„Dabar mano veiklos tokios pačios, kokios ir buvo. Dainuoju, anūkus auginu, renku medžiagas programoms“, – juokiasi žinoma folkloristė, paklausta, kuo gi dabar daugiausia užsiima. Prieš 13 metų išgirdusi krūties vėžio diagnozę, ji iki šiol smarkiai atsidavusi mylimai muzikai ir, kol dar gali, viso to žada nepaleisti.
Tad ir 15min pokalbis su atlikėja vyniojasi apie tai - įsikibimą į tą trapų gyvenimą tiek darbais, tiek dvasiškai, dialogą tarp skirtingų kartų ir Veronikos puoselėtus lietuvių papročius, kurie metams bėgant krenta tautos užmarštin.
Per plauką nuo mirties
„Esu sirgusi beveik pačiomis baisiausiomis ligomis, kai kurias iš jų turiu ir dabar. Bet tiek metų su jomis gyvenu, kad net nežinau, ar jos mane myli, o gal aš jau jas pamilau. Mano pažįstamas kadaise manęs paklausė: Kaip tu taip gyveni? Tiek visokių ligų, bet dar ir padainuoji, ir dar paeini. Sako, kiba čia iš piktumo? Ne iš piktumo, bet tiesiog iš noro gyventi“, – šypsosi V.Povilionienė.
Ji teigia puikiai prisimenanti, kai pirmą kartą išgirdo iš gydytojų tai, kad serga vėžiu. Sunku net apibūdinti tą jausmą, kai tau pasakomas šis nuosprendis, atvirauja Veronika.
V.Povilionienės gyvenimo akimirkos – galerijoje:
„Tada man buvo 60 metų ir pagalvojau, kad visiems linkėčiau nugyventi tokį 60-ies metų gyvenimą, kokį nugyvenau aš. Jis buvo nuostabus – buvo visko: ir gražių, ir negražių dalykų, ir piktų, ir viso kito. Bet nieko nesigailiu, o jei kam bloga padariau, prašau atleisti.
Tada tik pagalvojau, kad jeigu Dievulis duos man dar anūkų, o tuo metu turėjau vieną, norėčiau jų dar sulaukti. Ir dangus pagailėjo – pabėrė. Aišku, čia ne mano nuopelnas, bet vis tiek smagu“, – juokiasi net devynis anūkus šiuo metu turinti močiutė.
Tiesa, dar visai neseniai V.Povilionienė antrą kartą gyvenime patyrė anafilaksinį šoką. Vienus vaistus pakeitus kitais, jos kūne įvyko smarki alerginė reakcija ir moteris buvo skubiai išvežta į ligoninę.
„Tiesiog pradėjau mirti. Man užspaudė kvėpavimą, gerklę, pradėjau, matyt, tinti viduje, ir išorėje – ištino veidas, rankos raudonėjo ir numirinėjo“, – neseniai įvykusį atvejį prisimena folkloristė. Už tai, kad viskas nepasibaigė tragiškai, V.Povilionienė yra be galo dėkinga greitai sureagavusiems medikams.
Dėkoja ji ir onkologams, tebepadedantiems bėgti nuo krūties vėžio. Tiems, kurie nuolatos kartoja, kad tikrintis dėl jo būtina. „Esu be proto dėkinga savo gydytojai Vaitiekėnaitei, kuri man 6 kartus liepė tikrintis dėl vėžio, nors jokių jo ženklų nejutau. Aš dar sergu ir diabetu, tai ji man sakė: Eini tikrintis, arba neišrašau insulino. Tai nuėjau ir rado tą vėžį.
Dabar man jau sako, kad kaip ir viskas, bet vis tiek dar liepia tikrintis, jog liga neatsinaujintų. Aš turėjau pačią baisiausią vėžio formą, man būtų nepadėjusi chemoterapija, niekas. Tik prieš 9-erius metus buvo išrasti tokie vaistai, kurie neišgydo vėžio, tik jį nuvilioja“, – apie tai, kad su liga teks gyventi, kalba V.Povilionienė.
Nors moteris absoliučiai negali gyventi be vaistų, o karkartėmis jos spaudimas pakyla iki 236, koncertų ji vis tiek neatsisako. Kaip pati sako, muzikai sveikata niekada kojos nekišusi.
„Bet, matyt, su senatve ateina ir toks baimės jausmas pasilikti vienai, nes niekada nežinai, kas gali įvykti. Gerai, kad tą paskutinį kartą vyras buvo šalia. Vėlgi, iš kitos pusės pagalvoju ir vis kartoju visuose interviu: daina pati į Dangų kopia ir paskui save žmones veda. Gal aš galiu sau irgi tą prisitaikyti, kad man ta daina galbūt gyvenime padeda. Be to, dar reikia daug ką padaryti, nes esu pažadėjusi“, – šypsosi pašnekovė.
Anūkams – po 10 lopšinių prieš miegą
Su vyru Vidmantu Povilioniu Veronika kartu yra jau nuo 1975-ųjų metų, kuomet jie susituokė slapta. Moteris pritaria, kad bendras vertybinis stuburas šeimoje buvo svarbus aspektas – tiek bendraujant su vyru, tiek su vaikais.
„Mano vyras yra ne tik signataras. Jis yra ir politinis kalinys, prieš 47-erius metus suimtas už Molotovo ir Ribentropo pakto paskelbimą iš Bostono enciklopedijos ir už atsišaukimus. Atsimenu ir tai, kaip mano sūnus Tautvilas (kadangi jis skulptorius) surengė labai gražią pasipriešinimo parodą Genocido muziejaus trijose kamerose. Ta paroda buvo sudėtinga ir ji buvo skirta tėvo suėmimo 45-mečiui priminti. Kaip tik ir popiežius buvo tais metais atvažiavęs, tai ir jis pamatė tą parodą“, – pasakoja pašnekovė.
Nori nenori, natūraliai kyla klausimas. O koks folkloristės santykis su jaunąja karta? Ar jai pavyksta atrasti dialogą su anūkais? Moteris sako, kad čia skirtumas jaučiasi, bet priėjimą prie vaikų ji randanti.
„Skirtumas, be abejonės, yra ir nieko nepadarysi. Pasaulis eina į priekį su technika, bet su siaubu pagalvoju, kad vaikams ta technika dažnu atveju būna netgi žalinga. Iš tikro niekas už gražų pasakojimą – močiutės, senelio, padainuotų dainų, – geriau neugdo. Su anūkais, būna, ir po dešimt dainų padainuojame“, – juokiasi V.Povilionienė.
Tačiau kartais net ir 10-ies lopšinių neužtenka. Štai atsiranda koks vienas anūkas, kuris po tiekos dainų dar nemiega ir prašo: „Man dar dainuok.“ Muzikantė įsitikinusi, kad kiekvienas iš tėvų ar senelių galėtų ir turėtų daryti tą patį – anot jos, tai geriausias būdas ugdyti jauną protą.
„Visi žmonės gali paniūniuoti, o pasakėles ir lopšines galima susikurti. Ir reikia vaikams skaityti lietuviškas pasakas – didelė dalis jų yra labai pamokančios. Aišku, yra ir žiaurių, kaip ir visur kitur. Kita vertus, lietuvių istorijos romantizavimas irgi yra problema. Esą, Jėzau, va, čia vaikščiojo vaidilutės, giesmeles giedojo, ugnelę kūreno, o mūsų valdovai geri buvo. Visko buvo! Tie valdovai ir galvas šniojo – kitaip turbūt nebūtume išsilaikę“, – juokiasi Veronika.
Lietuviams paveldas nebeįdomus?
Visgi dialogą megzti su vaikais būtų kur kas paprasčiau, jei ne televizija, kurioje dabar daugiausia eterio laiko skiriama iš Vakarų atėjusioms tendencijoms, mano folkloristė. Anot Veronikos, dabar rodomi animaciniai filmukai vaikams yra nei pamokantys, nei tinkami.
„Kokio žiaurumo tie vaikiški filmukai! Tai nesuprantamas dalykas. Baisu, Dievuliau. Be to, kažkada mano vienas pažįstamas sakė: Veronika, žinote, savo kaimynų berniuką nusivežiau į kaimą su savo vaikais, o jis klausia, kaip „šitas gyvuliukas vadinasi“, rodydamas į kiaulę ir sakydamas, na, tas, kur nosis tokia, kaip kroviklius kištum. Man tai keistas dalykas“, – apie edukacinę spragą televizijoje kalba pašnekovė ir priduria, kad galbūt tai būsianti ir tėvų edukacijos problema.
Grįždama prie to, kad pati rodosi eteryje kur kas rečiau, ji pabrėžia ir tai, jog šį sprendimą daugiausia lėmė ne jos, o transliuotojų pasirinkimas. „Kaip suprantu, ekranui visai nereikia to lietuviško paveldo, nes ką beįsijungi, viskas angliška. Be abejonės, tai liūdina, nes niekaip nesuprantu, kodėl jauni žmonės taip keistai žiūri į savo krašto istoriją. Kalbu ne apie visus, bet gan didelę dalį. Turbūt daugiau jie žino apie Turkijos ir Egipto pliažus nei apie savo istoriją.
Bet kartais pagalvoju, kad gyvenime yra tiek daug gražių, taurių dalykų, kuriuos reikėtų žinotų. Mūsų galvos kompiuteriai visko neišneš ir neišlaikys, bet bent jau savastį, tai, kuo mes esame išskirtini, tai, kuo mes galime būti įdomūs pasauliui ir esame jam įdomūs – man gaila, kad tuo mažiausiai domimės“, – atvirauja V.Povilionienė.
O kalbėti tikrai būtų apie ką, mano folkloristė. Tai ir mūsų kalba, kuri yra viena seniausių išlikusių indoeuropiečių kalbos atšakų pasaulyje, ir istorija, ir ilgaamžiai įdomūs papročiai.
„Esame išlaikę labai daug senųjų papročių, labai daug seno paveldo. Yra ir archeologiniai tyrinėjimai, kuriuos tik dabar mūsų šalis pradeda, ir tai, labai vangiai. Dėl jų yra šokas pasauliui, bet žiniasklaidoje to aprašyta nėra.
Kartais pasižiūriu ir Japonijos, ir Kinijos, ir kitų šalių televiziją... O kokie ten nauji atradimai iš senovės, iš archeologinių tyrinėjimų! O Lietuvoje ar matėte apie tai bent kelias laidas per metus? Gal per 10 metų apie archeologinius tyrinėjimus ir parodė porą. 30 nepriklausomybės metų, kai galų gale buvo surasti partizanų kūnai. Kiek visko yra įdomaus!“ – mintimis dalijasi folkloristė.
Veronikai skaudu, kad šiuolaikinis žmogus net dažnu atveju nežino, iš kur kilusi jo pavardė, nesidomi savo gyvenvietės, gatvės istorija.
„Po nepriklausomybės žmonės pradėjo užsiiminėti žemes, tai kai kurie sužinojo savo senelių pavardes arba vardus. Dabar daug kam tas šeimyninis domėjimasis atrodo neįdomus. Gal mes buvome per daug įbauginti, kad bijome savo vaikams ir pažįstamiems kalbėti istoriją?“ – klausia pašnekovė.
V.Povilionienė akcentuoja ir dar vieną lietuvių skirtybę – jai nėra žinoma jokia tauta, neturinti karinių, istorinių dainų, kuriose ko nors nepultų. O mes, lietuviai, neturime nė vienos karinės istorinės dainos, kurioje būtų dainuojama apie tai.
„Mes amžinai ginamės, – sako ji ir priduria, kad taip, matyt, yra dėl to, kad esame tolerantiška tauta. – Ta tolerancija kartais mus savotiškai pražudydavo. Esą, tiek to, tegu būna, ar mums reikia čia to žemės gabaliuko, tegul pasiima. Taip pasiėmė, pasiėmė ir likome tokie apkarpyti, kaip esame dabar.“
Apskritai, mūsų istorija nėra nei linksma, nei liūdna, dabar mano Veronika. Ji ypač prieštarauja tiems, kurie tvirtina, kad esą lietuvių tauta – besiskundžiančių liūdnų raudotojų tauta.
„Visai su tuo nesutinku. Duosiu tokį palyginimą: man mūsų lopšinės labai primena raudas. Ir žinote kuo? Nėra gražesnių žodžių už lopšinių ir raudų žodžius. Ir žodžiai ten tie patys: „Tu mano sūneli, tu mano sakalėli...“ Lygiai tas pats raudose: „Tu mano sūneli, tu mano vaikeli, tu mano broleli...“ Tai tie patys žodžiai.
Anksčiau nuo gimimo tuos žodžius buvo kartojama dažniau. Dabar mes tų mažybinių, malonybinių žodžių, kurių apstu liaudies dainose, nebevartojame. Mes žmones vadiname trumpiniais, dar kuo nors. Taigi, ko, manau, mūsų istorijoje buvo apstu, tai buvo šilumos, jaukumo“, – pabrėžia folkloristė.
Kaimo kultūroje daugiau romantikos
Tiesa, pačiai iš Dzūkijos, Kareivonių kaimo, kilusiai atlikėjai tuos mažybinius žodelius dar teko išgirsti savo aplinkoje. Ir pati ji jų nevengia vartoti.
„Šiuolaikinėje visuomenėje nepatogu vienas kitą pavadinti kokiu nors švelnesniu žodžiu. Kaime tas buvo labai įprasta. O kaip dabar pasakysi „broliuk“?“ – klausia pašnekovė. Pati ji sako nežinanti, kodėl prie tokio paprasto, lietuviško švelnaus komunikavimo šeimoje negrįžtama. Galbūt tai kyla ir iš per didelio informacijos srauto, nemokėjimo atsirinkti to, kas svarbiausia, mano Veronika.
„Dabar svarbiausia tie materialūs dalykai. Pavyzdžiui, kas tau sumerks kojas į kūdrą? Vienas pažįstamas pasakojo, kad nuvažiavo į kaimą ir kojas į kūdrą sumerkė. Sakė, įsivaizduoji, kaip gražiai varlės kvarkė, užsiklausiau! Paklausytų koks nors paauglys, sakytų: durnius. Tai man iš kaimo kultūros tų romantinių dalykų labai trūksta“, – pripažįsta moteris.
Kaimiečiai, anot V.Povilionienės, yra paprasti, bet anaiptol ne prasti žmonės. Štai čia pat ji prisimena istoriją, kaip savo seneliui, gyvenusiam kaime, ji atvažiavo parodyti savo pirmagimės. Senelį kaime jie vadindavę „dzeduliu“, kaip pati atlikėja sako, jis buvęs labai paprastas žmogus.
„Senelis manęs paklausė, kas mano vyras, nes Vidmanto dar nepažinojo. Pasakiau, kad mano vyras buvęs kalinys. „Už kų sėdėjo?“. Sakau, už politiką. „A, tai geras, žmogus.“ Ir viskas tuo pasakyta. Tai yra kaimo žmonių, pavadinkime, naivus racionalumas. Ir kaimo žmonės turi šeimos vertybių, kurių mes dabar dažnai išsižadame“, – sako pašnekovė.
Būtent dėl to išankstinis miestiečio įvertinimas, esą, „ai, čia kaimietis“, Veroniką labai užgauna. Moteris tikina, kad jeigu ne tie patys vadinamieji kaimiečiai, Lietuva dabar nebūtų tokia, kokia yra, tos kultūros būtų kur kas mažiau.
„Tarkim, po 1918 metų įvykių, kai dar nieko neturėjome, mūsų rankos buvo tuščios, būtent kaimo ūkininkai, kaimo žmonės su pasimokiusia inteligentija per 20 metų padarė tiek, kiek mes nepadarėme per 30. Nė per nago juodymą“, – tikina pašnekovė.
„Sovietmečiu buvo galima rasti visko“
Kitokį žvilgsnį folkloristė turi ir į skaudų Lietuvai sovietmečio etapą. Anot atlikėjos, šiuo metu per mažai šnekama apie tai, kiek daug jaunimas darė gražių dalykų, į kokias organizacijas būrėsi ir kaip stengėsi išlaikyti savo identitetą laikotarpiu, kai beveik viskas, kas buvo susiję su lietuvybės puoselėjimu, buvo draudžiama.
„Apie tuos gražius judėjimus dabar yra beveik tyla. Tai buvo ir kraštotyrinis, ir žygeiviškasis, ir folklorinis, ir švietėjiškas judėjimai. Jie visi susijungdavo į labai gražius darinius. Dažniausia jie kuo nors prisidengdavo – pavyzdžiui, Rasos šventės prasidėdavo po Indijos draugijos priedanga. Kaip tik tuo metu su Indija sovietų santykiai buvo labai gražūs. Tik paskui jie apsižiūrėjo, kad tas Gandis gal gali būti nacionalistinis, tai banga atslūgo“, – pasakoja V.Povilionienė.
Pati folkloristė judėjimų pradžią dar fiksavusi apie 1967-uosius metus. Moteris sako, kad tada buvo atrastos ir pirmosios partizanų žeminės, o Kaune žygeiviai buvo ypač aktyvūs, jų žygiai turėjo tam tikrą tikslą. Taip pat netrukus prasidėjo bendri susitikimai, kuriuose virdavo diskusijos ir apie istoriją, ir apie dainas, ir folklorą.
Į bendrus susitikimus aktyvus jaunimas įtraukdavo ir latvius, nes šie buvo arčiausia mūsų tiek kultūriškai, tiek geografiškai. Tiesa, sovietams toks kultūrinis sujudimas nebuvo prie širdies.
„Už tai buvo draudžiamas net pats judėjimų pavadinimas – iš pradžių buvo vadinta folkloriniais ansambliais, paskui – etnografiniais. Vėliau prasidėjo didysis studentijos Basanavičiaus kapo lankymas Rasų kapinėse. Per kiekvienas Vėlines jie degdavo žvakeles, tada ateidavo vyrai su tokiais juodais plosčiais ir tas žvakeles tuoj pat nuimdavo. Paskui, kai tie vyrai kažkur nutoldavo, žvakelės ir vėl atsirasdavo.
Tad pasipriešinimas buvo visapusiškas ir labai įdomus. Taigi, jeigu labai norėjai, sovietmečiu buvo galima rasti visko“, – prisimena Veronika. Ir visa tai prisimena ji visai ne veltui, mat dabartinis požiūris į sovietmetį ir jo metu pasirodžiusią literatūrą atlikėjai dar visai neseniai kišo koją.
Ji pasakoja ruošusi programą albumui „Kada sūneliai sugrįš“. Tuo metu, besiruošdama, ji daugiausia rėmėsi knyga „Lietuvos TSR istorijos chrestomatija“. „Paskui mane žmonės sveikino, labai bijodami prieiti. Ir sveikino ne už gražias dainas (su „Ratilio“ vyrais buvome parengę tą programą), o už drąsą. O aš klausiau: už kokią drąsą? Juk toje chrestomatijoje visa istorija labai gražiai surašyta, tik reikėjo mokėti perskaityti ir pateikti“, – sako atlikėja.
Dėl tokių kreivų žvilgsnių Veronika daugiausia kaltina humoro stoką. Ji prisimena studentavimo laikus, kuomet skaitydami sovietinę literatūrą jie drauge su kursiokais ir dėstytojais prisijuokdavo iki ašarų.
„Studentai per naktis, rašydami kursinius darbus, ieškodavo, ką koks nors Leninas ar kas kitas pasakė apie komunizmą ar apie ką kita. Tokių kvailų citatų rasdavo! Paskui, susėdę bendrabuty, skaitydavome ir juokdavomės, kas durnesnę citatą rado. Netgi vieni iš kitų skolindavomės tuos užrašus“, – juokiasi folkloristė.
Folkloras padeda nugalėti mirties baimę
Prabėgusi per tuos metus, per kuriuos folkloras buvo absoliučiai neatsiejama Veronikos gyvenimo dalis, atlikėja prisipažįsta, kad lietuviškas paveldas, tautosaka ir papročiai jai visgi yra labai svarbūs. Svarbūs tiek, kad net požiūris į mirtį pasikeičia. O šiomis dienomis pastovėjus ant to slenksčio tarp gyvenimo ir to, ko jau gyvenimu nebepavadinsi, tai pasidaro kaip niekad aktualu.
„Aš užspaudžiau akis savo tėvukui, mačiau, kaip jis miršta ligoninėje. Ir pamotėlei, jai irgi akis užspaudžiau. Esu labai dėkinga gydytojams, kurie tuo metu buvo ligoninėje. Jie sakė: dabar kalbėkite pačius gražiausius žodžius, nes jis girdi, jam jie reikalingi.
Reikia labai daug žinoti ir apie save, ir apie savo tautos papročius, kad tau būtų lengviau gyventi. Yra toks a.a. žymaus etnologo Norberto Vėliaus užrašytas pasakojimas, kad vieną kartą per metus, kada prasideda Adventas, tarp dangaus ir žemės nusitiesia nematomas tiltas, ir tuo tiltu į žemę grįžta mūsų protėvių vėlės. Ateina jos pavargusios, sušalusios, sėdasi prie mūsų ugnies, šildosi, valgo mūsų duoną ir laimina mūsų dienų darbus.
Kiekvieną kartą pagalvoju, kad gyvenime reikia stengtis, kiek įmanoma, kiek gali, kiek sugebi, padaryti gražių darbų, kad tau sugrįžus, kai būsi plevenanti dvaselė, galėtum pasidžiaugti, kad iš tavo darbų bent šis bei tas išliko – kad ir kalba, kad ir daina, kad ir tavo pasodintas medis. Tai yra labai svarbu.
Jeigu kiekvienas žinotumėme, kad mūsų gyvenimas Žemėje su mūsų išėjimu nesibaigia, kad mes iš jos išėję ir vėl sugrįžtame, mums būtų daug lengviau gyventi ir, ko gero, nebūtų taip sunku numirti“, – pokalbį užbaigia Veronika Povilionienė.
