Ištikimiausi Lietuvos teatro gerbėjai ne tik seka naujausius spektaklius, jų premjeras, bet ir neretai dairosi naujų veidų – aktorių, režisierių, prodiuserių. Panašiai nutiko atradus aktorę Severiną Špakovską, kuriai šis kūrybos pasaulis yra itin artimas. Vis dėlto tik nedaugelis žino, kad ji talentinga ne tik teatre, bet ir už jo ribų.
Ir jei pamanėte, kad šis pokalbis apsiribos tik temomis apie vaidybą, kelią link jos ir svajonių vaidmenis, tai labai klystate. Pažvelgsime į tą Severinos gyvenimo pusę, kuriai apibūdinti puikiai tiktų frazė „Laimė mėgsta tylą.“ Net neabejoju, kad šiuos žodžius girdėjote ne kartą, bet, matyt, jie turėjo priešingą reikšmę.
Ligoninėse lankomi ligoniukai, Čechovo technikos mokslai Amerikoje, karaimų bendruomenės kultūros puoselėjimas – tai tik nedidelė dalelė Severinos gyvenimo, apie kurį ji nuoširdžiai sutiko papasakoti 15min. Bet kaip visada – kiekviena istorija turi savo pradžią. O kokia ji pas šią aktorę?
– Neslėpsiu – iškart jus pamačiusi pagalvojau, kad nesate lietuvė. Tik vėliau išsiaiškinau, kad esate karaimė ir ne vienerius metus šios tautos kultūrą bei kalbą puoselėjate. Kada supratote, kad apie tai verta daugiau kalbėti?
– Vaikystėje tai vyko organiškai, vėliau įvairių etapų buvo. Buvo laikas kuomet augau, vyko brendimas, maištavimo ir vidinio atsitraukimo nuo tėvų etapas, jausmas, kad pati noriu atrasti savo tiesas, pažinti pasaulį. Kažkokiu metu tai apsisuko ir šeimos tradicijos tapo stipriu pagrindu mano vertybėms. Manau prie jų išsaugojimo svarbu prisidėti, nes tai ne tik mano kultūros dalis, bet ir nykstanti tauta. Kažkaip su laiku, matant vis daugiau pasaulio kilo noras daugiau dalintis savo ištakomis.
Mano visa šeima ne vienerius metus puoselėja karaimų papročius, kalbą ir kultūrą. Mačiau jų pavyzdį bendruomenės veikloje, tad ir pati natūraliai įsitraukiau į veiklą. Žinoma būna etapų, kai fiziškai nerandu tam laiko, ypač taip buvo studijų metais, tuomet ir dėmesį nuo šios kultūros trumpam atitraukiu.
– Galbūt kaip tik šiuo metu užsiimate kokia nors su karaimų bendruomene susijusia veikla?
– Mano močiutė prieš iškeliaudama sudarė pirmąjį lietuvių-karaimų kalbų žodyną, tai aš ir visa šeima prisidėjo prie jo išleidimo ir pristatymo bendruomenei. Buvo ir kitų veiklų, bet viskas vyksta nesistemingai, o tokiais projektais. Stengiuosi bent dalį savo laiko skirti karaimams. Dabar su bendruomenės aktyvu daugiausia dėmesio skiriame pasiruošimui 2022 metams, kurie Lietuvoje paskelbti Karaimų metais. Bus daug renginių ir projektų ta tema.
– Pasitaiko atvejų, kai kitos tautybės asmenys patiria diskriminaciją. Ar jums pačiai teko su tuo susidurti?
– Aišku, kad visko buvo. Gyvenimas karaimų šeimoje padarė tam tikrą įtaką mano vaikystei, pasaulėžiūrai ir apskritai visai aplinkai, kurioje augau. Visada jautėsi tam tikra atskirtis, nes neatrodau kaip tikra lietuvaitė. Tarsi aš einu ir jaučiuosi kažkaip kitaip. Buvo ir patyčių dėl išvaizdos, bet ne dėl tautybės, o dėl tamsių bruožų.
Na, bet vaikai nebūtinai galvoja, ką pasako. Ir tai tikrai buvo tik maža dalis mano patyrimų, sakyčiau diskriminacija buvo labiau išimtis. Dauguma sutiktų žmonių labiau smalsauja ir domisi arba tiesiog nesureikšmina kitoniškumo. Ir laikui bėgant tai tapo labiau ryšio su savimi klausimu, kada ateina metas, kai buvimas kitokia man pradeda teikti džiaugsmą.
– O kada pas jus atėjo tas metas?
– Iš pradžių nenorėjau išsiskirti iš minios. Galvojau, kad kiekvieno šeimoje yra taip pat, bet tik vėliau išsiaiškinau, jog visi turime skirtingas tradicijas. Manau, kad tai atėjo studijuojant akademijoje. Aš mačiau vienokius santykius, bet netrukus sužinojau, kad yra ir kitoks požiūris į juos. Kartais jie ne į gylį, bet ir į plotį eina.
Išgyvenau ir maištavimo laikotarpį, kai nuo visko atsitraukiau ir apie savo tautybę mąsčiau kaip apie minusą. Tik vėliau tame pamačiau grožį. Dabar jaučiuosi turtinga, nes turiu dvi tautybes – esu ir karaimė, ir lietuvė. O Lietuvą taip pat myliu. Tai nuostabi šalis, kurioje galiu jausti tas dvi pilnas puses.
– Įsivaizduokime, kad dabar galite pasišnekėti su kiekvienu vaiku, žmogumi, kuris ne tik jums, bet ir apskritai kitiems mėgsta lipdyti etiketes. Ką jiems norėtumėte pasakyti?
– Palinkėčiau leisti sau būti nustebintam. Jei užklijuojame etiketę, nebematome žmonių pokyčių, kurie vyksta kasdien dėl mūsų prigimties. Pavyzdžiui, neseniai su kolega vedėme klounados mokymus, kuriuose pamačiau ganėtinai kuklų vaikiną. Jam buvo sunkiau reikštis, tad mes ties tuo tiesiog dirbome.
O paskutinę dieną pamatėme, kad jis moka repuoti, ir ne bet kaip, o kaip tikra scenos žvaigždė. Bet jei nebūtume buvę atviri, tai nepamatytume to žmogaus visų spalvų. Pagalvojau, kad vau, dabar noriu matyti tik atviromis akimis, nes niekas nežino, ką žmonės turi po savo socialinėmis kaukėmis.
– Panašu, kad sulig kiekviena veikla augate. Prieš tai paminėjote, kad pokyčius į jūsų gyvenimą atnešė Lietuvos teatro ir muzikos akademija, tad truputį pažvelkime ir į teatro pusę. Kada pradėjote domėtis aktoryste?
– Pakankamai anksti, gal kai net nebuvo suvokimo, kad tai apskritai yra aktorystė. Nuo pat vaikystės mėgau persirenginėti močiutės rūbais, o juos dėvint vaidinti, atlikti kažkokius nedidelius vaidmenis. Ir darželyje, mokykloje vaidinau. Tuo metu tai buvo kaip smagus užsiėmimas, o baigdama mokyklą pajutau, kad noriu stoti į akademiją. Prieš tai net nežinojau, kad yra tokios studijos. Iš tiesų net nelabai suvokiau, kad yra aktoriaus profesija.
– Vis dėlto mūsų svajonės dažnai keičiasi ir kartais vietoj vienos svarstytos profesijos galiausiai pasirenkame kitą. Ar jūsų atveju taip nebuvo?
– Na, atkalbinėti manęs niekas nuo to nebandė, bet buvo šeimos narių, kurie tiesiog klausė, ar tikrai to noriu, siūlė kitas profesijas. Tokiu būdu jie tarsi plėtė mano suvokimo ribas, kad gal norėčiau kai ką kitko pabandyti. Ir, aišku, tie pasiūlymai buvo susiję su rimtesnėmis profesijomis, o ne su meniškomis. Tačiau supratę, kad aš esu užtikrinta dėl aktorystės, mane stipriai palaikė.
– Tada žengėte link savo pirmųjų studijų. Kokia buvo pradžia?
– Jei atvirai, tai beveik viskas buvo sunku. Bet sunku ta prasme, kad viskas nauja, daug informacijos, o aš nebuvau daug žinojusi tiek apie aktoriaus profesiją, tiek apie teatrą. Ir šiaip akademijoje buvo daug užimtumo – nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro turėjome praktikas arba repeticijas. Aišku, per tą laiką ruošdavomės, darbus pasidarydavome, pajuokaudavome. Čia buvo vienas iš iššūkių, prie kurių greit pripratau.
Daugiau Severinos Špakovskos gyvenime akimirkų – galerijoje:
– Sakote, kad daug ko nežinojote apie aktoriaus profesiją. Tad kaip sekėsi mokytis vaidybos pagrindų?
– Nebuvo taip, kad man iš pradžių super gerai sektųsi. Aš gal bijojau reikštis, todėl dėl tos baimės neišeidavo tam tikri dalykai. Kai kurie dėstytojai ilgą laiką abejojo, ar pasirinkau teisingą kryptį. Tačiau taip buvo neilgai, nes netrukus jie pamatė pažangą egzaminų metu. Dėjau daug pastangų, dirbau su savimi, todėl po truputį pradėjau įvaldyti aktorystę. Iki šiol vis dar mokausi. Nebuvau kažkokia lyderė, o atvirkščiai. Ir po baigimo liko abejonės, ar visgi teisingai pasirinkau, nes yra didelė konkurencija, matydavau, kad kai kam sekasi geriau, todėl man būdavo sunku. Bet kažkoks vidinis žinojimas, kad verta vedė pirmyn ir dabar tikrai nesigailiu.
– Po akademijos tapote laisvai samdoma aktore. Kokius įsimintiniausius vaidmenis atlikote?
– Gal banaliai skambės, bet man nuoširdžiai visi mano vaidmenys patinka. Jaučiuosi apdovanota galimybe, kai gaunu vaidmenį, kuris man patinka. Jei būna keistas santykis su projektu, tai jis byra, jo nelieka. Bet apskritai visi vaidmenys, kuriuos atlikau teatre, kine ar televizijoje, buvo tikrai įdomūs, man buvo smagu juos kurti. Dirbau su profesionalia ir kūrybinga komanda, o ir partneriai nuostabūs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorės G.Malinauskaitės metai: gelbėjusi televizija, muzikos grupė ir nėštumas
TAIP PAT SKAITYKITE: „The Roop“ choreografo istorija: pripažinimas, ramybės paieškos bažnyčioje ir svetur gyvenantys vaikai
– O gal turite svajonių vaidmenį?
– Ankstyvoje aktorystėje norėjau Džiuljetos vaidmens. Vėliau noras sumažėjo ir aš į vaidmenį jau žiūrėjau visai kitomis akimis. Pamačiau paauglišką meilę, o tame buvo tiek daug žavumo. Na, kartais dar pasvajoju apie kokios nors slaptos agentės vaidmenį, kur galėčiau išnaudoti daugiau kūno galimybių. Man patinka dinamiški vaidmenys.
Norėčiau vaidmens, kuris mane išmokytų kažko naujo. Gal sporto šakos, šokių, kovos menų, kad kartu galėčiau praturtinti savo žinių bagažą.
– Galbūt specifiniai vaidmenys ateina ir dėl jūsų išskirtinių bruožų?
– Kine yra kitaip negu teatre, nes pastarajame išvaizda ne visada svarbi, o kine gaunu vaidmenis pagal tai, kaip atrodau. Nevaidinsiu lietuvaitės, bet suvaidinsiu kitatautę. Aš negausiu dalies vaidmenų kine, bet gausiu visą kitą dalį. Man ateina tokie tipiniai vaidmenys, pavyzdžiui, emigrantės kitatautės, prancūzės, nes panašus tipažas. O štai Skandinavijos rinkoje beveik nesifilmavau. Tačiau, aišku, kad svarbi ne tik išvaizda, bet ir savybės, įgūdžiai.
– Prakalbote apie įgūdžius ir kaip tik prisiminiau, kad viename pokalbyje esate minėjusi Michailo Čechovo techniką. Kas tai?
– Apie šią techniką sužinojau užsienyje, kai išvykau pabaigusi magistro studijas. Rinkau žinias skirtingose mokyklose, stengiausi įgyti įgūdžių ir atsirado daugiau aktorinių įrankių. Sustiprėjo ir pasitikėjimas savimi. Ši technika paremta vaizduotės ir kūno judesiais, kai mes atliekame fizinius veiksmus arba įsivaizduojame tam tikrą judesį. Nuo to pradeda kilti tam tikri pojūčių kūne, o nuo jų - emocija. Aktoriui labai svarbu įkūnyti tikras emocijas, personažus, todėl tai darome ne per psichologiją, o būtent per vaizduotę.
Paties M.Čechovo idėja buvo ta, kad technika būtų skirta laimingesniam ir sveikesniam žmogui. Jis norėjo, kad jo žiūrovai jaustųsi pakylėti.
– Ar remiatės tuo savo profesijoje?
– Aš naudoju ją kombinuotai. 2017 m. būdama Amerikoje, mokiausi pas M.Čechovo vieną iš nedaugelio likusių mokinių – Lisą Dalton. Todėl jau po pirmų dirbtuvių grįžus į Lietuvą pajutau, kad dar nesu pilnai įvaldžiusi technikos. Džiaugiuosi, kad kai kurios detalės padeda. Kaip tik tuo metu filmavausi seriale „Laisvės kaina“, kuriame buvo daug emociškai sudėtingų scenų, tačiau jas atlikti man padėjo būtent M.Čechovo technika.
– Karaimų bendruomenė, aktorystė, M.Čechovo technika – ant pirštų suskaičiavau jau tris veiklas. Tačiau žinau, kad tai – tikrai ne pabaiga. Ar tiesa, kad dar ir šokate?
– Galima ir taip sakyti. Aš nesu profesionali šokėja, bet mano gyvenime daug šokių. Nuo pat vaikystės iki studijų šokau įvairius šokius, o vėliau viskas perėjo link sielos judesio dirbtuvių. Dalinuosi su žmonėmis tuo, ką galima savaime nuveikti su savo kūnu, rodau, kaip padėti išlaisvinti savo emocijas, pajusti džiaugsmą. Supratau, kad per kūno judesį gavau didžiulį žinių bagažą, kuriuo galiu dalintis su kitais žmonėmis. Būna, kad ir pati šoku, bet ir vedu tas dirbtuves.
– Šokate ir kitame žanre – klounadoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, koks tai žanras?
– Yra du šio žanro tipai – klasikinė klounada ir šiuolaikinė. Klasikinė – kai matome įprastą klouną su ryškiais rūbais ir šaržuotais judesiais, raudona nosimi. O šiuolaikinėje klounadoje nebėra to ryškaus grimo, rūbai nebūtinai ryškūs, tačiau pati vaidyba išlieka komiška, emocijos fizikalizuojamos ir išlaikomas nuolatinis kontaktas su žiūrovu. Labai mažėja riba tarp aktoriaus ir personažo. Iš esmės tai labai komiškas ir daug kur pritaikomas žanras, tiek scenoje, tiek kine, priklausomai nuo ryškumo, kartais pakanka subtilių klounados elementų ir publika jau kvatoja.
– Kodėl nusprendėte pasukti šia kryptimi?
– Pirmiausia 2016 m. apsilankiau vienose dirbtuvėse, tiesiog dėl įdomumo ir pamačiau, jog klounada gali praturtinti tiek aktorystę, tiek kitus vizualiuosius menus. Šio žanro pradėjau daugiau mokytis kai ėmiau dirbti su organizacija „Raudonos nosys Gydytojai klounai“. Mes einame į pačias pažeidžiamiausias grupes vaikų ligoninėse, pas pabėgėlius. Pavyzdžiui, mūsų užduotis yra susitelkti į sveiką vaiko dalį, kuri gali žaisti, juoktis, grožėtis. Tai gali būti ne tik juokas, bet ir ašaros, tikra emocija. Mūsų tikslas – žmogui leisti jausti. Visada sakome, kad net ir sunkiausioje, skaudžiausioje situacijoje įmanoma rasti iš ko pasijuokti, bet pasijuokti nesišaipant, labiau iš lengvumo pusės.
– Ar susiduriate su tokiomis situacijomis, kai geriau nejuokauti?
– Taip nutinka žmogui išgyvenant netektį, mirtį, sunkią ligą, dėl kurios net fiziškai sunku džiaugtis. Tačiau mes stengiamės net ir sunkiais momentais žmogiškai šalia pabūti, nes dažnai, kad ir kokios sunkios situacijos, bet įmanoma vis tiek atrasti juoką. Arba bent jau susitikti tikrume. Nes klounas pats jausdamas visus jausmus tam gali išlaisvinti ir kitą. Kartais net sunkiausiomis ligomis sergantys žmonės daugiau juokiasi.
Nežinau, ar pastebėjote, bet per laidotuves, kai kažką nuoširdaus prisimena, žmonės pradeda juoktis. Jie tuo metu patiria bendrystę dėl praradimo, o juokas kyla iš atvirumo. Labai panašiai būna ligoninėse. Jei klounas atviras, jis geba savo širdį sujungti su vaiku, seneliu, mama, tėčiu ir kitais. Svarbu, kad pavyksta nukeliauti iki tikro susitikimo, atvirumo ir juoko.
– Iš jūsų sklinda nuoširdumas, kai pasakojate apie šią veiklą. Panašu, kad per tiek metų sukaupėte ne vieną puikią istoriją. Gal galėtumėte su mumis kuria nors pasidalinti?
– Ketverius metus tuo užsiimu ir turiu tiek daug nuostabių momentų... Pavyzdžiui, ateiname prie palatos ir slaugytoja pataria geriau į tą palatą neiti, nes žmogus nelabai reaguoja, bet mes vis tiek palengva įžengiame. Žmogus gal serga demencijos forma, nieko negirdi, žvilgsnis fiksuoja tik vieną tašką, tačiau su muzika, garsais stengiamės užmegzti ryšį, lėtai kvėpuojame ir kažkokiu būdu pasiekiame tą žmogų. Tarsi ta muzika nukeliauja tiesiai į jų širdį.
Būna ir taip, kad sergantis žmogus pradeda šypsotis, vos nedainuoti kartu, nors ką tik slaugytoja sakė, kad jis nereaguoja, nepalaiko jokio kontakto, gal net iš viso nekalba. Tokios patirtys mane labai įkvepia eiti toliau ir dirbti šį darbą. Tai parodo, kiek daug tame magijos tame. Aišku, yra kontaktą palaikančios socialinės darbuotojos, psichologai, gydytojai, bet mes stengiamės dirbti ne su mentaliniu kūnu, sielos džiaugsmais, emocijomis.
– Papasakojote apie senelius, o kaip yra su vaikais? Ar jie reaguoja panašiai?
– Neseniai su kolegėmis priėjome dar vieną palatą, kurioje gulėjo vaikas su stipria fizine ir protine negalia. Ir prieš mums įeinant sesutė pasakė, kad jis nieko nesupras. Tačiau vis tiek viduje jautėme, kad įmanoma užmegzti kontaktą. Mes linktelėjome, bet vis tiek užėjome į palatą. Pradėjome klounauti ir groti ir jis išgirdęs tarsi išėjo iš savo pasaulėlio, pradėjo leisti garsus į mūsų muzikos ritmą, kartu judinti kūną. Jis džiaugėsi. Aišku, jo veidas nerodė pilnų emocijų, bet judėjo tiek, kiek leido veido raumenys. Matėme, kaip jis šypsojosi, akys žibėjo, kūnas rodė pritarimą.
Buvo momentas, kai jis grįžo į savo pasaulėlį. Bet mes tęsėme toliau, o jis netrukus pas mus vėl sugrįžo. Toliau judėjo pagal ritmą ir liko tokioje mini šventėje. Net sesutė maloniai nustebo, jai tai buvo netikėta. Jau ilgą laiką dirbame su žmonėmis, išmokome skaityti smulkius impulsus. Reiškia, kad kartais reikia labai nedaug, jog žmogus būtų laimingas.
– Atrodo, kad jūs įžengėte į palatą ir leidote vaikui sugrįžti į magijos, burtų, muzikos pasaulį, kuriame nėra tos neteisingos gyvenimo realybės. Ką jums tokios patirtys duoda?
– Mane tai įkvepia, nes atėjus mums pavyksta perkelti atmosferą į pozityvesnę, susijungti su žmogumi, pajausti užsimezgusį ryšį. Jis su mumis pasijaučia matomas, nors yra mažytis, bet toks gyvenimo džiaugsmas tampa laimėjimu. Dėl to norisi tęsti šią veiklą. Mes galime susikoncentruoti į ligą, pradėti gailėti, bet nei tam vaikui, nei senoliui nuo to nebus geriau. Nenoriu pasakyti, kad reikėtų ignoruoti realybę, tačiau kiekviename skausme yra dalis, kuri gali džiaugtis, laimėti ir eiti į šviesą.
– Ir galiausiai priėjome prie automatiškai kilusio klausimo – kaip viską suspėjate?
– Kartais nukenčia laikas sau ir poilsis, bet šie dalykai man teikia malonumą. Darau tai, kame matau prasmę, nuo to aš pasikraunu, įgaunu energijos. Tai yra kaip užburtas ratas, kuris vėliau grįžta atgal. Yra žmonių, kurie prie vieno dalyko gali būti visą gyvenimą, bet jei jiems gerai, tai kodėl ne? Turiu daug veiklų, bet tuo mes ir skiriamės. Vieni daro mažiau, kiti – daugiau ir sveikiausia manau nesilyginti vieni su kitais. Svarbu mėgautis procesais ir per savęs pažinimą ieškoti veiklų, kurios įkvepia ir pakrauna, leidžia pajausti vidinį balansą.
– O kaip poilsis, laisvalaikis? Ar jam lieka laiko?
– Jei grįžtu vėlai, tai tiesiog būna miego metas. Na, o jei ir turiu laisvą vakarą ar šiaip kokį nors laiką, tai mėgstu paskaityti knygą, išeiti kur nors pasivaikščioti, skaniai pavalgyti, susitikti su mylimais žmonėmis. Kartais mėgstu pabūti su savimi tyloje, užrašyti mintis, kažko pasimokyti. Retai kokį filmą, serialą pažiūriu, nes būna, kad kai turiu laisvo nuo veiklų laiko, norisi jį praleisti prasmingai, o kai užsikabinu už serialo, tai galiu sėdėti ir nepadaryti savo darbų, tai kartais net nepradedu.