– Nerijau, karantinas daugeliui – tikras išbandymas. O kaip jums sekėsi jį išgyventi iki tol, kol nusprendėte imtis verslo?
– Puikiai (šypsosi). Vos tik prasidėjus karantinui buvome pavargę nuo visokių darbų, tad kai jų sumažėjo, pasidarė visai smagu. Atsirado daug laiko, todėl važinėjausi motociklu, iki pietų dirbau Varėnos „Žilvičio“ lopšelyje-darželyje muzikos mokytoju, o tada, po pietų, pirmadieniais ir ketvirtadieniais vedžiau pamokas Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje, kurioje nuo sausio mėnesio jau nebedirbu. Praktiškai visą laiką per karantiną ilsėjomės, kol, galiausiai, atsibodo.
– Kodėl tą nuobodulį nusprendėte išvaikyti būtent tokiu būdu – nusipirkęs maisto furgoną? Gal tai buvo sena svajonė?
– Kai pailsėjome, atsirado noras dirbti. Neatsimenu, kad kada nors būčiau dirbęs tik vieną darbą. Tai ir šįkart taip pat išėjo. Mūsų šeima yra kūrybiška, todėl dirbant vieną darbą prasideda toks savęs žudymas.
Tuo labiau, kad sumažėjo žmogiško kontakto. Visą laiką dirbome su žmonėmis ir dabar, staiga, tenka jų nebematyti, o dirbti kelias valandas kompiuteriu. Dėl žmonių trūkumo gali ir stogas nučiuožti. Anksčiau ta veikla pasiskirstydavo, kai būdavo koncertai arba kelionės.
O krautuvėlę norėjome turėti jau seniai. Mūsų parduodamas maistas yra tas, kurį patys valgom, tačiau negalėdavome jo rasti mieste, kuriame gyvename, todėl nusprendėme surizikuoti ir pradėti pardavinėti tai, ką patys perkame Suvalkijoje.
– Vis dėlto ne visi muzikantai sutiktų imtis tokio darbo – yra tokių, kurie tiesiog sėdi ir laukia, kol sušvelnės karantinas, nes neįsivaizduoja savęs kitoje srityje. Ar jums nebuvo kilę panašių dvejonių?
– Abejonių visiškai nebuvo, nes muzika niekur nedingo, netgi priešingai, jos dabar dar daugiau – mūsų krautuvėlėje visada skamba muzika. Man asmeniškai, kaip muzikantui, muzika negali groti fone, nes aš girdžiu viską, kas groja. Girdžiu bosistą, girdžiu būgnininką, todėl galvoju, kad muzikai kaip tik atsirado daugiau laiko, nes kai klientų nėra, galiu jos ramiai klausytis laisvu metu krautuvėlėje.
Mačiau, kad darbų neturintys kolegos įkūrė studijas, išleido albumus, o kai kas tiesiog iš gaunamų valstybės pinigų ramiai gyvena. Mums pastarasis variantas netiko.
Man neatrodo gėda, kad muzikantas pardavinėja mėsą ir įvairius skanumynus. Man visi darbai yra geri, esu ir šlavęs kiemus, ir grėbęs lapus – tai buvo mano pirmieji darbai, už kuriuos gavau pinigus.
Man neatrodo gėda, kad muzikantas pardavinėja mėsą ir įvairius skanumynus. Man visi darbai yra geri, esu ir šlavęs kiemus, ir grėbęs lapus – tai buvo mano pirmieji darbai, už kuriuos gavau pinigus.
– Kodėl nusprendėte prekiauti būtent mėsa? Iš kur jos gaunate?
– Šią mėsą vežame iš vienos Suvalkijos vietos, kuri yra netoli mano tėviškės. Ten irgi įsikūrusi panaši krautuvėlė, taip pat šeimos verslas. Pusė Suvalkijos perka iš jų, mes irgi nuvažiuodavome paragauti. Jie labai kokybiškai viską daro, gal kiek brangiau nei kiti, bet kokybė atperka.
O Varėnoje tokių neradau. Suvalkiečiai mėgsta rūkytus gaminius, bet čia jų mažai, nes dzūkai labiau valgo sūdytus arba vytintus.
Tad vieną kartą motociklu nuvažiavau pas tuos mėsą pardavinėjančius žmones ir paklausiau, ar jie sutiktų, kad mes prekiautume jų produkcija. Jie sutiko ir nuo to pokalbio prasidėjo visa kelionė. Ėmėme ieškoti vietos, iš pradžių galvojome nuomotis normalias patalpas, bet prisibijojome karantino taisyklių pasikeitimų, o ir nuoma jų nepigi. Nors, neaišku, ar pirkti vagonėlį buvo pigiau, bet bent jau mes galime visada priimti savo klientus.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kai ėmėtės šio darbo?
– Iššūkis nebent toks, kad tai dar niekada nebandytas reikalas, o didesnių nebuvo.
Pamatėme, kad kiti žmonės Varėnoj irgi nusipirko priekabą, tai paprašėme kontaktų ir pasigaminome ten pat. Gal ne viskas taip, kaip tikėjomės, bet net nežinau, ar tai iššūkis. Jeigu viską darai po vieną žingsnelį, tie iššūkiai išnyksta. Net jeigu ir nepavyks šiam kioskui gyvuoti ilgai, tai jau dabar įgijau tokios patirties, kurios nebūčiau gavęs dirbdamas mokytoju ar muzikantu.
Net jeigu ir nepavyks šiam kioskui gyvuoti ilgai, tai jau dabar davė tokios patirties, kurios nebūčiau patyręs dirbdamas mokytoju ar muzikantu.
– O jei ne paslaptis, daugiau uždirbate būdamas verslininku ar muzikantu?
– Kol kas sunku pasakyti, nes tai – tik pati pradžia. Didelę dalį pinigų skiriame vietos nuomai, elektrai, produkcijos didinimui. Todėl sunku įvardyti, ar daugiau uždirbu krautuvėlėje, ar muzikuodamas.
Aišku, dabar, kai koncertų nėra, tai tikrai iš krautuvėlės. Mane gelbsti ir mano normalus valstybinis darbas, kurį labai mėgstu. Tai jeigu ir kas nors nutiks ne pagal planą, aš turiu stabilų variantą šalia.
– Tačiau dabar tenka suderinti du darbus. Kaip suspėjate būti ir muzikos mokytoju darželyje, ir verslininku?
– Darželyje dirbu iki pietų, tai savo kolegoms muzikantams irgi sakau – dirbkit darželiuose, nes tai labai fainas darbas su mažais žmogučiais, labai kūrybingas, netrukdantis koncertinei veiklai. Dėka labai geros darželio direktorės pasikoreguoju grafiką, kad ketvirtadieniais dirbčiau trumpiau, nes mūsų krautuvėlė dirba tik tris pusdienius – ketvirtadienį ir penktadienį nuo pietų, o šeštadienį iki pietų. Mūsų tikslas ir buvo, kad krautuvėle būtų savaitgalinė, netgi turime šūkį: „Savaitgaliai prasideda čia.“
– Dabar pardavėju krautuvėlėje dirbate ir pats, o ką darysite tuomet, kai vėl padaugės koncertų? Juk nežadate nutraukti krautuvėlės veiklos?
– Tikrai ieškosiu darbuotojų. Jau ir dabar tai bandau padaryti, nes koncertų pamažu atsiranda, tik neaišku, ar jie tikrai įvyks. Bandysiu surasti mielą bendraujantį senjorą ar senjorę. Noriu, kad tai būtų ne tik vieta, į kurią įpykęs žmogus ateina kažką nusipirkti, bet ir kad atėjęs galėtų pasikalbėti, girdėtų skambančią muziką.
Tačiau visai atsisakyti šios veiklos pats nenoriu, nes man patinka bendrauti su žmonėmis, noriu būti atsakingas už tai, ką parduodu, todėl, kiek galėsiu, stengsiuosi ten būti ir pats.
– Kaip į jūsų naują veiklą reaguoja pažįstami, ar daug tokių, kurie užsuka?
– Taip, yra daug palaikančių žmonių. Ateina apsipirkti artimiausi draugai, kolegos. Nors iš tikrųjų mūsų šeima per daug dėmesio į aplinkinius nekreipia, stengiamės išvengti jų abejonių. Jeigu sugalvojame – darome. Kai pasidaro per ramu gyventi, mes įsiveliame į kokias nors veiklas.
– Ar tarp jūsų pažįstamų muzikantų yra daugiau tokių, kurie per karantiną taip pat nutarė pakeisti profesiją?
– Mačiau, kad keli kolegos įsirengė garso įrašymo studijas, repeticijų studijas, kurias galės nuomoti – tai irgi toks verslas. Dar kiti savo studijas atsinaujino.
Taip pat mačiau, kad bent dešimt žmonių pradėjo darbuotis su maistu, galvojau, koks sutapimas. Keli kepa saldžius gaminius, keli pardavinėja kavas įvairiuose taškuose Vilniuje.
Taigi yra žmonių, kurie nenorėjo sėdėti vietoje ir stengėsi prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių.
Kai pasidaro per ramu gyventi, mes įsiveliame į kokias nors veiklas.
– Ar žadate su šiuo furgonu keliauti į kitas vietas, ar apsiribosite tik Varėna?
– Manau, kad šis furgonėlis stovės čia. Visų pirma, neturiu tinkamų vairuotojo teisių, kad galėčiau jį tempti, o ir tempti kuo neturiu, tai kaip ir nėra kito pasirinkimo. Žadu dar šiek tiek pagražinti aplinką prie jo, kad būtų jaukiau. Norėčiau, kad žinia sklistų iš lūpų į lūpas ir žmonės patys atvažiuotų apsipirkti, užsuktų pasirūpinti maistu iškyloms, nes kitas mūsų šūkis yra: „Skanautojai ir keliautojai renkasi čia.“
– Minėjote, kad jau po truputį atsiranda koncertų. Kokie artimiausi jūsų muzikiniai planai?
– Numatyti koncertai tiek su Evelina Sašenko, tiek su Chrisu Rubensu, tiek su „Folk Trio“. Taip pat gegužės 29 dieną planuoju išleisti albumą ir natų knygą, jų pristatymas vyks Pauosupės kaime.
Norėjau Anzelmo Matučio eilėraščių žodžius paversti moderniomis dainomis, panaudodamas džiazo motyvus. Labai džiaugiuosi, kad prie manęs prisijungė vieni geriausių džiazo muzikantų Lietuvoje, todėl smagu, kad mažieji galės pasiklausyti kokybiškos muzikos. Dirbdamas su vaikais jaučiau kokybiškų dainelių trūkumą, nes dauguma įrašytos biudžetiškai, naudojant sintetinius instrumentus, visiškai primityviai. Mes namuose klausome kokybiškos muzikos, todėl noriu, kad ir mokiniai tokios klausytų. Kartu su albumu bus ir natų knyga, iliustruota moksleivių, kurie piešė klausydami dainų. Tai ir socialinis, ir kultūrinis projektas, bendradarbiaujam ir su Varėnos biblioteka.
Be to, su žmona įkūrėme savo mini įmonę „Spyglio muzika“, apie kurią kol kas nenoriu išsiplėsti, bet ateityje bus daug muzikinių naujienų.
– Sakykite, ar labai skiriasi muzikanto ir pardavėjo darbas?
– Ne, labai mažai kuo. Ir kaip pardavėjas, ir kaip muzikantas aš turiu savo darbinę aprangą. Į kioskelį einu su prijuoste, į koncertą – su kostiumu. Abiems darbams reikia pasiruošti iš anksto. Taip pat abiejuose darbuose reikia bendrauti su žmonėmis – koncertuose bendrauju kalbėdamas nuo scenos, o čia – tiesiogiai, su pirkėjais.
Aš matau labai daug panašumų – scenoje groju instrumentu, o kioske – kasos aparatu.
