Esate aktorius, tačiau teatre vaidinate nedažnai. Jūs daugiau atpažįstamas iš radijuje bei televizijoje kuriamų personažų.
Viena vertus, man būtų sunku suderinti dabartinę veiklą su teatru, nes teatre turėčiau praleisti visą dieną ir repetuoti vaidmenį. Be to, neturiu naujų įdomių pasiūlymų teatre, kad dėl jų mesčiau dabartinę veiklą.
Galiausiai nenorėčiau visko mesti dėl teatro, nes iš teatre uždirbamų pinigų turbūt negalėčiau susimokėti net už elektrą. Tai nereiškia, kad neturiu talento (juokiasi) ar nenoriu dirbti teatre. Turiu planų, pasiūlymų vaidinti. Kol kas. Kad palaikyčiau formą, sukuriu vieną vaidmenį kartą per pusmetį ar metus.
Papasakokite apie naujausią savo vaidmenį spektaklyje „Viskas gerai“, kuris rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Spektaklis pastatytas pagal vieno čekų absurdo kūrėjo pjesę, kuri pasakoja apie gyvenimą per absurdo prizmę. Pjesėje kalbama apie visuomenės suamerikonėjimą, paviršutiniškumą, domėjimąsi nereikšmingais dalykais bei savęs akcentavimą.
Mūsų visuomenėje tokių asmenybių pavyzdžių daug – turime dainininkų, kurie nedainuoja, rašytojų, kurie nerašo, o ką jau kalbėti apie visokius pseuodostilistus, furšetų leopardus ir kitus šarlatanus, kuriuos lyg kokius didvyrius lietuviai kažkodėl ant rankų nešioja. Tad šis spektaklis ir apie šiandieninę visuomenę. Mano personažas – narkotikų prekeivis Frenkis – yra juokingas ir linksmas. Man patinka jį vaidinti.
Ar malonu vėl vaidinti teatro scenoje?
Be abejo, malonu. Jei kas nors susivoktų, kad aktoriaus profesija galėtų būti puikiai mokama, manau, aktoriai neitų iš teatro. Yra daug talentingų žmonių, kurie galėtų gilintis į profesijos subtilybes, tobulėti dvasiškai.
Tačiau gyvenimas sudėlioja viską į lentynas ir mes turime tokią teatro situaciją, kokią turime, o aktoriai eina dirbti kitur. Kalbu kaip materialistas, tačiau pagal Horoskopą esu Jautis, todėl materija man labai svarbi (juokiasi).
Jei teatre pasiūlytų tikrai gerą uždarbį, sutiktumėte atsisakyti kitos veiklos?
Dabar turbūt vien teatro man būtų maža. Atradau daug įdomių dalykų, apie kuriuos net nesusimąstydavau. Tupėjau teatre, laukiau stebuklų. Ten stebuklų neatsitiko, bet, netikėtai sau pačiam, tuos stebuklus radau kitur. Jei dabar pasakytų – viską mesk ir eik į teatrą, turbūt vien teatru vis tiek neapsiribočiau.
Mūsų visuomenėje tokių asmenybių pavyzdžių daug – turime dainininkų, kurie nedainuoja, rašytojų, kurie nerašo, o ką jau kalbėti apie visokius pseuodostilistus, furšetų leopardus ir kitus šarlatanus, kuriuos lyg kokius didvyrius lietuviai kažkodėl ant rankų nešioja.Vaidinate viename iš gausybės lietuviškų serialų „Neskubėk gyventi“. Pasidavėte visuotinei vaidinimo serialuose manijai?
Visada noriu išbandyti ką nors nauja. Ilgai laukiau pasiūlymo vaidinti seriale. Turbūt čia mano kažkokia karma kalta, nes manęs niekada į serialą nebuvo atrinkę. Ar aš atrodau nefotogeniškas, ar neįdomus? Nežinau. Šįkart pasielgiau drastiškai – paskambinau Skaisgiriui (serialo prodiuseris Rolandas Skaisgirys – aut. past.) ir paprašiau, kad mane pakviestų į atranką. Ir suveikė. Juk kiek žmogus gali laukti stulbinamų pasiūlymų, jei niekas nesiūlo.
Nesunku pačiam siūlytis?
Tas taisykles ne aš sugalvojau. Kodėl negaliu paskambinti, jei turiu telefoną? Paskambinau ir pasakiau: „Laba diena, Rolandai. Norėčiau sužinoti, kur vyksta serialų atrankos, nes kažkodėl nesu ten kviečiamas.“ Jis sutriko ir pasakė: „Ok, ateik ten ir ten“. Et voila!
Jums patinka filmuotis seriale?
Man patinka filmuotis (juokiasi). Norėjau sužinoti, ką reiškia filmuotis seriale. Dabar jau žinau. Sakyčiau, labai įdomu.
Pavasarį dalyvavote projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“, dabar filmuojatės televizijos seriale ir laidoje „Auksinė savaitės blykstė“. Užsikrėtėte televizijos bacila?
Televizija – labai įdomus žanras ir aktoriaus darbo čia chaltūra tikrai nevadinčiau. Lietuvoje televizijose gerų aktorių mažai ir kuo daugiau jų ten bus, tuo televizijoms bus geriau.
Kaip apibūdintumėte savo kuriamo personažo pensininko Vydo vaidmenį laidoje „Auksinė savaitės blykstė“?
Laidoje tarsi egzistuoja du poliai – rimtasis ir nerimtasis. Pensininkas Vydas su kolega Saulėnu nerimtais klausimais gali išprovokuoti pašnekovą leistis į įdomią diskusiją ar netikėtam poelgiui. Šie du tipai „Auksinėje savaitės blykstėje“ – tai tarsi pikantiški prieskoniai sriubos puode.
Kaip gimė personažas pensininkas Vydas?
Aš – charakterinis aktorius, todėl atidžiai stebiu aplinką, žmones, o atsirinktas detales naudoju kurdamas personažą. Pensininkas Vydas turi mano amžiną atilsį senelio, poeto Vlado Braziūno, vieno iš mano diplominio darbo personažo Viktoro Viktorovičiaus iš N.Erdmano „Savižudžio“ bruožų.
Kiekvienas vaidmuo turi savo filosofiją. Kaip sakė prancūzų aktorė Jeanne Moreau, prieš kiekvieną vaidmenį turi susidėti personažo lagaminą: kas yra jo tėvai, seneliai, kiek vaikų jis turi, kuo vardu jo žmona, ką mėgsta ir pan.
Turite įdomų pomėgį – kolekcionuojate atvirukus.
Daugelis draugų ir pažįstamų žino šį mano pomėgį, todėl atveža atvirukų iš įvairių pasaulio šalių. Man patys gražiausi tie, kuriuos gaunu paštu. Va, neseniai gavau atviruką iš Romos, kitą – iš Australijos. Dabar turiu apie tūkstantį atvirukų. Kol kas visi guli dėžėje, tačiau planuoju eksponuoti – gal bute atvirukais išklijuosiu sieną.
Mėgstate poeziją. Gal galite kokį ketureilį padeklamuoti?
Pasakysiu vieną posmelį iš poeto Tomo Arūno Rudoko kūrybos. Atsiprašau autoriaus, jei netiksliai.
Mus mylės tik po mirties, gerbiamos gerbėjos/Daug gražių gėlių atneš rožių ir herberų/O paskui skaitys skaitys ir mylės apsalusios/Tas romantiškas akis, pašarvotas salėse.
