Spalio 18 d. savo 30-ąjį gimtadienį minėjusi aktorė Aistė Diržiūtė su portalu Žmonės.lt pasidalijo mintimis ir jausmais, kuriuos atnešė nauji metai.
– Ne paslaptis, kad artėjantis 30-asis gimtadienis dažnai jauną žmogų gąsdina. O su kokiu nusiteikimu jį pasitikai tu?
– Šio skaičiaus labai laukiau ir teisingus vidinius pokyčius viduje jaučiau jau kurį laiką. Atėjo labai malonus jausmas, kad nieko nebeturiu įrodinėti, jau turiu savo vietą po saule. Ir nors vieta gali kisti, žinau, kad tą kitimą priimsiu, kaip gyvenimo duotybę. Esu pasiruošusi, būti nepasiruošusi. Gal viskas skamba, kaip iš Paulo Coehlo knygos, bet iš tiesų šie vidiniai pokyčiai ir supratimas atnešė labai daug ramybės manyje.
Labai įdomu tai, kad prieš 10 metų, būdama dvidešimties, įsivaizdavau, kad 30-ies jau viskas turi būti stabilu, apibrėžta. Turėjau stereotipinį mąstymą, kad jau tikrai turėsiu šeimą. Ir nors jos dar nesukūriau, man žavu stebėti, kad atėjo stabilumas, tačiau visiškai kitame formate. Tokiame, kuris mane yra malonus ir priimtinas. Ir visai neturiu jokio liūdesio senti, man labai malonu ir tai įvardyčiau labiau branda.
– Stereotipinis mąstymas, kad trisdešimtmetė jau turi ant rankų sūpuoti kūdikį vis dar gajus. Ar teko iš giminaičių išgirsti replikų apie tai?
– Esu labai dėkinga tiek savo šeimai, tiek savo giminaičiams, kad niekada negavau jokio spaudimo šiuo klausimu. Jie visada aiškiai suprato nubrėžtą liniją, kad mano pasirinkimai yra mano pačios reikalas.
Taip pat man pasisekė, kad turiu vyresnį brolį, kuris jau sukūrė šeimą ir padovanojo man nuostabų sūnėną bei dukterėčią. Tad kuriam laikui toji niša užpildyta ir jau seneliais tapę mano tėvai yra patenkinti (šypsosi).
– Tavo gimtadienyje kiek ne „aistiškai“ netrūko blizgučių. Kaip kilo gimtadienio tematikos idėja?
– Tiesą sakant, niekada nešvenčiu gimtadienių. Šį surengiau po 12 metų pertraukos, kai paskutinįjį švenčiau 18-kos. Mano gimtadienis man kažkodėl yra intymi ir asmeniška šventė, todėl visada stengdavausi tuo metu būti viena, ypatingai mėgdavau jį pasitikti kažkur kalnuose arba išvykti į kitą šalį.
Visgi, šiemet iš geros savo draugės sulaukiau tokio komentaro: „Žinai, Aiste, turi padaryti rimtą balių“. O rimtas lietuviškas balius neapsieina be šakočio, skruzdėlyno, žėlė torto, baltos mišrainės ir gausos svečių. Ir nors šįkart planavau tradiciškai išvykti ir gimtadienį pasitikti viena, taip jau gavosi, kad ilgesniam laikui apsistojau Lietuvoje, ir nuo spalio iš Vilkaviškio persikėliau į Vilnių.
Taigi, „baliaus“ mintį prisijaukinau ir reziume turėjau nuostabią šventę. Su drauge gaminome sumuštinukus, teta padarė žėlė tortą, mama – skruzdėlyną, tėtis pasirūpino šakočiu. Skambėjo „ABBA“ muzika, buvo labai daug meilės ir.... blizgučių!
Nors gavau įvairiausių dovanų, viena iš jų buvo man pati svarbiausia: suvokimas, kad esu be galo turtinga žmonėmis, kuriuos turiu šalia.
– Dar gerokai iki 30-ties spėjai nuveikti išties daug ir sukūrei sėkmingą aktorės karjerą. Ar dar yra kur augti?
– Taip, pasiekiau daug ir galiu galvoti, kad tik dangus yra limitas. Tačiau kiekviena diena man yra naujas iššūkis ir naujas pasiekimas. Nežinau, ką atneš rytojus ir kiek dar būsiu šioje žemėje, todėl turiu dar labai daug tikslų ir noriu išnaudoti kiekvieną man skirtą akimirką.
– Ilgą laiką keliavusi po pasaulį, galiausiai vėl sugrįžai gyventi į gimtąją Lietuvą. Kas lėmė šį sprendimą?
– Pajutau, kad man reikia įsižeminimo, o geriausia vieta tai padaryti, žinoma, yra gimtoji šalis. Nutikusi pandemija man leido pajausti, kaip svarbu būti namuose ir matyti savo artimuosius. Gera matyti savus, matyti kaip auga mano sūnėnas ir dukterėčia. Gera sugrįžti į gimtąjį Vilkaviškį, vaikščioti po mišką ir laukus, kurie taip traukia.
Taip pat šiuo metu Lietuvos kino industrija atveria labai daug durų ir suteikia galimybes, atsiranda įvairių pasiūlymų, projektų, kuriuose galiu save išbandyti ir pažinti iš naujo.
– Viena iš naujų veiklų – tavo autorinė tinklalaidė „Tai tiek“. Kaip kilo jos idėja?
– Praėjusiais metais pamačiau LRT organizuojamą konkursą, kuriame buvo ieškomos naujų projektų idėjos radijo laidoms. Labai senai svajojau kurti laidą apie populiariąją kultūrą, nes pati ja domiuosi. Pradžioje projekte dalyvavau su drauge, vėliau likau viena. Įdomu tai, kad laidos pavadinimai keitėsi, tačiau galiausiai likau prie skambaus posakio „Tai tiek“, kurį pati taip dažnai naudoju (šypsosi). Praėjau visus atrankų ir šio projekto etapus, todėl esu dėkinga ir laiminga, kad galiu kurti. Nors dirbu su nuostabia komanda, už daugelį dalykų esu atsakinga pati – nuo pašnekovų paieškų, medžiagos paruošimo iki laidos vedimo ir t.t.
Nors be galo gera būti viso to dalimi, didžioji mano meilė visada bus vaidyba, todėl neapleidžiu ir šios dalies: ir toliau einu į atrankas, filmuojuosi filmuose ar serialuose. Viskas kol kas dėliojasi labai gražiai.
– Prieš atvykstant į Lietuvą kurį laiką gyvenai Ispanijoje su širdies draugu ispanų režisieriumi. Ar nutrūkę santykiai prisidėjo prie minties sugrįžti namo?
– Mes išsiskyrėme bendru sutarimu sausio pradžioje. Nemanau, kad mus galima priskirti prie tų porų, kurios išsiskyrė dėl karantino. Matyt, tai buvo visko rinkinys. Tikiu, kad šiuo metu abu esame laimingesni ir tuo belieka džiaugtis. Esu dėkinga už laiką Ispanijoje, kur išmokau kalbą, pažinau kultūrą, tačiau mano vieta su savais.
– Šiuo metu tavo širdis laisva?
– Galima sakyti, kad šiuo metu esu vieniša, kad ir kaip juokingai tas žodis beskambėtų... (šypsosi) Esu pilna meilės savo šaliai, artimiesiems, draugams, kūrybai ir sau.
– Kadangi turi sukrovusi nemenką patirties kine bagažą, ar tenka sulaukti jaunų žmonių prašymų patarti, padrąsinti? Galbūt kažkam jau esi autoritetas?
– Pati niekada neturėjau autoritetų ir jais netikiu, tačiau tikiu pagarba patirčiai. Gaunu žinučių ir stengiuosi patarti, o jei matau talentą, niekada jam nebijau parašyti ir padrąsinti pati.
– Tikriausiai daugelis sutiktų su tuo, kad atėjus į kino industriją sužavėjai iš Vilkaviškio parsineštu paprastumu. Tačiau ar kada teko pajusti žvaigždžių ligos simptomus?
– Net ir perdėtas kuklumas yra žvaigždžių liga. Tai yra nuolatinis noras, kad tave pagirtų. Tačiau nuo vaikystės buvau auklėjama „ūkiškai“ ir tėvai išmokė visada stovėti ant žemės, todėl kartu su sėkme mane aplankė ne žvaigždžių liga, bet dar didesnė atsakomybė. Taigi, visa tai perėjau kiek kita forma – neleidau sau pasidžiaugti, bijodama susirgti žvaigždžių liga. Ir tai buvo ne kuklumas, o negebėjimas pasidžiaugti savimi.
Visgi, nori nenori, kartais žvaigždžių ligos simptomus pastebėdavo artimiausi žmonės, kai namuose išlįsdavo mano mini ego momentėliai. Tačiau tai reti atvejai ir tik darbas su savimi leidžia tam nepasiduoti.
– O ar vedant tarptautinius ar nacionalinius kino apdovanojimus, kada teko sulaukti neigiamų komentarų, kad tavo paprastumas – ne laiku ir ne vietoje? Turėtum „surimtėti“?
Aišku, kad teko! (juokiasi). Mano scenos kalbos dėstytoja mėgdavo sakyti – šunys loja, karavanas eina. Aš suprantu, kad negaliu būti kitokia ir jei tokia atsirandu ten kur atsirandu, vadinasi, tokios manęs ir reikia.
Neslėpsiu, buvo laikas, kai į tai reaguodavau ir jautriai. Pamenu, kai sulaukiau panašių komentarų po Europos kino apdovanojimų ir tuo metu tikrai nekvatojau. Tačiau dabar suprantu, kad visada bus tokių, kuriems nepatiksi, o stengtis įtikti visiems ir nėra būtina.
– Kokia Aistė Diržiūtė buvo prieš 10 metų?
– Ji buvo labai darbšti ir kiek arogantiška savo žiniomis, labai norėjo parodyti, kiek daug visko žino (dabar suprantu, kad nežinojau nieko). Tuo metu Aistė labai nejaukiai jautėsi savo kailyje, taip pat dar nebuvo įsimylėjusi. Bet kokia kaina stengdavosi padėti kitam, dažnai net savo pačios sąskaita. Akademijoje dažnai girdėdavau sakant – „Aistė yra tas žmogus, kuris nori išgelbėti visus pasaulio našlaičius“. Tokia ji ir buvo.
– Na, ir kokią Aistę Diržiūtę norėtum matyti dar po 10 metų?
– Sunkus klausimas, aš net nežinau, kokia būsiu rytoj! (juokiasi) Visgi... Tikriausiai po dar 10-ties metų tiesiog norėčiau būti sveika ir vis dar vadovautis savo kertinėmis vertybėmis. Norėčiau, kad tikslai, kuriuos esu išsikėlusi būti pakelyje siekimo arba jau pasiekti. Taip pat turėti tą patį būrį artimųjų ir draugų būrį ir galiausiai, lygiavertiškai mylėti ir būti mylimai.
