Aktorės Dovilės Kundrotaitės veidas – gerai pažįstamas Lietuvos žmonėms. Jauna, charizmatiška ir perspektyvi aktorė nemažai daliai žinoma dėl Iglės personažo seriale „Rimti reikalai“, kitiems – dėl vaidmenų teatre ir kine. Su žavia lietuvaite netrukus susipažins ir tarptautinė auditorija – Dovilę bus galima išvysti „Netflix“ seriale „Clark“. Vis tik D.Kundrotaitė neapsiriboja tik aktoryste – Vilniaus universitete ji kremta anglų filologijos ir prancūzų kalbos studijas, o kartu skiria laiko savo jausmams, mintims ir jų pažinimui.
Pasitikdama 28-ąjį gimtadienį Dovilė nuo įprastų darbų nenutolo, tačiau pripažįsta – gimtadienio ji labai laukė ir tikėjo, kad jis leis akimirkai sustoti bei pasvarstyti, kas jai svarbu. Mergina priduria, kad šiemet gimtadienį turėjo nušviesti draugo staigmena, tačiau dėl ligos ja pasidžiaugti galės tik šį savaitgalį.
Portale Žmonės.lt – nuoširdus Dovilės pasakojimas apie pastarųjų metų pamokas, iššūkius derinant studijas ir aktorystę, auginančius vaidmenis ir meilę.
– Dovile, praėjusį savaitgalį paminėjote 28-ąjį gimtadienį. Kokios nuotaikos, mintys vyravo prieš šią šventę?
– Nuotaikos buvo įvairios. Skaudėjo dėl karo ir neteisybės, vykstančios Ukrainoje – turbūt visi kasdien gyvename su šiuo skausmu. Vis dėlto gimtadienio laukiau. Dabar labiau nei bet kada norisi švęsti gyvenimą.
Mano tėveliai sukūrė tradiciją – visada rengti gimtadienio šventę, ji liko iki šiol, tik pats šventės konceptas išsiplėtė. Kartais tai būna tiesiog ramus pakvėpavimas ir savirefleksija, kartais – didelis vakarėlis su draugais.
– Neretai ši šventė tampa proga apmąstyti prabėgusius ir ateinančius metus, kažką sau įsipareigoti, išsikelti tikslų. Ar esate iš žmonių, kurie gimtadienį laiko tam tikru atspirties tašku?
– Taip, gimtadienis man yra svarbus. Tai man – galimybė truputėlį sustoti, atsigręžti į save ir ramiai pagalvoti, už ką turėčiau būti dėkinga. Pagalvoju ir apie tai, ko savo gyvenime nebenoriu ir ko ateinančiais metais sieksiu.
– O kaip įvertinote prabėgusius metus?
– Praėję metai buvo tikrai nelengvi – koronaviruso įkarštis sujaukė daug planų, o darbo žymiai sumažėjo. Nors atsirado daugiau laisvo laiko, padaryti visko, ką norėjau, nepavyko. Taigi, mokiausi priimti nežinomybę ir tapti lankstesnė besikeičiančioms aplinkybėms.
– Vis tik pastaraisiais metais sukūrėte keletą įdomių vaidmenų. Netrukus „Netflix“ platformoje pasirodys kriminalinis švedų serialas „Clark“, kuriame vaidinate ir jūs. Ką jums davė darbo patirtis tarptautiniame projekte?
– Patirtis – tikrai puiki. Vaidinti dideliuose užsienio projektuose visada smagu, nes jiems labai daug ruošiamasi. Prie to dirba ne tik labai daug užsienio, bei ir mūsų šalies profesionalų. Kūrybinė erdvė, kur itin daug dėmesio skiriama detalėms, mane labai įkvepia.
Labai džiaugiausi galimybe dirbti su režisieriumi Jonu Akerlundu. Jis yra kūręs vaizdo klipus garsiausiems pasaulio muzikantams – nuo Lady Gagos iki „The Rolling Stones“. Iki šiol negaliu patikėti, kad būsiu jo sukurto pasaulio dalimi. Aš dievinu aktorystę, nes ji leidžia patirti dalykus, kurių savo asmeniniame gyvenime arba niekada nepavyktų, arba niekada nesirinktum patirti. Na, o vaidindamas tu gali pajusti, „kas būtų, jeigu būtų“.
Filmavimui mus aprengė 70-ųjų drabužiais, padarė 70-ųjų šukuosenas, o kadangi turėjome šokių sceną, kartu su kolegomis ieškojome, kaip tuomet šoko žmonės ir tų žingsnelių mokėmės. Filmavimo aikštelėje Kreditbanken banko salė su banko saugykla buvo meistriškai atkurta. Tai leido norom nenorom pasineri į kitą realybę, kad ir trumpam laikui.
Na, o vyšnia ant torto, žinoma, buvo žinia, kad vienas mano partnerių bus aktorius Billas Skarsgårdas. Maža mergaitė manyje tuo metu tikrai klykė iš džiaugsmo.
– Šiemet jus bus galima išvysti ir Austėjos Urbaitės filme „Per arti“, kuriam ruošdamasi turėjote mokytis prancūzų kalbos.
– Taip, A.Urbaitės filmas man atvėrė iki tol nepažintą aistrą – kalbas. Vaidmeniui reikėjo prancūzų kalbos pagrindų, tad ėmiau jų mokytis. Man sekėsi labai neblogai, tai dariau su dideliu malonumu. Pajutau, kiek džiaugsmo teikia pats mokymosi procesas, gramatikos užduotys, kurias dabar labai mėgstu spręsti tiesiog laisvalaikiu – kaip kokį kryžiažodį.
– Galbūt ši patirtis nulėmė jūsų sprendimą grįžti į universitetą ir imtis filologijos studijų?
– Į VU Anglų filologiją įstojau po aktorystės studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nes norėjau įvaldyti anglų kalbą – ji mano profesijoje darosi vis reikalingesnė. Tuo metu galvojau, kad puikiai suprantu tik anglų kalbą, tačiau gerai sekėsi ir prancūzų kalbos pamokos. Tai lėmė sprendimą imtis Anglų ir kitos užsienio (prancūzų) kalbos bakalauro studijų Vilniaus universitete.
Taigi, šiuo metu oficialiai esu dviejų studijų programų studentė. Pradžioje planavau pastudijuoti metus ir po to mokytis savarankiškai, tačiau dabar jaučiu, kad studijuosiu ir antrus metus, o kaip toliau bus, nežinau (juokiasi). Svajoju išmokti ispanų bei rusų kalbas, bet turiu tai pajusti širdimi.
– Kaip sekasi studento pareigas derinti su aktoryste?
– Pirmenybę visada teikiu pastarajai, tad paskaitas kartais tenka praleisti. Aišku, vėliau daugiau padirbu ir pasiveju. Tiesa, jeigu dirbčiau teatre, vargu ar išvis pavyktų studijuoti, o kadangi esu freelancerė ir darbas labai nepastovus, galiu tai suderinti. Aišku, būna įvairiai: kartais tenka visą mėnesį be pertraukų dirbti, kartais per mėnesį neturiu nė vienos filmavimo pamainos.
Tiesą pasakius, jei išsipildo antrasis scenarijus, studijos man tampa didžiuliu išsigelbėjimu. Šios dvi sritys man padeda laviruoti gyvenime: kai per daug chaoso, grįžtu prie mokslų, o kai atsibosta kasdienybė, aktorystė ją labai greitai nuspalvina, kartais – keisčiausiomis spalvomis (šypsosi).
– Daug laiko užima serialo „Rimti reikalai“ filmavimai, kuriame vaidinate jau ne vienerius metus. Kaip pati vertinate savo personažą – maištingąją Iglę – ir vaidybą televizijos kūrinyje?
– Mano personažas – pagiežingas ir erzinantis, o tokius prieštaringus veikėjus kurti labai smagu. Aš gyvenime visai kitokia nei Iglė, daug dalykų neleisčiau sau daryti, pavyzdžiui, atvirai rodyti panieką ir nepagarbą žmonėms. Kartais tai žavu, o kartais – stačiokiška. Pati stengiuosi gerbti kiekvieną gyvą būtybę, bet kai tai vyksta filmavimo aikštelėje, visai gera išleisti visus neigiamus jausmus.
Vaidyba lietuviškuose serialuose gali labai skirtis nuo vaidybos kine ar teatre, bet išmokus tuos vaidybos žanrus atskirti, gauni labai daug naudos. Itin džiaugiuosi, kad turiu šį vaidmenį, nes seriale išmokau greitai ir be didelio pasiruošimo įsijausti į vaidmenį – tai irgi reikalauja daug įgūdžių.
– Esate minėjusi, kad pastaruosius metus paskyrėte meilei ir suvokimui, kokie jausmai jus augina, o kokie skriaudžia. Gal savo nuostatas jau pavyko subrandinti?
– Žinau, kad manęs tikrai neaugina savininkiškumas. Negerai, nei kai savinuosi pati, nei kai savinasi mane. Kai santykiuose pajuntu savinimąsi, įvertinu tai kaip tam tikrą signalą, kad kažką reikia keisti, kalbėtis.
Neseniai atradau, kad savintis šalia esantį žmogų pradedu tada, kai jaučiuosi nesaugi – tokiu būdu bandau tą nesaugumą kompensuoti. Atrodo, kad tai – savaime suprantamas dalykas, bet aš jį pilnai įsisavinu tik dabar.
– Grįžkime prie jūsų gimtadienio. Kiek anksčiau minėjote, kad ši diena – puiki proga apmąstymams. Ar pagalvojote, ko iš savęs, kitų ir likimo tikitės 29-aisiais gyvenimo metais?
– Jau labai norėtųsi ramesnių, stabilesnių ir mažiau kovingų metų. Nuo 2020-ųjų per Naujuosius su drauge viena kitai palinkime, kad metai pamėtėtų mažiau skausmingų iššūkių, bet jie nerimsta iki šiol. Pasaulis verčiasi aukštyn kojomis...
Ar mums pavyks pasiekti tą ramybę, nežinau, dėl to baisu. Visgi viliuosi, kad kada nors tas noras išsipildys.
– O ko gimtadienio proga sau palinkėjote?
– Vėl palinkėjau ramesnių metų, daug džiaugsmo ir įgyvendinti visus uždavinius, kuriuos sau esu išsikėlusi. Taip pat linkėjau sulaukti kūrybinio projekto, dėl kurio pabaigos norėtųsi verkti kruvinomis ašaromis. Suprantu, tai su ramybe nesusiję, tačiau tokias akimirkas aš vertinu teigiamai (juokiasi).
