Su Žmonės.lt I.Norkutė-Žvinienė dalijosi išgyvenimais ir mintimis apie vidinį skausmą. Aktorė pasakoja, kad pirmus kartus prastai pasijautė dar paauglystėje.
„Nebuvau graži mergaitė. Užkabinėdavo kiemo berniukai... Pavyzdžiui, gražios mergaitės pasidarydavo tokias šukuosenas, kurios vadinosi „aurora“ – rodydavo savo ilgus, iškarpytus plaukus... O mano plaukai būdavo ploni, negražūs. Iš to juokdavosi. Laikiau save negražia, berniukai nekviesdavo manęs šokti... Man atrodė, kad berniukams nepatinku“, – prisimena aktorė.
Ji neslepia – būdavo, kad dėl patyčių ir nepasitikėjimo savimi paliūdėdavo. Tačiau stipraus charakterio ji buvo nuo mažumės, taigi problemas sprendė pati: „Išgirstos patyčios manęs neglumindavo, o ragino stoti į kovą. Galvodavau „na jūs palaukite“... Patyčios mane vertė nusiteikti azartiškai. Stengdavausi užsimiršti, susirasti kitokios veiklos, kuri įtrauktų. Taip pat bandydavau prisitaikyti.“
Bandydama prisitaikyti, būdavo, ir pati su kitais negražiai pasielgdavo. „Prisimenu, mokykloje dalyvaudavau vadinamuose „boikotuose“, kada klasės lyderiai sugalvodavo su kuo nors nešnekėti, visai nebendrauti, ir visi sekdavo iš paskos. Tada reikėdavo kokį klasės draugą visiškai ignoruoti, nes taip norėdavo klasės favoritai. Pasiduodavau jų įtakai“, – pripažino.
Vieną skaudžiausių periodų ji išgyveno studijų metais: „Atsimenu, kada studijų metais nesisekė. Nepavyko susitvarkyti su vaidmeniu. Tada būdavo, kad išeini, vieni į vieną, kiti į kitą pusę, o tu lieki viena ir kalta. Atrodydavo, eisiu upėm... Dabar juokiuosi, o tada tai, kad visi dėl elementarios nesąmonės nusisuko, buvo labai rimta. Norėjosi, kad kas paklaustų, ar man reikia pagalbos. O visi nusisuko ir kaltino, kad reikalai žlugo.“
Prieš kelerius metus ėmiausi tokios taktikos: pradėjau kartoti sau, kad „aš jam atleidžiu“.
Išgarsėjus – ne ką lengviau
Patyčios ir apkalbos I.Norkutės-Žvinienės neaplenkė ir suaugus. Ypač kai ji tapo garsi.
„Kai tapau ryški teko susitaikyti, kad aplink yra tų „raganosių“, kurie už nugaros piktai šneka, bando pakišti koją. Bet prieš kelerius metus ėmiausi tokios taktikos: pradėjau kartoti sau, kad „aš jam atleidžiu“. Tiesiog atleidžiu, nes jis turbūt man pavydi. Turbūt pavydi, kad man sekasi. Bet aš atleidžiu. Jam turbūt dabar negera, jis piktas, kad mano nosis ar ausys per didelės, bet aš nepykstu, o atleidžiu... Kartoju tai kaip kokią maldą“, – atskleidė.
Sako, ilgainiui išmoko save tuo įtikinti: „Pradžioje taip save ramindavau, kad širdies neskaudėtų. Kad neigiamos emocijos nepaveiktų, kad bloga energija neapimtų, negera nebūtų. Iki šiol taip darau. Jei tik išgirstu, kad Inga tokia ar anokia... Visi mes klystame. Nors nuo pat mažumės norisi patikti. Patikti tėvams, klasės draugams, visuomenei, vėliau bendradarbiams... Niekada nesinori kažkam kažką daryti blogai. Ir tai yra darbas su savimi. Užtat ir iš kitų reikia ne reikalauti, o džiaugtis ir vertinti tuo, ką jie gali duoti. Jei visi taip darytų, viskas būtų kitaip.“
Lengva tiesiog pareikšti, kaip blogai, ar tiesiog pavadinti „durnium“. Arba patylėkite, arba ką nors pasiūlykite.
I.Norkutė-Žvinienė nemėgsta kritikos ir svetimų aptarinėjimų. „Jeigu matai, kad žmogus kažką negerai padarė, ateik ir pasiūlyk, ką padaryti, kad būtų gerai. Nes lengva tiesiog pareikšti, kaip blogai, ar tiesiog pavadinti „durnium“. Arba patylėkite, arba ką nors pasiūlykite“, – sako ji.
Kaip ir kiekvieną žmogų, garsią aktorę kartais taip pat apima beprasmybės jausmas, atimantis šypseną ir gyvenimo džiaugsmą. Tada net menkiausias nesklandumas kasdienybėje ima atrodyti it pati didžiausia problema.
„Būna, darai vyrui valgyti, ir nepavyksta. Ir išmeti visą keptuvę į šiukšliadėžę. Beprasmiška. Lyg ir rūpiniesi, bet nesiseka, nepatinka. Bet tada apsisuka ratas ir supranti, kad neverta. Tiesiog neverta rūpintis tokiais nereikšmingais dalykais“, – pavyzdį duoda ji.
Spinduliuoja optimizmą
Kaip gerai, kad pati turiu tokius genus ar charakterį, kad galiu kam nutikus tiesiog išsirėkti, kad ir laukais išlėkti.
„Visi esame jautrūs, ne mediniai. Tai įgavęs patirties išmoksi prieiti prie kito ir paklausti, ar jam nereikia pagalbos“, – svarsto I.Norkutė-Žvinienė.
„Ar viskas gerai“ jos paklausia vyras, aktorius Aurimas Žvinys. „Labai džiaugiuosi, kad turiu vyrą. Būna kam išsikalbėti... Turiu tokių draugų, kuriems nutinka kas negero, ir jie tai savyje sulaiko. Kaip gerai, kad pati turiu tokius genus ar charakterį, kad galiu kam nutikus tiesiog išsirėkti, kad ir laukais išlėkti. Man tai padeda – pasidaro lengva ir toliau galiu gyventi. Manau, neigiamą energiją reikia iš savęs išleisti. Pavyzdžiui, sportuoti ar kuo kitu užsiimti“, – svarsto ji.
Save aktorė laiko išskirtinai pozityviu žmogumi. Pozityvumas ir padeda gyventi laimingai: „Savyje turiu labai daug optimizmo. Laikau save kovotoja. Nemėgstu pralaimėti, bet jei pralaimiu, mane tai tik užveda. Aš niekada nenuleisiu rankų.“
Savo pozityvumu I.Norkutė-Žvinienė pasiruošusi užkrėsti visus, kam gyvenimo džiaugsmo trūksta, – žada išklausyti ir dovanoja ausį: „Norėčiau, kad liūdesio kamuojamas žmogus man paskambintų. Manau, galėčiau jam kažką pasiūlyti, pasakyti, pasikalbėti. Norėčiau pažiūrėti į tokio žmogaus akis. Norėčiau su juo susitikti. Manau, aš galėčiau įkvėpti viltį. Aplink yra labai gražių dalykų, dėl kurių verta gyventi.“
Apie akciją „Padovanok ausį“
Emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“ pradėjo kampaniją „Padovanok ausį“, kuri skirta atkreipti dėmesį į itin aktualią problemą – depresiją ir kitus emocinius sunkumus. Kampanijos tikslas – suteikti galimybę kiekvienam būti išgirstu.
Socialiniuose tinkluose žmonės jau dabar dalinasi virtualiomis ausimis, taip parodydami, kad jie nėra abejingi artimųjų problemoms ir yra pasiryžę patys išklausyti arba sunkią akimirką ragina kreiptis į „Jaunimo linijos“ savanorius.
Padovanoti ausį ar tiesiog paremti „Jaunimo liniją“ galima skambinant trumpuoju numeriu 1407 (auka – 2,9 Eur) arba internetinėje svetainėje adresu: www.padovanokausi.lt. Čia taip pat yra pla-tesnės informacijos apie kampaniją ir depresiją bei patarimų, kaip sunkią akimirką padėti sau ir kitam.
Emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“ jau beveik ketvirtį amžiaus padeda jauniems žmonėms telefonu bei internetu teikdama emocinę pagalbą 24/7.
Savanoriai negauna jokio finansinio atlygio už savo darbą, tačiau „Jaunimo linijai“ reikalingos lėšos savanorių mokymams, koordinavimui bei darbo sąlygoms užtikrinti.
Valstybė padengia trečdalį išlaidų, o pusė sumos surenkama iš privačių įmonių bei asmenų.
Nepaisant to, kad per paskutinius kelis metus „Jaunimo linijos“ emocinė parama tapo keturis kartus labiau pasiekiama, skambučių vis dar sulaukiama daugiau, nei tarnyba turi galimybių atsiliepti.
„Jaunimo linija“, startuojanti su kampanija „Padovanok ausį“, tikisi ne tik atkreipti dėmesį į jaunimo emocines problemas, bet ir surinkti lėšų, reikalingų savanorių darbui.
