„Kiekvienas turi gerbti savo amžių. Gi tiek metų išgyvenai, sukaupei patirties, išminties, Kodėl reikia to gėdytis ir slėpti? Ne. Žmonės turi žinoti, kad man 50-dešimt“, – portalui Žmonės.lt ryžtingai sako Lietuvos kino ir teatro aktorė Inga Norkutė, gegužės 3-ąją švenčianti ypatingą sukaktį.
Tarp Vilniaus ir Šiaulių gyvenanti moteris, rodos, laiko atsikvėpti beveik neturi: vienas kitą veja vaidmenys ir režisuojami spektakliai, susitikimai, mylimo augintinio priežiūra ir asmeninio gyvenimo niuansai. Vis tik Ingos mintys šiuo metu daugiausiai sukasi apie didžiulę jubiliejaus šventę „Pabūkime kartu“. Į Šiaulių dramos teatrą jos pasveikinti ir prisiminti prabėgusius metus sugužės virš aštuoniasdešimt žmonių: mokyklos ir studijų draugai, aktoriai, režisieriai ir ypatingos svarbos svečias – jos tėtis.
Nepaisant įtemptos dienotvarkės, I.Norkutė rado laiko nuoširdžiam interviu, kurio metu apžvelgė įvairius gyvenimo etapus: vaikystę ir paauglystę, karjeros pradžią, serialo „Moterys meluoja geriau“ šlovės laikotarpį ir dabartinį, ne ką mažiau spalvingą periodą. Šiais etapais tarsi laiptai ji užkopė iki brandos, pasižyminčios aiškia gyvenimo pozicija, vizija ir siekiais. Vis tik Inga priduria, kad tai pasiekė tik todėl, nes visada aiškiai žinojo, ko nori ir to beatodairiškai siekė.
Portalo Žmonės.lt žurnalistei – Ingos Norkutės pasakojimas apie „apkarpytus sparnelius“, iššūkius naujose veiklose, jaunatviškos išvaizdos paslaptis, internetines pažintis, svajonių vyrą ir vaikus.
– Šiandien švenčiate labai gražią sukaktį – penkiasdešimtmetį. Rodosi, apmąstyti prabėgusių ir ateinančių metų geresnės progos net nerastumėte – toks jubiliejus neretai pažymi jau įpusėjusią gyvenimo kelionę. Kokios emocijos ir mintys vyrauja šią dieną?
– Galvojau šio gimtadienio neminėti ir niekam nieko nesakyti. Vis tik prieš kurį laiką man paskambino kolegė Jūratė Budriūnaitė ir paklausė, ar švęsiu. Išgirdusi neigiamą atsakymą ji priminė Šiaulių dramos teatre kadaise gyvavusią tradiciją, kai mes su kolegomis įsikūnydavome į „amžinų sveikintojų“ personažus ir sveikindavome 50-mečius.
Sakau atvirai – tuomet man, jaunai merginai, atrodė, kad penkiasdešimties sulaukę žmonės yra seni. Dabar jaučiu, kad esu kažkokia kitokia, bet rytais pasižiūriu į veidrodį, pamerkiu sau akį ir galvoju – Inga, judam į priekį.
Jūratė mane puolė su tokiu dideliu užsidegimu, kad galiausiai gimtadienio idėją permąsčiau ir pagalvojau, o kodėl ne? Tiesa, dabar jaučiu jaudulį, nes šeštadienį laukia ypatinga prisiminimų programa ir aštuoniasdešimt svečių.
– Bėgant metams jūsų žavesys bei energija nė kiek neblėsta. Galbūt įminėte amžinos jaunystės paslaptį?
– Genai veikia, nesu susileidusi jokio botokso. Pamatytumėte mano tėtį – ten tai šakienė. Neslepiu savo amžiaus, tad dažnai sulaukiu pagyrų, kad atrodau jauniau. Galvoju – na ir gerai. Aš visa gyvenimą
labai prižiūriu veido odą ir negailiu pinigų geroms priemonėms, geriau jau dešros neperku. Net į šmutkes tiek neinvestuoju.
Niekada neplaunu veido paprastu vandeniu. Kai buvau aštuoniolikos, mano baba – tėčio mama – išmokė vienos gudrybės. Reikia pasidaryti medetkų ar ramunėlių nuoviro, prisišaldyti ledukų ir pabudus ryte juo nuprausi veidą, tada patepti kremu. Taip kasdien darau jau trisdešimt dvejus metus.
Be to, veido su vandeniu neliečiu net eidama į dušą. Šiaip labiau mėgstu maudytis vonioje, bet kai to padaryti negaliu, duše susišlapinu plaukus ir kūną, bet ne veidą. Jam labai kenkia ir makiažas, kurio man, kaip aktorei, tenka itin daug. Ypač blogai būna po serialo sezono filmavimo. Kiek man reikia jį gaivinti… Atsigauti padeda veido kaukė, su kuria kartais net užmiegu.
– Pastaraisiais metais į jūsų intensyvią dienotvarkę įsipaišė nauji projektai – „Kaukės“, „Muzikinė kaukė“. Kas paskatino nerti į visai kitą sferą ir išbandyti save muzikoje?
– Vienas jaunesnis kolega pasakojo, kad ant manęs labai varė: „Bebalsė, senė, lenda, kur nereikia“. Ne, mane pakvietė prodiuseriai – jie žinojo, ką darė. Aš pati į „Muzikinę kaukę“ nėjau kam nors ko nors įrodinėti – kiek galėjau, tiek padariau. Man tai buvo veikiau galimybė atrasti naujų pažinčių ir žmonių, su kuriais ateityje galėčiau kurti.
Aišku, ten jaučiausi kaip prieskonis picai. Šiaip gyvenime drąsiai einu per ugnį ir ledą, bet čia truputį pasavau – išgirsdavau, kaip kiti gyvai dainuoja ir jausdavausi praktiškai pralaimėjusi. Nors esu muzikali ir dainavau ne pirmą kartą, tai – ne mano duona ir kasdien balso nelavinu. Čia yra kruvinas darbas.
Lenkiu galvą prieš šou kūrėją ir režisierę Gintarę – ji pajusdavo, kada mano motyvacija nukrisdavo ir drąsindavo: „Nu, Norkute, susiimk“. Taip kažkaip ir laimėjau užduotį, kurioje vadinau Birutę Dambrauskaitę.
Linkiu, kad „Muzikinė kaukė“ gyvuotų. Šiame šou labai daug pozityvo: tu nekovoji dėl buto ar kelionės į Maldyvus ir nepriklausomai nuo to, kaip pasirodai, neiškrenti. Kadangi nebuvo didelės konkurencijos, labai susidraugavome su žmonėmis – vieni kitus palaikėme, kartu liūdėjome, džiaugėmės. Tapome kone šeima.
Džiaugiuosi, kad čia sutikau labai malonių, pakeleivingų žmonių ir tik aš viena žinau, ką išgyvenau bei kokias emocijas išsinešiau. Tegu kas ką nori, tas tą šneka – man dzin, aš neklausau ir neskaitau. Vis tiek jie visi tai daro iš pavydo. Vienareikšmiškai.
– Sakote, kad nepažįstamų žmonių komentarų neskaitote ir į užgauliojimus nereaguojate. Taip buvo visada ar būta laikotarpių, kai jie žeisdavo širdį?
– Buvo įvairiai. Kai jaunystėje ryškiai sublizgėjau, viskas buvo gerai. Vėliau mane ėmė tapatinti su Meda – sakė, kad esu paleistuvė, vulgari. Po to sekė dar kitas periodas. Vis tik žinau, kokia yra komentarčikų padermė ir nebekreipiu dėmesio. Žinau, kuo gyvenu, kvėpuoju, kas man svarbu, kokį tikslą turiu, ką myliu, kuriu ir viskas – nepaveiks manęs jokie komentarai.
Kartais mane labai liūdina lietuvių mentalitetas. Pavyzdžiui, kai žmogus nusiperka naują automobilį, pasistato namą, visi ima aptarinėti. Nu kam? Nesuprantu, kodėl jie pavydi? Reikia džiaugtis, kad žmogus sugebėjo tai padaryti – juk gerumas sugrįš. Kitas atvejis – kasininkė stebi, ką, už kiek, kodėl perki. Galvoju – tiesiog dirbk savo darbą.
Vis tik manau, kad to pakeisti negalima – toks tas mūsų mentalitetas. Gruzinas gruzinui namą stato, o lietuvis pavydi ir apšneka. Viskas tuo pasakyta.
– Užsiminėte apie serialo „Moterys meluoja geriau“ heroję Medą, kurią vaidinote daugybę metų. Tai – vienas žinomiausių jūsų personažų. Ką jums pačiai reiškia šis vaidmuo?
– Tai – įrodymas, kad galiu dirbti ir teatre, ir televizijoje. Baigusi akademiją, išvykau į Šiaulius ir dvylika metų vaidinau Šiaulių dramos teatre. Ten įpratau vaidinti emocionaliai, stipriai, ryškiai, kad žiūrovai tinkamai pajustų ir pažintų personažą. Televizijoje, kine vaidinti reikia gerokai subtiliau: žiūrovas veikėją ir siužetą pažįsta, tad užtenka jį vystyti toliau. Iš pradžių nemokėjau to daryti. Jaučiu didžiulę pagarbą ir dėkingumą Donatui Banioniui, kuris man apkarpė sparnelius ir išmokė dirbti su kamera.
Nežinau, ar žvaigždės, ar kas kita lėmė, kad man teko šis vaidmuo. Galvojau, kaip organiškai suvaidinti ta Medą? Na, pabandžiau ir kažkaip viskas ėjo, ėjo, ėjo ir paėjo. Atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
– Esate meno, kūrybos žmogus. Iš kur semiatės įkvėpimo?
Mano įkvėpimo šaltinis – vaikai. Nors savo atžalų neturiu, puikiai išmanau vaikų psichologiją ir juos myliu bei jais tikiu. Mėgstu išklausyti jų nuomonę ir mintis, nesvarbu, jos būtų piktos, liūdnos ar linksmos. Tai mane kaip mat įkvepia kūrybai. Ne veltui režisuoju spektaklius vaikams (šypteli).
Gegužės dešimtą lankysiuosi Šiaulių vaikų globos namuose. Žinau, kad jie manęs labai laukia. Susitikimo organizatorius minėjo, kad mane išvydę jie tikriausiai nualps, keps tortus, keksiukus.
Su globos namuose augančiais vaikais yra tekę bendrauti ir anksčiau. Kai turėjau laiko ir galimybių, mokiausi rašyti scenarijus ir vieną parašiau būtent apie tokius vaikus, nes ši tema man – labai jautri. Galbūt kada nors iš šio scenarijaus gims trumpametražis filmas.
– Jūs – žinoma ir populiari Lietuvos aktorė, režisierė, įvairių projektų dalyvė ir teisėja. Ar vaikystėje, paauglystėje įsivaizdavote, kad sulaukusi penkiasdešimties būsite tiek pasiekusi?
– Kai man buvo dvylika metų, Klaipėdoje su draugėmis pradėjome lankytis nepilnamečių diskotekose. Kartą jai ruošdamasi apsivilkau megztuką ir džinsus. Draugės paklausė: „Ką, tu rimtai eisi taip baisiai apsirengusi?“. Pasakiau, kad jeigu jums gėda, niekur kartu nebeisiu.
Nebijau Lietuvai atvirauti – tuomet įlipau į liftą, atsiklaupiau ir Dievui pasakiau: „Viešpatie mano, aš padarysiu taip, kad būčiau garsi ir jos man pavydėtų“. Tuo metu jau vaidinau vaikų „Bildučių“ teatre ir man sekėsi, nors vaikystėje buvau labai tyli – mane netgi praminė „tylos karaliene“.
Tas liftas man buvo kaip šventykla. Juo pakilau iki devinto aukšto, kuriame gyvenau su šeima, atsistojau, nusivaliau keliukus ir grįžau namo. Truputį išprotėjusi, ane?
Praėjus daugybei metų man paskambino viena iš tų draugių. Sako – man šakės, badauju, o tu tiek pasiekei, esi garsi aktorė... Ji net abejojo, ar man galima skambinti. Esu toms draugėms dėkinga, nes jos sukėlė man skausmą, o kai tau skauda, minčių galia padvigubėja. Užsibrėži tikslą, dirbi ir tau pats Dievulis padeda. Svarbiausia tai, kad nė viena iš tų trijų bičiulių nieko nepasiekė (kikena).
– Ar didžiuojatės Inga, kuria tapote?
– Taip. Atsimenu tą momentą, kai kildama liftu meldžiausi ir pakilusi jau tvirtai žinojau, kad bus taip, kaip norėsiu. Visa tai ir įvyko.
– Nemažai žmonių gyvenimo pusiaukelėje atsigręžia atgal ir apsvarsto priimtus sprendimus. Ar būtumėte ką nors dariusi kitaip?
– Ne, nieko kitaip nedaryčiau. Nekeisčiau nei profesijos, nei buvusių vyrų. Dabar žiūriu tik į priekį ir laukiu stebuklo.
– Kokio stebuklo jūs laukiate?
– Susijusio su meile. Nenoriu aš gyventi viena. Na, auginu šuniuką. Gerai, kad ne katiną, nes kitaip patapčiau ragana (juokiasi). Tikiuosi, kad mane aplankys netikėta meilė. Pati dažnai stebiu vyrus, šeimas, vyresnes poras ir galvoju, koks turėtų būti tas mano žmogus? Pirmiausia – norėčiau, kad vyras nebijotų prie manęs prieiti. Turiu nuojautą, kad dauguma bijo net užkalbinti.
– Galbūt vyrai, kurie nedrįsta jums dėmesio parodyti gyvai, laimę bando socialiniuose tinkluose?
– Ne ne ne, su pažinčių klubu jau baigti reikalai. Jau buvo vienas bajeris. Parašė vyriškis iš Didžiosios Britanijos, sakė, kad yra jūrų laivyno statybos inžinierius. Galvoju – o, koks krūtas, bent jau ne menininkas. Gyrė mane, rašė, kad patinku. Papasakojau apie tai kolegai, kuris įspėjo, kad po savaitės jis manęs paprašys pinigų. Netikėjau, kad taip gali būti, bet lygiai po savaitės tas vyras parašė, kad nutiko nelaimė ir paprašė iš oro uosto paimti jo bagažą bei atsiųsti pinigų. Eik tu sau (kvatoja).
Kita kolegė susipažino su vyru iš Amerikos, tad ją pati įspėjau ir patariau paliepti jam atvykti į Lietuvą su gėlėmis, dovanomis, pinigais, o tada susitikti kavinėje už miesto, pažiūrėti vienas kitam į akis ir atvirai pasikalbėti. Aš pati nebenoriu virtualių pažinčių. Man reikia matyti žmogų ir jei trenkia žaibas, tada gerai.
Vis tik gerai žinau viena – man nereikia jokio menininko. Išimtis – skulptoriai, nes jie vyriški, juk akmenį kala! Kiti tai tik dūsauja ir dūsauja. Nereikia man tų dūsaujančių vyrų ar jaunų gražuolių. Noriu savo amžiaus vyro verslininko, stratego, kuris mane kiek nuleistų ant žemės, leistų būti švelnia moterimi ir atgaiva, galinčia teikti grožį, išvirti barščius ir padaryti masažą.
Nenoriu grįžti namo ir vis dar būti aktore. Suvaidinu ir viskas, vėl tampu Inga, kuri turi šluotą – vieną skraidymui, kitą tvarkai (juokiasi). Mano svajonė tokia: vyras perka kvepalus, aš jam mezgu, mes keliaujame po Lietuvą, tvarkomės, sodiname, murzinais veidais valgome ledus. Jei jis turi vaikų – auginame anūkus, vienas kitą suprantame ir partneriaujame.
Labai to norėčiau, bet rimtų vyrų, kartu turinčių gerą humoro jausmą, nėra tiek daug. Na, o tų seilių nuolat atsiranda. Nors su samčiu semk tuos kirminus.
– Ar surasti tinkamą vyrą yra vienas iš jūsų gimtadienio norų?
– Tai – pats didžiausias troškimas. Būtų idealu taip gyventi. Visa kita – kaip Dievas duos. Tikiuosi, kad pusę gyvenimo jau nugyvenau, esu subrendusi kaip moteris ir aktorė. Tiesiog norėčiau, kad mano kūrybiniai planai išsipildytų, nes tai daryčiau dėl žmonių.
