi laukinės gamtos sąskaita“, – sakė ji.

Jurga prisipažįsta neretai sulaukianti klausimo, ar šie vilkai naminiai? „Naminių vilkų nebūna! – juokiasi ji. – Yra tik profesionalūs jėgeriai, kurie bendrauja su gamta taip, kad gali priartėti prie bet kokių gyvūnų.“

Vilkai nuotraukoje – dar jauni, nesubrendę, todėl prieiti prie jų buvo drąsiau. Kita vertus, Jurgai teko „gauti vilkės leidimą“. „Vilkų gaujose vyrauja matriarchatas, kur pagrindinė vadė – patelė. Norint stebėti vilkų gaują, reikia prisijaukinti vilkę, pelnyti jos pasitikėjimą. Man pavyko“ , – situaciją prisimena J.Anusauskienė.

Tačiau tą „leidimą“ reikia užsitarnauti. Jurgai teko gerokai padirbėti, kol ji perprato, kaip komunikuoti su plėšrūnais. Pasak pašnekovės, svarbiausia – atsikratyti baimės jausmo, tik taip pavyks saugiai priartėti prie gyvūno.

„Žvėrims jaučiu tik begalinę pagarbą ir susižavėjimą. Žinoma, pasiruošimas yra būtinas. Daug kas priklauso ir nuo emocijų, elgsenos, net drabužių. Gyvūnas, kaip ir žmogus, puola tuomet, kai bijo. Todėl negalima padaryti jokios klaidos. Jei artinčiausi prie žvėrių be pasiruošimo, seniai būčiau tapusi jų sumuštiniu“, – sako moteris ir patikina, kad atsipalaiduoti šalia plėšrūnų negalima nė sekundei, visuomet reikia išlikti budriam.

Pažintis su vilkais Jurgai ne pirma tokia patirtis. Ji iš arti buvo susidūrusi ir su liūtais, ir su tigrais, leopardais, drambliais, raganosiais. Iki šiol ji prisimena kelias situacijas, kurios ne juokais išgąsdino. „Yra daug stereotipų. Pavyzdžiui, kad dideli gyvūnai juda lėtai. Drambliai, raganosiai – jie juda labai greitai ir gali būti labai pavojingi“, – tikino ji.

Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Baltasis raganosis
Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Baltasis raganosis

Vienu pavojingiausių susitikimų ji laiko akistatą su karališkąja kobra Vietname. Taip pat – sprukimą nuo juodojo leopardo Gvatemalos džiunglėse.

„Trise buvome laukinėje gamtoje, visi užsižiūrėjome į lemūrą. Tai buvo dar viena klaida, kurios negalima daryti – negalima visiems žiūrėti į tą pačią pusę. Nepastebėjome, kaip už 7 metrų išniro leopardas. Tuomet teko labai greitai bėgti, greit sėdome į mašiną. Tačiau tokie gyvūnai nebijo jokių transporto priemonių. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai“, – pavojingas situaciją prisimena Jurga.

Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Juodasis leopardas, Gvatemala
Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Juodasis leopardas, Gvatemala

Tačiau, pasak jos, nebūtina susidurti su plėšrūnais, kad gyvybei imtų grėsti pavojus. Pavojingos gali būti ir žolėdės beždžionės, kurių ištreniruotuose kūnuose tiek jėgos, kad įsiutusios jos gali perplėšti žmogų pusiau.

Kažin ar žaidimas su ugnimi būtų toks įdomus, jei nebūtų rizikos nudegti. Tačiau J.Anusauskienė sako, kad pati laukiniams žvėrims kone į nasrus lenda anaiptol ne dėl noro pajusti aštrių potyrių. „Man tiesiog gražu. Neginčysiu, mėgstu ekstremalius dalykus, tačiau tai nėra noras rizikuoti ir užpildyti kraują adrenalinu. Juk tuomet galėčiau, pavyzdžiui, dalyvauti ralyje. Ypač dabar, kai dirbu su automobilių sportu. Tačiau sėsti į mašiną nenoriu, man labiau patinka fotografuoti“, – sakė ji.

Norėdama įamžinti gyvūnus, ji turi daug su jais bendrauti, perprasti juos, todėl tai vadina ištisu procesu, kuriam reikia skirti laiko ir pastangų. „Susitikimas akis į akį su plėšrūnai labai pakrauna, iš naujo restartuoja organizmą. Tai lyg lakmuso popierėlis, padedantis pasitikrinti, kas tu pati esi ir kiek gali“, – pasakojo J.Anusauskienė.

Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Jurgos Anusauskienės kelionių akimirka
Anusauskų asmeninio albumo nuotr./Jurgos Anusauskienės kelionių akimirka

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?