XIX a. vidurys: Didžiausiose Vokietijos salėse koncertuoja pasaulinio lygio žvaigždė Klara Šuman, kūrybos kančias išgyvena Robertas Šumanas. Kelių į pripažinimą, o vėliau ir į Klaros širdį, ieško ir būsima muzikos žvaigždė Johanesas Bramsas. Valda, sakykite, kiek spektaklyje „Trio“ atsispindi realūs istoriniai įvykiai, biografiniai ir istoriniai faktai?
Kūrinys yra paremtas autentiška trijų legendinių asmenybių istorija ir tikrais faktais. Tačiau pats pjesės audinys, scenos yra išgalvotos, suimprovizuotos, sukurtos dramaturgės Israelos Margalit, kuri yra labiau žinoma kaip Izraelio pianistė. Šia pjese ji norėjo papasakoti apie moters – menininkės – likimą, būtį ir buitį. Spektaklis yra stilizuotas, perkeliantis į neapibrėžtą laikmetį, kalbama apie dalykus, kurie vyko tada ir vyksta šiandien.
Aš vis bandau suvokti, kiek Klaroje turėjo būti tos šviesos, kad jos užtektų muzikai, vyrui, vaikams, žiūrovams, koncertams ir įkvėpimui.
Scenografijos autorius yra pats režisierius Peteris Galambosas, jis taip pat yra ir profesionalus dailininkas, tapytojas. Režisierius mums atvirai pasakojo, jog pats yra praėjęs tokį menininko kelią, apie kokį pasakojame spektaklyje (turiu omenyje Roberto Šumano personažą). Daug kas iš žiūrovų į spektaklį ateina apskritai nieko nežinodami apie šių garsių muzikų gyvenimus, apie juos siejusią meilės istoriją. J.Bramsas iki pat savo mirties visus savo kūrinius dedikavo keturiolika metų už jį vyresnei Klarai, nors jiedu taip ir nesusituokė. Bramsas apskritai niekada nevedė.
Spektaklyje daug temų: ir sutuoktinių santykiai, ir menininkų ambicijos, ir viską naikinanti liga, ir netikėta meilė vyresnei moteriai. Kuo šis spektaklis labiausiai žavi Jus?
Pjesė yra labai turtinga – čia ir įdomūs, daug kam nežinomi, istoriniai biografiniai faktai, ir nuostabi meilės istorija, ir fantastiško grožio muzika... Tai pjesė apie Moterį – Menininkę. Ar įmanoma derinti kūrybą ir šeimą? Ar įmanoma nekonkuruoti su vyru, kai esi pasaulinio lygio pianistė, nuo dvylikos metų koncertuojanti didžiausiose koncertų salėse, o jis tuo metu dar mažai kam žinomas kompozitorius? Ar savaime suprantama, kad moteris turi aukoti karjerą dėl šeimos? Ar vyras gali mylėti moterį, kuri yra „daugiau“ negu jis pats?
Tai amžinai aktualūs klausimai, kurie rūpėjo ir su Jumis dirbusiam vengrų režisieriui Peteriui Galambosui. Valda, kuo buvo įdomus ir išskirtinis šio spektaklio kūrimo laikas?
Spektaklio sukūrimo procesas buvo išties ypatingas – ir dėl to, kad susidūrėme su genialiomis istorinėmis asmenybėmis: Johanesu Bramsu, Robertu Šumanu ir Klara Šuman, ir dėl to, kad režisierius Peteris Galambosas buvo iš Vengrijos, nekalbantis nei angliškai, nei rusiškai, – tik gimtąja vengrų kalba. Dirbome su vertėju bei lavinome telepatinį bendravimą, perimdami režisieriaus jausmus, įžvalgas neverbaliniu būdu.
Klara – nuo 12 metų koncertuojanti pianistė, kompozitorė, pedagogė, aštuonių vaikų mama, R.Šumano žmona, J.Bramso mūza... Tiek daug gyvenimo vaidmenų. Kur Jūs, kaip aktorė, dėliojate akcentus, kas svarbiausia Jums, kuriant garsios moters personažą?
Tuo metu ji buvo pasaulinio lygio žvaigždė, geniali pianistė ir tuo pat metu 8 vaikų mama... Gimdymų buvo 10 ar 11, ne visi vaikai išgyveno...
Kuo toliau, tuo labiau suvokiu šį personažą ir sudėtingą jos pasirinkimą būti MOTERIMI ir MENININKE. Tas pasirinkimas dramatiškas ir kartais neišvengiamas. Klarą jos vyras ir mylimasis vadino „Kiara“, kas reiškia – šviesulys. Tuo metu ji buvo pasaulinio lygio žvaigždė, geniali pianistė ir tuo pat metu 8 vaikų mama...
Gimdymų buvo 10 ar 11, ne visi vaikai išgyveno... Aš vis bandau suvokti, kiek Kiaroje turėjo būti tos šviesos, kad jos užtektų muzikai, vyrui, vaikams, žiūrovams, koncertams ir įkvėpimui. R.Šumanui ir J.Bramsui. Man didžiulė garbė ir dovana prisiliesti, įkūnyti šią ypatingą Moterį!
Jūs palietėte labai skausmingą temą – moteriai tenkančius pasirinkimus. Ar pačiai teko tai išgyventi, patirti?
Atsigręždama atgal aiškiai matau, kaip visada (sąmoningai ar nesąmoningai) rinkausi sceną ir aktorystę. Buvau godi, labai godi kūrybos, visą savo energiją atiduodavau profesijai. Po truputį atlaisvinu vietos savo sąmonėje asmeniniam gyvenimui, tačiau kartais baiminuosi, kad ir scenai, ir šeimai energijos gali nepakakti. O kadangi esu šiek tiek perfekcionistė, bet kaip ar „pusiau“ man nepavyksta. Linkiu sau pačiai susikurti tinkamą balansą.
Spektaklyje „Trio“ skamba daug klasikinės muzikos: ne tik R.Šumano, J.Bramso, bet ir Liudviko van Bethoveno kūriniai. Šventiniu laikotarpiu „Trio“ žiūrovai galės mėgautis muzika ne tik spektaklio metu, ji skambės teatro erdvėse...
Spektaklyje skamba daug legendinių kūrinių – garsusis J.Bramso „Vengrų šokis“, visiems puikiai pažįstama jo lopšinė, Bethoveno „Apasionata“ ir daugelis kitų muzikos šedevrų. Dramaturgė siekė, kad muzika spektaklyje taptų savarankišku personažu, savotišku personažų sielų balsu. Žinau, kad kartais žiūrovai jungia „Shazam“ programėlę, kad sužinotų, kas tai per nuostabi muzika, tačiau spektaklio metu siūlau mėgautis reginiu, o namie paklausyti R.Šumano ir J.Bramso kūrinių!
Šiame spektaklyje vaidinate su Mantu Vaitiekūnu, kuris ką tik sukūrė pagrindinį vaidmenį naujausiame Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“. Ar jau spėjote pamatyti naujausią savo kolegos darbą?
Su Mantu Vaitiekūnu esame kursiokai, scenoje kartu jau 20 metų! Duete vaidiname ne pirmą kartą ir tai yra nuostabu, kai partnerį jauti net nugara, pažįsti visas jo vibracijas. Tai graži sielų draugystė, kai be kalbų suprantame vienas kitą, jaučiame malonumą būti scenoje. Į jo premjerą „Dviese sūpuoklėse“ ateisiu, kai tik galėsiu, nes dabar pati gyvenu intensyviu premjeriniu režimu ir kas vakarą būnu scenoje.
Spektaklis „Trio“ Vilniaus mažojo teatro scenoje jau 2017 m. gruodžio 29 ir 2018m. sausio 27 dienomis.
