Kaip kilo mintis dalyvauti TV projekte „Pirmas kartas su žvaigžde“?
Dalyvauti šiame projekte man siūlė dar praėjusį pavasarį. Tąkart buvo numatyta kelionė į Turkiją. Deja, dėl darbo teatre ir televizijoje niekaip nepavyko ištrūkti net savaitėlei. Pastaraisiais metais tikrai negaliu skųstis – esu labai užimta. Tiek vaidmenų neturėjau net jaunystėje. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Tad kai rudenį vėl pakvietė TV projekto „Pirmas kartas su žvaigžde“ organizatoriai vykti į Egiptą, nepraleidau progos. Labai norėjosi po įtemptų filmavimų ir koncertų atsipalaiduoti ir bent trumpam ištrūkti pailsėti.
Ir negąsdino, kad per visą kelionę po Egiptą jus su kameromis sekios filmavimo grupė?
Ne. Šis faktas manęs nė kiek netrikdė, nes esu įpratusi prie kamerų, to reikalauja ir mano profesija. Be to, neturiu ko slėpti. Kai nedarai nieko neleistina, nėra ko gėdytis ar baimintis. Žurnalistai buvo labai korektiški, nelindo į miegamąjį, kai persirengdavau (juokiasi). Ne toks šios laidos tikslas. Antraip būčiau ir nesutikusi.
Grįžusi iš kelionės, iš vieno žmogaus išgirdau repliką: „Ne tavo statusui dalyvauti tokioje laidoje.“ Pakraipiau galvą ir pagalvojau, tai koks gi tas mano statusas. Juk ne prezidentė (šypsosi). Tai nesugadino jokio mano statuso.
O vyras neiškėlė pavydo scenos, kai per televiziją pamatė, jog pirmoji vakarienė praėjo kelionės partnerio viešbučio kambaryje?..
Dar pamiršote pridurti, kad su lietuviškais lašinukais ir svogūnėliais (juokiasi). Kokios pavydo scenos?! Juk dalyvavau TV laidoje, ne slapta kamera užtiko. Beje, visiems, kurie vyksta į Egiptą ar Pietų šalis, patarčiau pasiimti stipresnio gėrimo. Ne tam, kad prisigertų, o dėl dezinfekcijos. Kadangi ne pirmą kartą vykau į Egiptą, žinojau, kad labai lengva pasigauti žarnyno bakteriją, kuriai mes, europiečiai, nesame atsparūs. Tad profilaktiškai per kiekvieną valgymą ar po jo išlenkdavome po mažą „čerkutę“. Tie, kurie „nedarė dezinfekcijos iš vidaus“, apsirgo. Ne vienam tai aptemdė kelionės džiaugsmus.
Vienas berniukas prie Sfinkso už tai, kad nedavėme dolerio, mano draugei įtūžęs pasakė: „Mirk“. Va tau ir Egiptas.
Per visą kelionę jus lydėjo bendrakeleivis. Kaip sekėsi sutarti?
Iki paskutinės minutės nežinojome, kas bus mūsų kelionės partneris. Viskas iki paskutinės akimirkos buvo laikoma paslaptyje. Toks laidos rengėjų sumanymas. Tai manęs netrikdė, nes esu lanksti, šneki ir kantri – galėčiau ištverti bet kokio žmogaus draugiją.
Pamenu, atvykus į oro uostą, man liepė eiti. Už kampo pamačiau stovintį jauną vyruką, kuris vos mane išvydęs plačiai nusišypsojo ir puolė skambinti mamai – buvo pažadėjęs pranešti, su kokia žvaigžde jam teks važiuoti į Egiptą. Anokia aš žvaigždė, tiesiog toks laidos pavadinimas – „Pirmas kartas su žvaigžde“.
Arūnas labai nuoširdus, taktiškas ir malonus pašnekovas. Jis iš Simno. Sužinojau, kad dirba pedagogu protinę negalią turinčių vaikų mokykloje. Kelionė į Egiptą jam buvo pirmoji. Paskui Arūnas prisipažino labai apsidžiaugęs, kad papuolė vykti su manimi, nes jam patinka mano atliekami romansai ir serialai, kuriuose vaidinu.
Sakoma, nebūna kelionių be nuotykių. Kas nutiko tokio, ko nepamiršite visą gyvenimą?
Jei ne ši kelionė, niekada gyvenime nebūčiau išdrįsusi nerti po vandeniu. Esu skendusi ir paniškai bijojau vandens, gylio. Labai vėlai išmokau laikytis virš vandens. Net baseine giliai neplaukdavau. Saugiai jausdavausi tik ten, kur jusdavau dugną.
Pamenu, kai važiavome nardyti, buvau tvirtai nusprendusi likti laive. Arūnas dar mėgino įkalbėti, bet man vien ši mintis atrodė absurdiška. Kai visi jau rengėsi nardyti, žurnalistė ir instruktorius, beje, lietuvis, vis mėgino pakeisti mano nuomonę.
Jiems pavyko – vis dėlto ryžotės panerti į Raudonąją jūrą?
Net pyktelėjau, kad mane taip primygtinai įkalbinėja, bet sukirbėjo kirminiukas: gal vis dėlto verta pamėginti? Visi plaukios, grožėsis žuvelėmis po vandeniu, o aš viena it balta varna liksiu ant denio. Kai gal dešimtą kartą instruktorius paklausė, ar nepersigalvojau, spontaniškai pasakiau „taip“. Ir tą akimirką supratus, kokiai avantiūrai ryžausi, apėmė paniška baimė. Kad nesikankinčiau, instruktorius man leido nerti pirmai. Žurnalistė net atsiduso: „Gaila žiūrėti į Larisą, kaip ji kankinasi, o mes turime visa tai dar ir filmuoti.“ Kai išnėriau, instruktorius pagyrė: „Visi, bent jau daugelis bijo nerti, bet niekada nesu matęs taip paniškai vandens bijančio žmogaus. Tu atlikai žygdarbį – nugalėjai savo baimę.“
Ir koks jausmas panėrus?..
Nuostabus. Kai pirmąsyk panėriau ir pamačiau nardymo akiniuose besikaupiantį vandenį, maniau, mirsiu iš siaubo. Nors visa drebėjau kaip epušės lapas, kai instruktorius paklausė, ar nersim dar sykį, linktelėjau galvą. Tas grožis, aplinkui plaukiojančios ryškiaspalvės keisčiausių formų žuvelės, spoksančios tiesiai į akis, mane užbūrė. Viską pamiršusi penkių metrų gylyje grožėjausi vandens pasauliu.
Antrą ir trečią kartus nėriau gal jau per drąsiai – instruktorius turėdavo mane vis pristabdyti. Kai išnirau, iš tos laimės puoliau visus bučiuoti.
Kokį įspūdį paliko Egiptas?
Kadangi buvau ne pirmą kartą, šįsyk parsivežiau visai kitokių įspūdžių. Visur mus lydėjo filmavimo grupė, gyvenome ką tik atidarytame naujutėlaičiame penkių žvaigždučių viešbutyje. Neteko patirti prekeivių įkyrumo. Bet iš patirties galiu pasakyti, kad jei prekeiviai ima įkyriai siūlyti prekę arba šiaip kabinėtis, užtenka pasakyti: „Turizmo policija“. Iškart atšoka, nes jei turistas pasiskųstų, jie netektų licencijos – duonos kasdieninės.
Per paskutinę kelionę po Egiptą išsipildė mano vaikystės svajonė pajodinėti žirgais. Kadaise norėjau lankyti žirgyną, bet mama neleido, nes sakė, kad kojos bus kreivos. Pirmąsyk ant žirgo užsėdau tik Egipte. Fantastiškas pojūtis, iškart pajutau ritmą, lyg būčiau jodinėjusi šimtus kartų.
Turbūt Egipte netrūko vyrų dėmesio?
Ten ne moterims dėmesį rodo, o turistėms, kurios yra pasipelnymo šaltinis. Visas tas dėmesys komerciniais sumetimais. Teko matyti paplūdimiuose vaikščiojančius žigolo ir siūlančius savo paslaugas. Ir manęs su drauge, pamenu, klausė, ar nereikia palydovo (juokiasi). Matėme ne vieną europietę, vaikščiojančią susikibusią rankutėmis su arabu. Egipte klesti sekso turizmas. Kiek matėme savo akimis, kai kurios pagyvenusio amžiaus moterys, pasirodo, į Egiptą vyksta turėdamos vieną tikslą – užmegzti sekso romaną. Tiesą sakant, mane tai šokiravo.
Ar patekote į kuriozines situacijas?
Kai pirmąsyk su drauge lankėmės Egipte, kyšio paprašė net policininkas. Pamenu, mus persekiojo vienas žmogelis, kuris labai norėjo kartu nusifotografuoti. Jis taip įkyrėjo, jog priėjome prie policininko ir paprašėme, kad tą persekiotoją nuvytų. O šis paėmė iš mūsų fotoaparatą, mus su tuo „alachu“ nufotogravo ir dar liepė sumokėti jam ir tam žmogeliui po dolerį. Neva už paslaugą. Su drauge amo netekome.
Krizė daro žmones piktus, ten toks ubagynas, toks skurdas, kad gali suprasti, jog jie taip elgiasi ne iš gero gyvenimo. Didelė konkurencija, o valgyti visiems norisi. Vienas berniukas prie Sfinkso už tai, kad nedavėme dolerio, mano draugei įtūžęs pasakė: „Mirk“. Va tau ir Egiptas.
Apskritai ten žmonės draugiški, nuoširdūs. Tik į viską reikia žiūrėti su humoru, taip pat būtina gerbti kitą kultūrą. Tada viskas bus gerai. Svarbiausia, nesileisti mulkinamam. Turguje ramia sąžine keturgubai galima mušti kainą, nes jos nerealiai pakeltos. Ypač atsargiai reikia pirkti jų aliejus, kvepalus. Juos primaišo, skiedžia. Vieneri, kuriuos kažkas dovanų buvo parvežęs, pabalo, greitai sugedo. O tikri, neskiesti kvepalai metus stovi skaidrūs, kuo kvapiausi.
Mėgstate keliauti?
Labai. Daugiausia teko keliauti su teatru. Esu buvusi gal trisdešimt šešiose šalyse. Per gastroles, kadangi spektakliai rodomi vakarais, turėdavome laiko pasigrožėti įžymybėmis. Iš visų lankytų šalių man didžiausią įspūdį paliko Islandija, Italija ir Prancūzija. Pietų Korėjoje sužavėjo žmonių darbštumas, nepykome, net kai bandė mus apmauti. Kolumbijoje patiko gamta, bet tai – labai nesaugi šalis. Mus buvo užpuolę. Be abejo, pakerėjo ir Norvegijos fiordai, ir senoji geroji Anglija, bet gyventi norėčiau Italijoje arba Prancūzijoje. Ten daug saulės, šiltas klimatas, draugiški žmonės ir lengvas skanus maistas. Grįžusi, pamenu, mėginau maitintis vien daržovėmis, bet mūsų žiemomis nejučia užsimanai bulvinių blynų. O ten, kur šilta, net minčių nekyla apie lietuvišką virtuvę.
Biografinėje knygoje atviraujate, kad sėkmė jus aplankė tik sulaukus penkiasdešimties. Kaip apibūdintumėte dabartinį gyvenimo etapą?
Produktyvus, sėkmingas. Dabar, kai turiu darbo, jaučiu, kad gyvenu. Esu laiminga, jog kviečia vesti renginius, siūlo vaidmenis (gaila, teatre rečiau, nes mano metų aktorės nepaklausios).
Neseniai baigiau filmuotis italų filme. Vaidinau pagrindinės aktorės motiną, kuri pabunda iš komos. Laimė, nereikėjo nieko kalbėti, nes scenos emociškai buvo labai sudėtingos, jausmingos, per tuos raudojimus būčiau pamiršusi žodžius. Italai liko patenkinti.
O buvo laikas, kai tik atgavus nepriklausomybę teatro aktoriai uždirbdavo po 300 ar 500 litų. Va, tada buvo krizė. Kad kaip nors išsiverstume, ir į Lenkiją prekiauti važinėdavau, o vieną žiemą, pamenu (dar sūnus mažas buvo), vien bulves valgėme. Neprognozuojamas tas gyvenimas. Bet tuo ir įdomus.
