A.Marcinkevičius ir V.Valentukevičiūtė susituokė keliasdešimties artimųjų ir draugų akivaizdoje. Poros santuokos liudininkais tapo Virginijos draugė Ineta Žvagulienė ir Agniaus brolis Kęstutis Marcinkevičius.
Į vestuves liudininke tapusią žmoną atlydėjo ir jaunųjų pasveikinti atvyko Ąžuolas Žvagulis su dukrele, pasveikinti nuotakos atėjo ir Anžela Adamovič.
Vestuvių ceremonijai nuotaka pasipuošė dizainerės Kristinos Valančiūtės kurta suknele, po vestuvių pasirinko vyro pavardę – tapo Marcinkevičiene.
„Gal ir senamadiška, bet... Pirmiausia, tai labai graži garsaus rašytojo pavardė. Antra, trumpinys „Marcinkė“ ar „Marcinkevičė“ skambėtų ne lietuviškai, bet lenkiškai. Trečia, gerbiu jo mamą, jo šeimą. Ši senamadiška tradicija man ypatinga“, – Žmonės.lt sakė nuotaka.
Po vestuvių ceremonijos jaunavedžiai ir jų artimieji patraukė Trakų link – čia numatyta šventė sodyboje.
„Ten susirinks artimiausi žmonės – jų bus apie 30. Renginių vedėjas Tomas Racevskis kažką tikrai planuoja, tačiau mes ir patys nežinome – bus staigmena“, – šypsosi Virginija.
Tik kad tik toji staigmena nebūtų perdėm tranki: juk nuotaka po širdimi jau šeštą mėnesį nešioja savo ir Agniaus pirmagimę...
„Jau šešis mėnesius manyje plaka ir mūsų dukros širdutė. Ji gims liepą, pavadinsime Lėja. Vestuvės nėra iš reikalo – norėjome susituokti vasarą, bet kadangi laukiamės, norėjome formalumu pasirūpinti anksčiau“, – kalbėjo V.Valentukevičiūtė.
Didesnę vestuvių puotą pora planuoja vasarą, po dukrelės gimimo: „Didesnes vestuves planuojame kartu su dukrelės krikštynomis. Tada prisieksime ir prieš Dievą, nes tai mums – labai svarbu.“
Tai po jų ir į medaus mėnesį bus galima vykti: „Abu mes nemažai keliavę, matėm ir Turkiją, ir Egiptą. Todėl šįkart galvojame, kad jei tik vaikelis bus sveikas ir stiprus, o ir aš spėsiu atsigauti, norėtume rudeniop skristi į Maldyvus. Nesame ten buvę, norime pamatyti. Jau dairomės bilietų, bet pirmiausia reikės žiūrėti, kaip seksis vaikeliui.“
Susipažino naktiniame klube
Iki vestuvių ši pora draugavo metus ir tris mėnesius. Susipažino atsitiktinai – naktiniame klube.
„Iki mūsų pažinties turėjau labai ilgą draugystę – ji truko septynerius metus, po jos baigties buvo praėję metai. Per tuos metus, kai buvau vieniša, buvau visiškai pasinėrusi į darbus. O kažkurį vakarą nutariau praleisti naktiniame klube. Ten ir susipažinome... Kitą rytą atsikėliau pas jį. Gražus vyras, galvojau, nors ir visai ne mano skonio – blondinas... Tada aplink jį nuolat sukiojosi merginos – galvojo, kad padės patekti į šou pasaulį. O aš nežinojau net ir ką jam sakyti“, – dabar juokdamasi prisimena Virginija.
Ką sakyti jai ilgai galvoti ir nereikėjo – Agniui nepritrūko žodžių. „Išsikalbėjome. Jis tada taip pat buvo neseniai išsiskyręs po ilgalaikių santykių – toji istorija baigėsi skaudžiai... Taigi jis irgi pasinėrė į darbus. Bekalbėdami išsiaiškinome, kad jo mama visada norėjo dzūkaitės. O aš juk iš Dzūkijos! Tiek išsikalbėję netrukome tapti draugais. Tokiais ir tik tokiais buvome porą mėnesių“, – pasakoja nuotaka.
Bet po tų poros mėnesių abu suprato, kad vien draugystės jiems negana. „Tai atėjus Kalėdoms abu nusprendėme, kad iš tiesų mums nė nereikia ieškoti nieko kito, kai esame tokie panašūs: sutampa mūsų pomėgiai, darbas, požiūris... Jis iš tų vyrų, kuriam didžiausia vertybė yra šeima. Jis negalėtų pakęsti neištikimybės... Kiekvienai linkiu tokio vyro. Apie save jis sako, kad yra gulbinas, – patelę renkasi vieną kartą. Mane žavi, kad jis nekenčia vėlavimo, yra punktualus, labai myli savo darbą, nemėgsta atmestinumo“, – vardija.
Kelis mėnesius padraugavus ir sužadėtuvės įvyko. Jos taip pat buvo netikėtos, bet, žinoma, įsimintinos.
„Jis žino, kad esu iš tų, kuri nekenčia Valentino dienos, panašių išpūstų burbulų, ypač piršlybų viešumoje. Taigi vieną vakarą grįžau namo po darbo, o jis mane pakvietė pažiūrėti, kaip papuošta kalėdinė Vilniaus eglutė. Pažiūrėjome, po to romantiškai pavakarieniavome. Grįžę namo ėmėme kalbėti, kaip mums gera kartu. Nuėjau persirengti, jis įėjo į kambarį, atsiklaupė... Viskas buvo labai netikėta“, – šypsosi V.Valentukevičiūtė.
