2017 06 27 /2020 07 27

Paskutinis Gražinos Balandytės interviu: „Troškimas gyventi ir meilė – svarbiausias mano variklis“

Liepos 27-ąją Lietuvos teatro ir kino pasaulį pasiekė liūdna žinia – po sunkios ligos mirė aktorė Gražina Balandytė. Jai buvo 83-eji. Pagerbdami vieną ryškiausių scenos žvaigždžių, 15min primena vieną paskutinių aktorės interviu, kurį ji portalo žurnalistams davė jubiliejaus proga.
VIDEO: Užgeso viena didžiausių Lietuvos kino ir teatro žvaigždžių – mirė aktorė Gražina Balandytė

Tekstas Gražinos Balandytės jubiliejaus proga – apačioje:

Kaip ir priklauso tokia proga – G.Balandytę jau nuo pat ryto pasitiko artimųjų, draugų, kolegų sveikinimai, telefoną užplūdo skambučiai.

Nors pati aktorė sako per daug šios progos nesureikšminanti. Tiesa, šventė neeilinė, sukaktis – graži, tačiau to dėmesio per daug nesinori. „Esu visiems nepaprastai dėkinga už tiek daug šiltų žodžių, linkėjimų. Bet jokios šventės, jokio baliaus nenoriu. Net teatre renginio atsisakiau, norėjo man surengti jubiliejinį vakarą, o aš sakiau – ne. Per vėlu, viskas jau – praeityje. Ne širdyje, bet tiesiog... praeityje“, – 15min kalbėjo G.Balandytė.

Mildos Juknevičiūtės nuotr./Gražina Balandytė
Mildos Juknevičiūtės nuotr./Gražina Balandytė

Gimtadienio dieną ji leidžia Kaune, o jei kam nors dar anksčiau kalbėjo kitaip – lai tai būna mažas pokštas.

G.Balandytė prasitarė ne vienam klaususiam koketiškai primerkus akį pranešė apie skirtingą savo buvimo vietą – tiems, kurie tikėjosi pamatyti ją Kaune, sakė, kad išvyksta į Palangą, o tiems, kurie tikėjosi susitikti pajūryje – kad liks Kaune. „Vieniems sakiau vienaip, kitiems – kitaip. Žodžiu, truputį džiazuoju“, – juokavo aktorė.

Tokia ypatinga proga. Kodėl mėtote pėdas, nejaugi tikrai norite pabėgti nuo dėmesio?

Kai buvau jauna, net neįsivaizdavau, kad tokiame amžiuje dar galima sėkmingai vaikščioti, kad galima svajonių turėti. O, pasirodo, jei proto nesi pametęs – viskas tas pats. Tik lakstyti gal negali taip greit...

Nebėgu. Bet nenoriu tos šventės švęsti. Taip, tai nuostabi proga, žinoma. Apskritai niekad negalvojau, kad tiek metų išgyvensiu. Kai buvau jauna, net neįsivaizdavau, kad tokiame amžiuje dar galima sėkmingai vaikščioti, kad galima kažko norėti, svajonių turėti, trokšti ko nors.

O, pasirodo, jei proto nesi pametęs – viskas tas pats. Tik lakstyti gal negali taip greit, o visa kita...

Troškimas gyventi, meilė savo artimiesiems, begalinė meilė žemei, žolei, medžiams, knygoms – meilė yra svarbiausias variklis. Juk toks stebuklas, toks džiaugsmas gyventi!

Jūs pati esate didelis džiaugsmas, ypač – teatro bendruomenei. Nejaugi nesinorėjo ta pakilia emocija pasidalinti su kolegomis, gerbėjais? Surengti šventinio vakaro?

– Atsisakiau. Esu įsitikinusi, kad viskas jau praeityje, kad nėra reikalo mūčyti žmonių, svarbu būti savo vietoje. Buvau teatre daug metų ir tai man kėlė begalinį džiaugsmą. Tačiau dabar nenoriu, kad visi susirinktų tik tam, kad sėdėtų, žiūrėtų į mane ir galvotų, Dieve, kaip baisu (juokiasi). Tiesiog nenoriu.

Tad kaip šiemet sutinkate gimtadienį?

– Žinoma, atvyksta artimieji, šeima. Visi susitiksim, susėsim pavakarieniauti – tai man didžiausias džiaugsmas.

Ir negaliu sakyt, kad nuo visų kažkur pasislėpsiu: kas norės, tas pasveikins, kas atvyks į svečius, tą priimsiu – nuo kai kurių net norėdama nepasislėpčiau (kikena). Štai, Nijolė Narmontaitė – ji kaip saugumietė! – visur mane suranda.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Nijolė Narmontaitė ir Gražina Balandytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Nijolė Narmontaitė ir Gražina Balandytė

Paskambino man prieš kelias dienas, klausia, kur būsi, sako, užsisakysiu viešbutį. Galvojo gal, kad koks balius bus čia pas mane. Na, galvoju, nebus juk nebus...

Žinoma, juokauju, tačiau Nijolė – vienas man itin brangių žmonių, kuris mane aplanko, kad ir kur bebūčiau. Labai ją myliu ir gerbiu, ji mane labai palaiko, tai mano auksinė kolegė. Todėl supratau, kad neišsisuksiu, teko pasisakyti, kad būsiu Kaune. O ji – tai gerai, sako, aš tik 10 minučių ir suksiuos ant kulno.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Nijolė Narmontaitė ir Gražina Balandytė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Nijolė Narmontaitė ir Gražina Balandytė

Kiti scenos kolegos irgi jums panašių siurprizų kasmet priruošia? Kokių netikėčiausių sveikinimų esate sulaukusi?

– Tas teatro kolegų sąrašas – labai ilgas. Buvo laikai, kas būrys jų nekviesti pas mane autobusu į Palangą atvažiuodavo. Įsivaizduokit – atvyksta būrys žmonių, mano kolektyvas, kartu – ir teatro valdžia. Oi, kokios šventės būdavo!

Iki šiol prisimenu savo 50-ąjį gimtadienį. Tuomet teatre man dovanojo tokius ypatingus indus, kolektyvas sveikino, dainavo, o aš pati specialiai tam vakarui spektaklyje vaidinau.

Tada buvau sau pasakiusi, kad žūtbūt iškelsiu puotą. Padariau gražų balių kolektyvui, taupiau jam gal kokius trejus metus. Čia atvyko kolegos iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio – su aktoriais mus visą gyvenimą siejo stipri draugystė.

Iki šiol jiems visiems jaučiu begalinį artumą, pagarbą, neturiu nė vieno, kurio dėl ko nors nemėgčiau ar būčiau abejinga – visi jie nuostabūs.

„Alma littera“ nuotr./Rimgaudas Karvelis ir Gražina Balandytė
„Alma littera“ nuotr./Rimgaudas Karvelis ir Gražina Balandytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė ir Gražina Balandytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė ir Gražina Balandytė

Pastaruoju metu beveik nebevaidinate, gerokai rečiau pasirodote gerbėjams. Nepasiilgstate scenos, veiklos teatre, kine?

– Oi, norėčiau tam skirti daugiau dėmesio, jei galėčiau – niekad nuo tos scenos nenulipčiau. Tačiau jau bijau dėl sveikatos, bijau, kad širdelė gali per daug susijaudinti. Nors mano atmintis, mano galva – viskas veikia kaip kompiuteris (juokiasi).

Tiesiog saugau save ir labai myliu savo artimuosius, todėl rūpinuosi savimi, kad nepavargčiau.

Sausio 31-ąją 80-ies sulaukęs jūsų kolega Regimantas Adomaitis tuomet duodamas interviu sakė, kad meilė teatrui jo širdyje užgeso. O kaip jums – ji nedingo?

– Niekada. Tačiau supratau, kad pati sau turiu pasakyt – gana. Reikia saugoti save. Lipti į sceną jau būtų ir rizikinga, o aš labai myliu gyvenimą, beprotiškai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Aktoriui Regimantui Adomaičiui – 80 metų: „Mano širdy teatro nebėra. Meilė jam baigėsi, liko tuštuma“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Regimantas Adomaitis ir Gražina Balandytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Regimantas Adomaitis ir Gražina Balandytė

Apie 80 vaidmenų sukūrėte teatre, dar per 20 – kine ir televizijoje. Kurie jų jums pačiai brangiausi, įsimintiniausi?

– Neturiu tokių. Ir taip yra todėl, kad tuos vaidmenis, kuriuos suvaidinau blogai, iki šiol prisimenu su kančia.

O kuriuos čia taip blogai suvaidinote?

– Ot, nesakysiu. Nenoriu net vardinti. Iš tiesų labai nedaug gerų vaidmenų suvaidinau, esu sau labai kritiška.

Kino-teatr.ru nuotr./Gražina Balandytė filme „Linksmos istorijos“
Kino-teatr.ru nuotr./Gražina Balandytė filme „Linksmos istorijos“
Kino-teatr.ru nuotr./Gražina Balandytė filme „Linksmos istorijos“
Kino-teatr.ru nuotr./Gražina Balandytė filme „Linksmos istorijos“

Būtų sunku patikėti, kad nėra tokių vaidmenų, kurie jums keltų tik geras emocijas.

– Yra, tačiau nežinau net, kurį išskirti. Antuanetės vaidmuo Vytauto Čibiro režisuotame spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ (1974 m.) man buvo neeilinis.

Jame kalbama apie siurrealistinę galimybę gyvenimą paversti spektakliu scenoje. Autoriui net teko parašyti 17 skirtingų pjesių ta pačia tema su tais pačiais veikėjais.

Apskritai, žaviuosi, kad visas gyvenimas yra kūryba, žmogus kuria pats save. Todėl tas, kuris nejaučia kūrybinio momento, labai nuobodžiai gyvena.

Kauno dramos teatro nuotr./Gražina Balandytė Irinos vaidmenyje spektaklyje „Trys seserys“ (1960 m.)
Kauno dramos teatro nuotr./Gražina Balandytė Irinos vaidmenyje spektaklyje „Trys seserys“ (1960 m.)

Išlaikyti kūrybinę gyslelę nuolat aktyvią ne taip ir paprasta. Kaip jums tai pavyksta?

– Labai sunku, taip. Nors mane laiko mano charakteris, turiu kažkokį vidinį užtaisą.

Kai pagalvoju, kiek kartų gyvenimas prasidėjo iš naujo... Kalbu apie atvejus, kai suspaudžia bėgos, ligos.

Bet kažkaip pakalbu su savimi, pasikraunu tos energijos. Žinote, svarbu nusiteikimas. Tarkime, aš niekada nesimokydavau mintinai tekstų, esu tikra tinginė. Todėl man labai pasisekė, kad turiu gerą atmintį – keliskart spektaklių scenarijų perskaitydavau ir viskas, atsimenu.

Kartais kolegos net pykdavo, sakydavo, kaip aš taip greit tuos pjesių tekstus išmokstu. O aš net nesimokydavau. Bet čia ir pirmiausia reikia save nuteikti, save įtikinti, kad tau viskas sekasi.

Kauno dramos teatro nuotr./Gražina Balandytė (dešinėje) Grudkovos vaidmenyje spektaklyje „Nepažįstamasis“ (1977 m.)
Kauno dramos teatro nuotr./Gražina Balandytė (dešinėje) Grudkovos vaidmenyje spektaklyje „Nepažįstamasis“ (1977 m.)

Būdavo tokių atvejų, kai lemiamu momentu užmiršdavote tekstą? Tekdavo interpretuoti?

– O taip! O tada jau belieka džiazuoti! Dabar konkrečių atvejų ir neprisimenu, tačiau būdavo būdavo – kai partneris žiūri į tave pasimetusiomis stiklinėmis akimis, o tu kalbi visai ne kaip iš rašto.

Tas momentas atnešdavo daug siaubo, nors kažkaip režisieriams neužkliūdavo, o jei pastebėdavo, pabarimo neišvengdavom. Nors dažnai gal pripratę mes buvom, kad komplimentą iš režisieriaus retai ir išgirsi. Jis kaip dvi dešimtis metų santuokoje su žmona gyvenantis vyras – retai jau kokį gerą žodį pasako (šypsosi).

Kaip šiandien atsimenate teatrą? Kokiomis spalvomis piešiate jį?

– Man teatras kaip namai. Niekada nėjau į teatrą kaip į darbą. Niekada jame nesijaučiau vieniša, net kai nesisekdavo – tai buvo didelis džiaugsmas. Todėl drąsiai pasikartosiu, kad man teatras – namai, o namai – teatras.

Spėjote kada pagalvoti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei būtumėte pasirinkusi kitą specialybę? Juk 1954–1956 studijavote Klaipėdos aukštesniojoje medicinos mokykloje, 1957-aisiais dirbote Klaipėdos respublikinės ligoninės medicinos seserimi. Kaip čia nutiko, kad teatras nusvėrė mediciną?

– Medicinos seserimi operacinėje dirbau metus, tačiau tuo pat metu vaidinau ir Klaipėdos dramos teatre. Ten visi buvo baigę teatro studijas, mokęsi Maskvoje, o mane, nors ir negražu taip apie save sakyti, paėmė iš gatvės. Buvau vienintelė savamokslė nebaigusi jokių teatrinių studijų.

Tačiau man sekėsi. Kai trupė iš Klaipėdos persikraustė į Kauną, išvažiavau ir aš. Taip prasidėjo man darbas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Su Henriku Vancevičiumi (1924–2014) tuomet prasidėjo naujas laikotarpis. Jo režisuotą Justino Marcinkevičiaus spektaklį „Dvidešimtas pavasaris“ (1958 m.) atsimenu iki šiol. Tuomet mes ir į gastroles leidomės, buvome Estijoje, Latvijoje, Rusijoje – Kauno dramos teatras turėjo užsitarnavęs gerą vardą.

Esu dėkinga likimui, kad teko dirbti ir su Eimuntu Nekrošiumi, jis mane į Vilnių važiuoti pakvietė – nepaprastas režisierius. Nors apskritai teatras Lietuvoje laiko labai aukštą lygį, tai džiugina.

Didelė mano mokytoja buvo ir Birutė Raubaitė. Ji visada žiūrėdavo spektaklius, kuriuose vaidindavau, visada pasakydavo pastabas kaip draugė, kaip kolegė. Esu jai dėkinga, kad mane visą laiką palaikė. Ji man buvo kaip angelas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr./Gražina Balandytė sugrįžta į teatro sceną paskutiniajam savo vaidmeniui.
Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr./Gražina Balandytė sugrįžta į teatro sceną paskutiniajam savo vaidmeniui.

Kada supratot, kad norit pasukti aktoriniu keliu. Atradot savyje kažkokį cinkelį? Vidinis balsas sakė, kad norite būti aktorė ir niekuo kitu?

– O aš... visada vaidinti norėjau. Dar vaikystėje pasakoje „Pelenė“ suvaidinau berniuką, kuris Pelenei turėjo atnešti blizgančias kurpaites, nuo to viskas, bent jau aš taip manau, ir prasidėjo.

Teatras man buvo natūralus dalykas. Čia tartum ištekėti ir su tuo pačiu vyru 50 metų pragyveni drauge – tuomet net nekyla minčių dairytis aplink.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Gražina Balandytė su vyru Andriumi Čygu
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Gražina Balandytė su vyru Andriumi Čygu

O tai medicina kaip čia įsipaišė?

– To norėjo mama, ji pasakė – reikia. Tuomet buvo toks baisus laikas: brolį paėmė į kariuomenę, tėvelis jau buvo miręs, o mamytė liko viena, kai atėjus kitai valdžiai turėjome palikti savo namus, savo dvarelį – bijojome, kad neišvežtų į Sibirą.

Tą akimirką, kai mama pasakė „žinokit, labai skanu“ – atsiminsiu visą gyvenimą. Net dabar, kai nutinka kokia bėda, pakartoju šią frazę ir pagalvoju – labai skanu, viskas gerai, viskas praeina.

Tuomet buvo laikas, kai aplink buvo daug skurdo. Iki šiol atsimenu mane labai sukrėtusią situaciją. Buvo Kūčios, mama užtiesė baltą staltiesę, padėjo ant stalo bulvių, duonos, saldinto vandens ir sako – vaikai, valgykit, labai skanu.

Tuomet atsistoję persižegnojom, apsikabinome visi trys – tai kartu ir dramatiška, ir labai brangu. Tą akimirką, kai mama pasakė „žinokit, labai skanu“ – atsiminsiu visą gyvenimą.

Net dabar, būna, kai nutinka kokia bėda, kas nepasiseka, pakartoju sau šią frazę ir pagalvoju – labai skanu, viskas gerai, viskas praeina.

Luko Balandžio nuotr./Gražina Balandytė
Luko Balandžio nuotr./Gražina Balandytė

Sakėte, mama norėjo, kad iš jūsų išaugtų medikė, tačiau pasirinkote teatrą. Ir vis dėlto – šiandien įsivaizduojate save kokioje nors kitoje profesijoje?

– Medicinoje. Labai. Po to, kai jau nebedirbau ligoninėje, teko pačiai atsigulti. Tuomet vienas ligonis man sako – jūs labai panaši į vieną seselę. Sakau, nejaugi? Jis mane vedžiojo po koridorius, ieškojom tos seselės... o man juoko! Bet, vat, prisiminė žmonės.

Kalbant apie aktorystę – ar jūs šiandien pati linkėtumėte jauniems studentams rinktis šį kelią?

– Nežinau, čia kiekvienam reikia spręsti pagal save, reikia būti labai kritiškam. Teatre daug juodo darbo. Bet retai kada girdžiu, kad aktorius pasakytų „aš negaliu“, „esu blogas artistas“ – nesu girdėjusi tokio teksto.

Nors manau, kad labai svarbu leisti aktoriui atsiskleisti, duoti žmogui galimybę. Nenoriu minėti pavardžių, bet vienas vidutiniu laikytas aktorius sykį sulaukė vieno režisieriaus pasiūlymo atlikti pagrindinį vaidmenį. Ir kaip jis suvaidino – ohoho!

Kai žmogui suteikiamos galimybės atsiskleisti, jis ima rodyti savo tikrąjį talentą. Žinoma, yra tokių, kurie išėjo supratę, kad negali. Bet pažiūrėkite kad ir į Regimantą Adomaitį – jis juk mąstė, kad negali. Atėjo į Kauno teatrą ir tik mažyčiuose epizoduose vaidindavo, ir staiga taip suvaidino, kad jį iškart pakvietė į Vilnių.

Gerbiama Gražina, kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė? Kaip įprastai leidžiate dienas?

Gyvenimui spinduliuoju beprotišką meilę. Aišku, nesu šventoji, visko esu pridariusi, tačiau mano pagrindinis variklis – meilė žmogui, gyvenimui.

– Vyrui pietus verdu. Būnu su savo šunyte Mona, kuri visą laiką man padeda. Mes dirbam kartu, o tada grįžta pietų vyras, papietaujam. Aš tuomet šen bei ten, o vakare vėl – jis grįžta, pasikalbam, pabendraujam, gal kartais kur išvažiuojame.

Štai „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose prieš porą savaičių buvau. Stengiuosi pasižmonėti, net jei ir koja nelabai sveika, įsikabinusi su lazda – vis tiek einu.

Kokia jūsų jaunatviškumo, energijos ir pozityvaus mąstymo paslaptis. Sakot charakteris, bet nejaugi tik jis?

– Tai atėję iš protėvių. Turim pagalvoti apie savo šaknis ir ne tik apie mamą ir tėtį. Genai, pozityvus mąstymas, noras gyventi – tai svarbiausia.

Gyvenimui spinduliuoju beprotišką meilę. Aišku, nesu šventoji, visko esu pridariusi, tačiau mano pagrindinis variklis – meilė žmogui, gyvenimui. Gyvenu taip, kaip pati suprantu.

Ko pati sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

– Kad gyvenčiau, kad niekam nebūčiau našta, kad turėčiau sveikatos – labai noriu gyventi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Reginos Varnaitės 90-ojo jubiliejaus šventė: 400 svečių sveikinimai ir filmo premjera

TAIP PAT SKAITYKITE: Aktoriui Regimantui Adomaičiui – 80 metų: „Mano širdy teatro nebėra. Meilė jam baigėsi, liko tuštuma“

TAIP PAT SKAITYKITE: Virgilijus Noreika švenčia 80-metį: „Vos gimęs labai gerai užrėkiau. Nuo to viskas ir prasidėjo“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis