Filmavimas jau prasidėjo, komanda su kameromis blaškosi po Vilniaus apylinkes, o jūs vis dar mėgaujatės pajūriu?
Kad labai nesinori skubintis (šypsosi). Paprašiau komandos, kad man leistų prisijungti vėliau: iki tol dar norėčiau grįžti į Šiaulius ir surasti Sofijai auklę. O kol kas visi trys leidžiame dienas Palangoje: vyras Vadimas įnirtingai kovoja su peties operacijos pasekmėmis ir lanko reabilitacines procedūras, o mudvi su dukra jį labai palaikome. Negaliu jam vienam užkrauti Sofijos ir išlėkti dirbti, o ieškoti auklės Palangoje būtų sudėtinga... Tačiau per mėnesį susitvarkysime.
Sofija jau ūgtelėjusi, nebe maminukė?
Dabar jai dešimt mėnesių – toks laikas, kai labai greitai stiebiasi. Jau sako „mama“, užsiaugino du dantis, išmoko atsisėsti, vartytis, po truputį stojasi... Nebebus didelės širdgėlos ją palikti su kuo nors kitu. Ji – labai judri, linksmuolė, smalsuolė, ne kokia niurzga, todėl su ja labai įdomu. Palangoje sutinkame daug mamų su vaikais, ir jos aimanuoja: „Dieve, kaip jums gerai, kai aš auginau dešimties mėnesių vaiką, stovėdama ir supdama jį užmigdavau...“ O aš nežinau, kas tai yra. Sofija – kaip suaugęs žmogus: dieną kruta, valgo, žaidžia, naktį atsilošusi parpia. Kasdien su ja einame į pušyną, nusinešame ko nors užkąsti ir drybsome sau.
Arba keliaujame pajūriu į Nemirsetos pusę: nueiname kokius penkis kilometrus, smėlis suplūktas, ratai negrimzta, važiuoti smagu. Pastebiu, kad pajūryje vaikus vežimėliais mielai vežioja ne tik mamos su močiutėmis, bet ir tėčiai su seneliais! Ten smagu mokytis vaikščioti: toks smėliukas yra puikus pagrindas – nei per minkšta, nei per kieta. Jūroje spinduliukai raibuliuoja, kai Sofija pirmą kartą juos išvydo – kad pradėjo guguoti nesuprasdama, koks čia didžiulis veidrodis blizga!..
Jūsų vasarų Palangoje buvo daugybė, bet ši – pirmoji, kai esate trise. Kada buvo smagiau – tada ar dabar?
Oi, šito džiaugsmo į nieką nekeisčiau! Kol neturi vaiko, neįmanoma suprasti... Bičiuliai klausia: „Ar tau dar nenusibodo?“ Tai kad nėra kam nusibosti! Kiekviena diena su vaiku – vis kitokia. Pamenu, kai pirmą sykį ištarė „mama“... Rytą pabudusi Sofija žvalgosi, ar mudu su Vadimu dar miegame: jei mes užsimerkę – mandagiai nežadina, guli lovytėje, mojuoja rankutėmis ir pati save linksmina. Bet jei atsimerkę – tada jau puola „šnekėti“ ir krykštauti. Todėl pabudę mes kaip lapinai žiūrime pro užmerktas blakstienas, ką ji veikia, ir dedamės miegantys – juk rytais taip tingisi keltis...
Anądien ji taip mojavo mojavo, o paskui kad griebs man už nosies: „Maaaama!“ Intonacija maždaug tokia: „Motin, kiek tu gali miegoti?“ Neatsimenu, kada taip skaniai juokiausi... Aišku, kai buvome dviese, buvo visai kitaip: daugiau sau leisdavome, ir pasidegindavome, ir pasivartydavome. O dabar visas grafikas priderintas prie vaiko, bet man tai – toks gėris!.. Ir ką besakytum – niekas Sofija taip gerai nepasirūpins kaip aš. Yra paslapčių, kurias žinome tik mudvi. Ji dar valgo mamos pienuką: aplinkiniai bando manęs gailėtis, kad tenka kokį kartelį naktį atsikelti, bet anoks čia vargas – tik malonumas. Nežadu to nutraukti ir pradėjusi dirbti: kai filmuosiuosi, dienai paliksiu pienuko, ir tuo pasirūpins auklė.
 |
| Sauliaus Jankausko nuotr./Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer ir Vadimas Kamrazeris |
Kodėl grįžtate į serialą – labai kvietė ar pati norėjote?
Serialo kūrybinė grupė pasitarė ir nusprendė, kad reikėtų grįžti prie šaknų. Ji nori sugrąžinti į ekraną tris drauges: Medą, Kristiną ir Margaritą, apie kurias smagiai suktųsi veiksmas. Kalbino grįžti ir Jurgitą Jurkutę, bet ji turbūt turi kitų planų. Tad būsime trys muškietininkės (šypsosi). Manęs, žinoma, atsiklausė, ir aš labai nesispyriojau. Juk kitos vos ne televizijos studijoje vaikus gimdo, krūtimi maitina...
Palyginti su jomis, aš jau ir taip labai ilgai motinystės atostogose buvau. Vyras manęs iš namų neveja, pinigėlių, dėkui Dievui, netrūksta, bet galvoju – kodėl gi ne? Filmavimai vyksta vos porą kartų per savaitę: nuvažiuoji, apsisuki, o vakare jau sėdi namie. Manau, jokių problemų dėl to nekils. Galų gale ir vaikas turi suprasti, kad gyvenimas eina į priekį, mamytei kartais reikia truputį padirbėti...
O į Šiaulių dramos teatrą dar negrįšite?
Dar ne – nepasiilgau. Teatrui reikia labai daug atiduoti... Aš tam dar nepasirengusi. O serialas – tarsi žaidimas. Labai pasiilgau mūsų komandos: ir režisieriaus Sigito Račkio, ir panų... Tos moteriškos intrigos – labai smagios, ir mums faina pažaisti.
Jūsų herojė Margarita per tuos metus tikriausiai bus labai pasikeitusi?
Vis padūsauju: ech, nesiseka tai moteriai meilėje... Kai aš apnėštėjau, mano Margarita su mylimuoju fotografu Viliumi išvažiavo į Ispaniją laimės ieškoti. Dabar abu sugrįš, bet meilės ekspertė Meda tuoj užuos kai ką negero. Na, ir prasidės...
Ar reikia kuo nors pasirūpinti prieš grįžtant į filmavimo aikštelę: laikytis dietos, teptis kremu, gražiai įdegti, o gal atvirkščiai – neįdegti?
Na, dieta gal ir nepamaišytų (juokiasi). Bet, jaučiu, teks mane pakęsti tokią, kokią esu.
Viskas gerai su ta jūsų figūra!
Ai, vis tiek televizija keletą kilogramų prideda... Labai pavyzdžiu toms, kurios turi ilgą kaklą ir ilgą liemenį – juk žmonės dažniausiai filmuojami iki pusės. Aš viso to neturiu, todėl ekrane lyg kokia pampuška ridinėjuosi... Antra vertus, juk negalime būti visos vienodos! Gal dar įdomiau, kai viena tokia, kita – kitokia... Galvoju – jeigu jau atseit grįžau iš Ispanijos, tai gal nieko tokio, kad truputį pasitaisiusi?.. Kita bėda, kad nosis nusilupo – paplūdimyje pamiršau lapą prisiklijuoti. Bet, kaip sakoma, iki filmavimo užgis.
