Plačiau savo istoriją aktorė Monika Survilaitė papasakojo portalui 15min.
– Sakyk, Monika, kodėl apskritai savo gyvenimą nutarei sieti su aktoryste?
– Šį sprendimą priėmiau dar vaikystėje, jei tiksliau – ketvirtoje klasėje. Tiesiog šovė į galvą mintis, kad noriu būti aktore, ir jos nepaleidau iki pat tada, kai reikėjo rinktis studijas. Be to, pradinėse klasėse gaudavau įvairių progų pavaidinti, statydavome spektaklius, kur man visai gerai sekėsi, pastebėjo mokytojai. Devintoje klasėje nuėjau į teatrą, o vėliau įstojau į muzikinį teatrą Vilniaus kolegijoje.
– Ar įstojus mokytis vaidybos neužklupo abejonės dėl pasirinktos profesijos? Juk šis darbas nelengvas, o ir įsitvirtinti jame nėra taip paprasta...
– Pačiai abejonių nebuvo – labiau žmonės iš aplinkos klausė, ar man tikrai to reikia, ar patempsiu. Aš turėjau tvirtą nuomonę, kad pasiseks, turėjau tikslą. Studijų metu keitėsi tik suvokimas – įstojusi labai norėjau būti teatro aktore, bet vėliau supratau, kad teatras man net nepatinka, visai ne pakeliui, kad labiau traukia kameros. Tai į tą ir koncentravausi. O minčių, kad pabaigusi studijas nieko nedarysiu, neturėjau.
– Kas konkrečiai nepatiko teatre?
– Aš apskritai galvoju, kad teatras reikalauja labai daug jėgų, o atlygis nėra jų vertas, bent jau Lietuvoje. Man nepatiko ta kančia – procesas labai ilgas, turi repetuoti, o kai ateina spektaklio premjeros diena, o tu net nežinai, kaip viskas pavyks. Manęs tas visai nesužavėjo. Labiau patinka kameros, nes ten – greitesnis procesas: kinas, serialai, dabar ir „YouTube“.
– Keista tai girdėti, kadangi dažniausiai, rodos, aktoriai kaip tik romantizuoja teatrą. Atrodo, kad jiems meilė teatrui yra netgi diegiama vyresniųjų.
– Taip, man irgi tas buvo diegiama, bet klausydama tų kalbų suvokiau, kad nejaučiu to paties. Labai lengva jaunus žmones paveikti, bet aš visada turėjau tvirtą charakterį ir nuomonę. Nesvarbu, ar ji buvo pagrįsta, ar ne, bet vadovaudavausi savo širdimi.
Nuojauta sakė, kad teatro romantizuoti nereikia, kad toks požiūris yra nesąmonė. O be to, teatrą dievindavo tie dėstytojai, kurie patys jame nevaidino. Tad neturėjau tokio pavyzdžio, į kurį galėčiau lygiuotis.
– Tikriausiai tos meilės kameroms pastūmėta ir nusprendei išbandyti laimę ir savo jėgas projekte „Lietuvos talentai“. Kokius įspūdžius ši patirtis paliko?
– Mano svajonė visada buvo nueiti į televizorių. Sakydavau: „Aš noriu būti telike“. Tik tada dar nežinojau, kokiu būdu ten atsidursiu. Tačiau kadangi tais metais vyko „Lietuvos talentai“, tai ir nusprendžiau save išbandyti.
Nors, atsimenu, žiūrėdama šį projektą vaikystėje sakydavau, kad niekad ten neisiu, nes nežinočiau, ką turėčiau daryti, norėdama parodyti vaidybos talentą. Tuo metu talentai labiau siejosi su cirko pasirodymais, dainavimu ar šokiu.
O šiaip, projektas pasirodė labai didelis, įspūdingas. Buvo gera patirtis, labai patiko.
– Vaidindama scenoje nė karto nenusijuokei, buvai rami ir užtikrinta savimi. Kaip tau taip pavyksta?
– Kadangi labiau specifikuojuosi į komedijos vaidybą ir pati kuriu komedijinį turinį internete, tai man įsijungia toks momentas, kad, jeigu kiti juokiasi, aš kaip tik turiu nesijuokti. Tada labai lengva. Nes kitu atveju, jei aš juokčiausi, o kiti ne – būtų nejaukus momentas, iš kurio tada jau tikrai pradėčiau juoktis. O dabar – smagu, matau, kaip kiti juokiasi, man dėl to yra gera, dar tvirčiau jaučiuosi savo vaidmenyje. Labai malonu matyti, kad žmonėms juokinga tai, ką darau.
– O kokia tavo pažinties su Algiu Ramanausku-Greitai istorija? Kartu dirbate jo ir Justo kanale „Contribee“ platformoje, kur įkūniji Gnydą, Do Vilę, Šūdžių ir kitus personažus.
– Mes kartu dirbame jau trejus metus. Tada, pamenu, ieškojau kokių nors naujų galimybių.
Kai pabaigiau studijas, dirbau aktore 19 milijonų prenumeratorių turinčiame „YouTube“ kanale „Crafty Panda“, buvau vienas iš pagrindinių veidų. Bet vėliau panorau ko nors naujo, nes ten vaidinome be teksto. Sakiau – man reikia kažko, kur kaip tik bus daug teksto.
Tad sugalvojau parašyti žinutes įvairiems įžymiems žmonėms, prisistatydama, kas esu, ir pasiūlydama padirbėti kartu, jeigu būtų kokių nors projektų. Algis buvo iš tų žmonių, kuris atrašė, kad turės omeny, ir iš tikrųjų turėjo. Kažkurią dieną jis man atsiuntė savo telefono numerį, aš jam paskambinau. Jis turėjo idėją, taip ir prasidėjo mūsų darbas kartu. Buvo mini kastingas, pavaidinau, jam patiko ir nuo to laiko mes bendradarbiaujame.
– Kaip sekasi kartu su juo dirbti?
– Visuomenėje Algis atrodo tvirtas, su nuomone, kuriai nepaprieštarausi. Bet kai susitikome, man pasimiršo visos tos visuomenės nuomonės ir žiūrėjau į jį kaip į naujai sutiktą žmogų, pamiršdama jo vardą ir pavardę. Buvo paprasta su juo bendrauti, gerai sutariame.
– Kuris iš tavo vaidinamų personažų yra labiausiai panašus į tave?
– Iš Algio personažų – nė vienas (juokiasi). Jie yra labiausiai nuo manęs nutolę. Stengiuosi kurti tuos, kurie nėra panašūs į mane, nes tada lengviau suvaidinti ir įkūnyti.
Gal labiausiai panašus į mane buvo „Lietuvos talentuose“. Ten buvau 50 procentų aš.
– Neseniai pradėjai kurti kartu su nuomonės formuotoju Nagliu Bierancu. Kaip susipažinote?
– Viskas įvyko labai greitai. Vasaros viduryje gimė mintis ką nors nuveikti su Nagliu, parašiau jam, o rudenį galiausiai susitikome. Labai sutapo mūsų vaibai, nusprendėme nufilmuoti bandomuosius klipus. Dabar juos ir leidžiame. Išleidę vieną, pasižiūrėjome, ar viskas gerai, tada leidome kitą, ir taip toliau.
Su juo dirbti labai smagu. Kai susitinkame, labai daug juokiamės. Gal net daugiau, nei padarome. Tad ir procesas malonus, ir rezultatas – geras. Pasižiūrėjome, kad su kiekvienu filmuku auditorija ima išreikšti savo norus, laukia jų, o tai yra labai svarbu kaip kūrėjui.
Pasirinkome santykių temą – kaip yra, kai susipažįsti, ir kaip būna po metų. Aišku, gal kiek ir perdedame, bet žmonės supranta ir prijaučia.
– Pakalbėkime apie kitų reakcijas į tavo darbą. Ar esi kada sulaukusi piktų žinučių dėl vaizdo įrašų, kuriuose vaidini?
– O taip. Iš pat pradžių piktų žinučių gaudavau daugiau nei gražių. Buvo visko – net ir linkėjimų numirti. Bet augdama buvau užgrūdinta tų vadinamųjų patyčių, manęs tai neveikė.
Dabar tai priimu taip: žmonės nori išsilieti, tai aš esu tiesiog platforma tai padaryti, nepriimu to asmeniškai. Tai, ką jie rašo, yra ne apie mane. Jeigu mano kūryba skatina žmones išsilieti – valio.
– Kaip manai, dėl ko, pavyzdžiui, jie piktinasi?
– Manau, dėl to, kad atpažįsta save arba šeimos narius, draugus, situaciją, kurios labai nemėgsta. Paprastai tariant – tiesą. Atrodo, kad žmones apskritai labai erzina tiesa, nes jie linkę priešintis ir per daug neatvirauti. Kai pamato, kad tai yra padaroma per komedijos prizmę, jie patys parodomi iš šono, tas juos ima erzinti.
– Ar teko per visus tuos savo darbo metus pajusti, kad komikų pasaulyje lengviau įsitvirtinti vyrams, nei moterims? Atrodo, visuomenė yra pripratusi girdėti besikeikiantį vyrą, tai jiems dažnai atrodo netgi normalu, bet, jei nusikeikia moteris, dauguma ima reaguoti keistai ar netgi jautriai.
– Taip, apskritai pastebėjau, kad vyrai žmonėms yra juokingesni. Net ir man pačiai. Jie neturi barjerų, kad turi būti gražūs, tobuli ar panašiai, jiems nėra ribų, dėl to yra labiau atsipalaidavę ir juokingesni. Su moterimis – kiek kitaip. Komikių bendruomenė iš viso yra labai maža, net nežinau, ar į ją patenku, nes man tiesiog patinka kurti turinį.
Taip, labai daug keikiuosi savo klipuose. Atrodo, kad taip darydama aš provokuoju ir dėl to geriau mane įsimena. Ir dėl to pyksta. Tai, regis, esu kažkokią žymą visų atminty palikusi.
– O yra tekę gauti kokių nors seksistinių pareiškimų?
– Esu gavusi grasinimą, kuris skambėjo maždaug taip: „Jei ir toliau keiksiesi, kai pamatysiu tave gatvėje, tau bus blogai.“
Yra buvę ir baisių žinučių, bet tai tik žinutės. Nemanau, kad tas žmogus sutikęs mane duotų į galvą ar spjautų į akį. Čia tiesiog tie vadinamieji laido riteriai, kurie už ekrano yra labai drąsūs.
– Būdama komike, pati žiūri tik komedijos žanro filmus, ar nebūtinai?
– Labiausiai man vis dėlto patinka komedijos, bet žiūriu įvairius filmus. Mėgstu blogą kiną, kurio įvertinimas yra iki šešių balų. Patinka romantinės komedijos, nuo pat vaikystės jas žiūriu ir dar vis neatsibosta. Pavyzdžiui, visų laikų mano mėgstamiausias filmas yra „Kaimiečiai Beverlyje“, ir aš nežinau kodėl.
O serialus žiūriu rimtesnius, patinka dramos, mafijos, senoviniai motyviai. Tokie kaip „Birmingemo gauja“, arba tokie, kur yra rimtos temos, kaip kad „Kostiumuotieji“ apie advokatus.
– O įprastai gyvenime esi iš tų, kurie draugų kompanijoje juokauja, ar kaip tik – rimtesnė? Gal pasitaiko, kad prisibijai juokauti prie tam tikrų žmonių, jog jų neįžeistum?
– Gyvenime esu tokia, kokią jūs mane matote ekrane (juokiasi). Lygiai tiek pat keikiuosi ir skaldau bajerius, neslepiu savęs.
Anksčiau būdavo baimių ką nors įžeisti. Bet su metais išmokau pamatyti, koks yra su manimi esantis žmogus, ką prie jo galima sakyti. Nors dažniausiai vis tiek, kas man yra ant liežuvio galo, tą ir pasakau, tik įvelku į gražesnę formą, jei matau, kad žmogus yra jautresnis. Bet šiaip nesivaržau.
– Kaip apskritai vertini humoro situaciją Lietuvoje? Ar ji gera, ar dar reiktų pasitempti?
– Manau, kad labai nebloga. Dabar yra pagerėjusi. Ypač faina stebėti jaunus komikus ir aktorius, kurie daro daug naujų dalykų, kuria įdomų turinį. Džiaugiuosi už juos. Seniau būdavo kažkokia pavydo gyslelė, kad jiems geriau sekasi nei man, bet dabar žiūriu ir smagu, kad jų daugėja, kad kuriame turinį, skirtą įvairiems žmonėms. Juk visi žmonės yra skirtingi – negali įtikti visiems taip pat, kaip ir negali suvaidinti visų pasaulio vaidmenų.
- Ar šioje srityje turi autoritetų?
– Iš komedijos srities lygiuojuosi į Steveną Carellą, vaidinusį seriale „Ofisas“. Apskritai, šis serialas yra tas, ką pati norėčiau sukurti ir suvaidinti. Man tai genialu ir atrodo, kad šis pagrindinis aktorius – labai geras.
– Gal yra režisierius, su kuriuo svajoji dirbti?
– Iš tikrųjų nėra svarbu. Atkreipiu dėmesį į visus pasiūlymus, kuriuos gaunu. Eičiau dirbti su bet kuriuo – kodėl gi ne? Vis tiek patirtis, tai labai smagu.
– Neseniai savo socialiniuose tinkluose dalijaisi istorija apie lūžusios rankos gijimą. Kas jai nutiko?
– Čia buvo vasaros istorija. Jos pradžioje „TikToke“ iškeikiau paspirtukininkus, nes jie sunervino, kadangi vienas vos neįvažiavo į mane. Po dviejų savaičių pati užlipau ant paspirtuko, papuoliau į mini avariją, nukritau ir susilaužiau ranką. Atsitiko tokia karma, bet vis tiek buvo juokinga.
Gipsą nešiojau mėnesį, ranką netgi operavo, dabar turiu randą. Vėliau praėjau reabilitaciją ir atgavau savo rankos judesių amplitudę, tai labai džiaugiuosi.
Buvo lūžusi dešinė ranka, mano pagrindinė, tad teko išmokti naujų dalykų, bet viskas gerai. Atsirado turinio, kadangi iškeikiau paspirtukininkus ir pati nuo paspirtuko nukritau, tai labai juokinga. Sakiau, kad po šio reikalo niekada ant jo nebelipsiu.
Monikos Survilaitės kuriami filmukai:
