Kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu sukurtam spektakliui „Paskutinė Krepo juosta“ šis ruduo – pats intensyviausias gastrolių metas. Aplankyta Italija, Baltarusija bei Ukraina, kur teko dar kartą prisiminti pirmąsias šio spektaklio gastroles, kuomet aktorius vaidino pačiame Maidano revoliucijos įvykių įkarštyje.
2013-ųjų gruodžio pradžioje J.Budraitis ir O.Koršunovas atvyko į Kijevą, kur meno galerijos M17 salėje pristatė spektaklį „Paskutinė Krepo juosta“. Staiga Kalėdų belaukianti centrinė Kijevo aikštė tapo revoliucijos arena, kupina minios riksmų.
„Tai buvo pirma naktis, dar vadinama eglutės naktimi, kai Berkuto pareigūnai sudaužė studentus. Sutikome tokią minią protestuotojų, kokią buvome matę tik Sąjūdžio laikais. Tik ši minia šaukė ne „Sąjūdis“, o „Revoliucija“. Buvo juntama, jog prasilies kraujas. Ir jis prasiliejo tą vakarą, kai vyko spektaklis. Mes visaip mėginome apsaugoti Juozą nuo anapus durų sklindančių žinių. Teko meluoti, nes aktorius turi išlikti tam tikroje sielos ramybėje. Kai Juozas vaidino „Paskutinę Krepo juostą“ pilnoje galerijos M17 salėje, girdėjosi revoliucingos minios riksmai. Nepaisant to, visi žiūrovai liko stebėti spektaklio“, – prisimena O.Koršunovas.
Sugrįžimas į revoliucijos įvykių neužmiršusį Kijevą
Prabėgus beveik trejiems metams, J.Budraitis ir O.Koršunovas sugrįžo į nurimusį, tačiau nesenų įvykių neužmiršusį Kijevą. „Paskutinė Krepo juosta“, kartu su režisieriaus spektakliu „Dugne“, pristatyta pagrindinio Ukrainos menų festivalio GOGOLFEST programoje. Kartu tai – ir „Lietuviško fokuso“, pristačiusio įvairius lietuvių menininkus Ukrainoje, dalis.
„Man šie įvykiai, vykę taip šalia, yra tiesiog neužmirštami. Dabar, prabėgus beveik trejiems metams, „Paskutinė Krepo juosta“ vėl buvo pristatyta Kijeve. Šį kartą žymiai ramesnėje aplinkoje“, – teigia O.Koršunovas.
Fenomenalus gerbėjų dėmesys Minske
Sugrįžus iš neužmirštamo Kijevo, J.Budraičio ir „Paskutinės Krepo juostos“ laukė kelionė į kaimyninę Baltarusiją – spektaklis pristatytas Minske vykstančiame tarptautiniame festivalyje TEART, šiemet pristačiusiame tokius režisierius, kaip vengras Kornelis Mundruczas, šveicaras Christophas Marthaleris bei britas Declanas Donnellanas.
Čia dėmesys J.Budraičiui buvo tiesiog fenomenalus: autografai praeiviams, bendros nuotraukos su teatro personalu, daugybė interviu televizijai, griausmingi aplodismentai bei po spektaklio įvykęs susitikimas su žiūrovais, kuris, rodos galėtų niekada nesibaigti.
Dalį žiniasklaidos netgi teko atšaukti – tam tiesiog trūko laiko. Užkulisiuose teatro personalas juokavo, jog kitą kartą reikia numatyti dvi papildomas dienas gastrolių darbotvarkėje: vieną susitikimams su gerbėjais, kitą – žiniasklaidai.
„Mes galbūt netgi neįsivaizduojame, kokie populiarūs mūsų garsieji aktoriai J.Budraitis, Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis buvusioje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Kai buvome Kijeve, net Maidano riaušių įkarštyje sukilėliai su šalmais ir lazdomis prieidavo prie jo pasikalbėti ar paprašyti autografo, tarsi palaiminimo tolesnei kovai. Juozas Maidane vaikščiojo su Lietuvos vėliavėle, ir tai matė labai daug žmonių. Matyt, šis gestas juos labai įkvėpė“, – prisimena O.Koršunovas.
Sugrįžimas į „Paskutinės Krepo juostos“ gimtinę Italiją
Intensyvų „Paskutinės Krepo juostos“ gastrolių rudenį vainikavo kelionė į Italiją – spektaklis pristatytas Bolonijos bei Modenos miestuose vykstančiame festivalyje „VIE Festival“. Šią kelionę galima vadinti savotišku „Paskutinės Krepo juostos“ sugrįžimu į ten, kur gimė spektaklio užuomazgos. Juk būtent Italijoje prieš daugiau nei 20 metų, sėdėdami ant kanalo kranto, J.Budraitis ir O.Koršunovas pirmą kartą kalbėjosi apie galimybę pastatyti šį Samuelio Becketto kūrinį.
„Kijeve ar Minske didelį vaidmenį vaidina J. Budraičio kaip aktoriaus fenomenas – Modenoje viso to nėra. Čia publika „Paskutinę Krepo juostą“ žiūri bei suvokia kiek kitaip“, – teigia O.Koršunovas.
Tad Italijoje menininkų laukė nemenkas iššūkis pristatyti spektaklį visiškai kitokiame kontekste. Panašu, jog J.Budraitis ir O.Koršunovas šį iššūkį įveikė – abi dienas publikos aplodismentai ir šūksniai „Bravo!” buvo ne ką tylesni nei Kijeve ar Minske.
