Kai išvyko į Ameriką, Mildai buvo 15 metų. Buvusi Lotynų Amerikos šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėja tuo metu už Atlanto patraukė gavusi gerą pasiūlymą tęsti karjerą. Į svetimą šalį lydima tėvų mergina išvyko pildyti savo svajonių.
„Išvažiuojant buvo daug emocijų ir lūkesčių. Pirmi keli mėnesiai žavėjo nepažintu pasauliu, o tada prasidėjo tikras gyvenimas naujoje terpėje. Sunkiausia buvo perprasti žmonių kultūrą ir bendravimą“, – portalui Žmonės.lt pasakojo M.Gecaitė.
Tada jaunai šokėjai buvo išrinktas naujas šokių partneris, su kuriuo jie turėjo laimėti ne vieną konkursą. Visgi, šis planas pasisuko visai kita linkme ir jau po kelių metų Milda varžybas paliko praeityje.
Apie visa tai ir dar daugiau M.Gecaitė papasakojo duodama interviu portalui Žmonės.lt.
– Kas nutiko, kad kartu su kitataučiu šokėju nepavyko pasiekti sėkmingos karjeros Amerikoje?
– Jei atvirai, važiuodama nesitikėjau, kad bus taip blogai. Tuo metu Kanadoje dar nebuvo daug sportinių šokių šokėjų, tad mano ir mano naujojo partnerio patirties stažas gerokai skyrėsi. Nors buvau jaunesnė, žinojau ir mokėjau gerokai daugiau, kadangi šokau jau dešimt metų, o jis tikriausiai perpus mažiau.
Tai pasimatė labai greitai, juk arba įdirbis yra, arba jo nėra. Sunku buvo susigyventi ne tik su partnerio patirties trūkumu, bet ir su kultūriniais dalykais. Visi šie skirtumai atsispindėjo šokyje, todėl galiausiai po vienerių metų padėjome tašką.
– Po nesutarimų su šokių partneriu patraukėte į vaidybinius šokius – būdama vos 18-os pasirodėte miuzikle „Purvini šokiai“. Tai buvo noras išbandyti kažką naujo ar visiškas netikėtumas?
– Išsiskyrusi su savo šokių partneriu, kažkurį laiką dar šokau konkursuose, turėjau kitą partnerį, tačiau tai buvo paauglystės laikas ir ėjimas į priekį vėl nutrūko. Kai likau be antrojo partnerio ir nebežinojau ką daryti, vieną dieną sulaukiau pasiūlymo nueiti į miuziklo atranką. Tuo metu net nesupratau, kas tai yra, tačiau neturėdama ko prarasti – leidausi į šią avantiūrą.
Nors atrankų metu galvojau, kad esu nepriimta, galiausiai sužinojau, kad patekau į aktorių šokėjų komandą. Miuzikle šokau trupėje solo pasirodymuose. Kol vyko repeticijos, dar nesupratau, kokio lygio tai miuziklas, tačiau artėjant premjerai, Toronto miestas buvo apkabintas didžiuliais plakatais, o juose pastebėjau ir savo atvaizdą iš miuziklo fotosesijos. Supratau, kad tai visai ne „nedidukas spektaklis“, o vienas laukiamiausių Kanados miuziklų. Tai buvo pirmasis „Purvinų šokių“ miuziklas visoje Amerikoje.
– Kas dėjosi viduje premjeros metu?
– Tuo metu man buvo 18-ka metų, buvau jauniausia, tačiau puikiai sutariau su visa trupe. Tas vakaras buvo svarbus mums visiems, kaip komandai, tačiau tuo pačiu ir man. Vis dėlto pačio spektaklio neprisimenu, buvau pernelyg susijaudinus (šypsosi). Labiausiai prisimenu po premjeros įjungtas šviesas ir atsistojusią tūkstantinę žmonių minią, dalijančią aplodismentus. Net ir dabar apie tai pagalvojus kūnu eina šiurpai...
– Sakyčiau, po tokio debiuto turėtų atsiverti visos duris... O kokia buvo realybė?
– Nemeluosiu, po premjeros šiek tiek jaučiau sužvaigždėjimą. Galvojau, kad po šios patirties išties atsivers visos duris. Deja, realybė buvo kitokia, ir pasibaigus pasirodymams, atsidūriau nežinioje. Bandžiau eiti į ne vieną atranką, tačiau vis sulaukiau neigiamų atsakymų. Supratau, kad turiu įgyti daugiau žinių.
Tada turbūt nebūčiau pagalvojusi, kad eisiu vaidybiniu keliu, tačiau patekus į naują terpę, pradėjus bendrauti su aktoriais, pati savyje atradau norą ne tik šokti, bet ir išbandyti save, kaip aktorę. Po truputi pradėjau domėtis vaidyba, o startas buvo filmų ir televizijos kursai, kurie iš tiesų pradžioje man net nepatiko. Nebuvau pratusi kalbėti prieš kameras, juk visą gyvenimą tai dariau kūnu, šokiu...
Kursus mečiau ir tada nusprendžiau, kad noriu tobulėti dar kitose sferose. Gal juokingai nuskambės, tačiau 18-kos metų užsirašiau į baleto pamokas. Buvo įdomu, tačiau tikrai ne tokių metų pradėti lankyti baletą – kūnas jau nebeklausė.... Kiek nusivylusi šiuo bandymu, nusprendžiau vėl perlipti per save ir sugrįžti į vaidybos kursus.
– Ar bandymas lipti per save ir „karčios šaknys“ atnešė „saldžius vaisius“?
– Galima sakyti taip. Kai lankydama kursus pasijaučiau tvirčiau, toliau bandžiau laimę atrankose. Viena iš jų buvo sėkminga – gavau pagrindinį vaidmenį pilnametražiame filme. Tiesa, ši patirtis buvo viena įdomesnių – dar atrankų metu man buvo pasakyta, kad teks išmokti kitą kalbą. Tuo metu dar nežinojau, kad teks vaidinti jidiš kalba filme „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“) apie Holokaustą.
Buvo pasamdyta mokytoja, kuri mokė kalbos pagal scenarijų. Po trijų mėnesių pamokų stojau prieš kamerą kartu su savo partneriu. Visas filmas sukosi apie du vaidmenis, o veiksmas vyko apleistame tvarte. Suvaidinau paauglę Lėją, kuri holokausto laikotarpio metu neteko šeimos ir slėpdamasi atrado tvartą. Jame ji laukė pravažiuojančio traukinio į Ameriką, kol galiausiai į tvartą atklydo nepažįstamas berniukas, o tada prasidėjo jų istorijos pasakojimas.
„The Pin“ pasirodė Kanų kino festivalio filmų bienalėje. Būtent čia filmu susižavėjo investuotojai iš Amerikos ir jis buvo išleistas mažuoju tiražu Amerikoje. Teko vėl išgyventi malonų premjerų, kurios įvyko Niujorke ir Los Andžele, jausmą.
– Tikriausiai jausmas tapo varomąja jėga toliau tęsti aktorės karjerą?
– Išties. Po šio filmo atsitraukiau nuo šokių, nors dar bandžiau jų neapleisti, tačiau viršų ėmė vaidyba. Po filmo supratau, kad žinių ir patirties man dar negana, tad išvykau į Niujorką ir nepasigailėjau nei viena ten praleista minute. Niujorke praleidau chaotiškus septynis su puse metų, du iš jų studijavau vaidybą, o likusius – vaikštinėjau po atrankas, dalyvavau įvairiuose projektuose, filmavausi įvairiose kino juostose ir serialuose su žinomais Amerikos aktoriais.
– Drįsčiau teigti, kad visas nueitas kelias sėkmingos aktorės karjeros link pareikalavo išties daug laiko, pastangų ir kantrybės. Tačiau ko ši gyvenimo patirtis išmokė?
– Visą tą laiką apibendrinčiau kaip vieną didelę transformaciją: nuo žmogaus, kuris visko bijojo, ir nežinojo kaip eiti į priekį, iki žmogaus, kuris pasikausto kantrybe ir per gyvenimą žengia pilna krūtine drąsos. Sakyčiau, tai buvo pagreitintas gyvenimo universitetas.
– Visgi, sukaupusi įspūdingą patirtį po 16 metų sugrįžote į Lietuvą. Kas čia patraukė?
– Kažkuriuo metu pajutau, kad perdegiau. Po viso to chaotiško laikotarpio savyje atradau jausmą, kuris traukė sugrįžti. Kai palikau Lietuvą, buvau dar visai jauna, o dabar esu kitas žmogus, tad norėjau pamatyti savo šalį ir „kitomis“ akimis.
– Planuojate savo patirtį pademonstruoti ir Lietuvos kino industrijoje?
– Tikrai taip, labai traukia susipažinti su mūsiškiais. Jau teko sudalyvauti keliuose kastinguose ir pabendrauti su Lietuvos režisieriais. Taip pat neseniai tapau „Salanidos“ kolekcijos veidu. Projektai po truputį dėliojasi ir juda į priekį. Labai geras jausmas, kad Lietuvoje mane priima tokią, kokia esu. Ir pagaliau jaučiu, kad esu... sava.
– Sugrįžusi į Lietuvą norėtumėte tapti žinoma vietinėje rinkoje ar vis dėlto save matote, kaip žinomą kino žvaigždę tarptautiniu mastu?
– Esu šalininkė norėti daugiau, tad akivaizdu, kad norėčiau dirbti tarptautiniu mastu. Būtent tuo keliu ir einu, tačiau kol kas esu Lietuvoje ir matau, kad čia dar tikrai yra ką nuveikti.
– Kiek atitolstant nuo karjeros... Galbūt į Lietuvą patraukė ir meilės paieškos?
– Meilę jaučiau ir Amerikoje, turėjau įvairiausių patirčių, tačiau mano širdis šiuo metu yra ieškojimuose. Taigi, atvirai galiu pripažinti, savi išties traukia labiau... Galbūt gimtoje šalyje pavyks susikurti ne tik karjerą, bet ir asmeninį gyvenimą (šypsosi).
