Papasakok apie save. Koks tu esi? Ar tavo kuriami personažai turi bendrų savybių su tavimi? Kas tavo autoritetai?
Aš, Mindaugas Papinigis, gyvenu Lietuvoje, man 33-eji, negaliu savęs vadinti aktoriumi, tačiau labai norėčiau juo tapti. Turiu labai gražų katiną ir labai gražų motociklą (šypsosi).
Ir man tikrai labai įdomu gyventi, todėl beveik prieš metus mečiau rūkyti. Vienas sutiktas nepažįstamas vyriškis pasakė įsimintinus žodžius: „Jeigu galėčiau patart, tai mesti rūkyti yra geriausia, ką gyvenime esu padaręs.“ Šie žodžiai man įstrigo...
Personažas skatina žiūrovo vaizduotę, geras aktorius leidžia žiūrovui pačiam susikurti vaizdą. Aktorius kiekvienam personažui atiduoda dalį savęs, savo įgytos patirties. Todėl net jeigu mano kuriami personažai visiškai kitokie nei aš, vis tiek bandau juos suprasti. Man patinka vaidinti neigiamus personažus, nes jie labai spalvingi, teigiami personažai ne tokie įdomūs. Žiūrėdami filmus juk taip pat dažniau sergame už blogiukus (šypsosi).
Labai norėjau nuvykti į Rio de Žaneirą, todėl 18 kartų peržiūrėjau „Dievų miestą“ portugalų kalba, tada vykau į Portugaliją pagal Erasmus programą ir išmokau portugalų kalbą.
Mano autoritetai – tokie aktoriai kaip A.Mironovas, K.Volkenas, o jeigu L.Dicaprio pradėtų vaidinti serialuose, filmų net nebežiūrėčiau.
Pats žiūriu labai įvairius filmus. Visų laikų geriausias filmas man – „Terminatorius 2“, mačiau gal kokius 20 ar 30 kartų. Suradau ir būdą, kaip žiūrint filmus mokytis kalbų, pavyzdžiui, iš animacinių filmukų išmokau rusų ir lenkų kalbas. Labai norėjau nuvykti į Rio de Žaneirą, todėl 18 kartų peržiūrėjau „Dievų miestą“ portugalų kalba, tada vykau į Portugaliją pagal Erasmus programą ir išmokau portugalų kalbą.
Įsimintini filmai – „Avantiūra“ apie dalinai paralyžiuotus ir kitaip nuskriaustus gyvenimo jaunuolius, komedija, kurioje ne tiesmukai prieita prie neįgalių žmonių problemos, „Paprastas stebuklas“ – senas rusiškas filmas, tiesiog stebuklingai nufilmuotas, žiūri ir tiki.
Kas tau yra laimė?
Laimė man yra filmuotis filmuose kiekvieną dieną. Mokytis iš talentų ir praktikos. Žinoma, man teikia laimę ir šeima, bendravimas, filmų žiūrėjimas, maisto gaminimas ir valgymas (šypsosi). Tačiau aš džiaugiuosi, kad aktorystė yra mano hobis, iš kurio jau kurį laiką gyvenu. Jeigu maisto gaminimas taptų darbu, nežinau, ar man vis dar tai patiktų.
Jeigu nebūčiau aktorius, norėčiau būti dailininku ar bent jau dailininko asistentu. Galbūt dirbti kino dailėje su scenografija, pavyzdžiui, sukurti iš ligoninės barą ar atvirkščiai.
Kokios vertybės tau svarbios?
Mano šeima – labai graži, tėvai iki dabar gyvena kartu, tėvas jau turėtų išeiti į pensiją, mama jau pensijoje – auksinis amžius. Žinoma, jie pergyveno įvairiausių etapų, dabar turi sodybą – „trečią vaiką“ (šypsosi). Nuo mažų dienų man skiepijo pačias tikriausias vertybes. Tėvams esu labai dėkingas už viską, ką man davė. O savo vaikams norėčiau suteikti terpę, kurioje jie galėtų augti be streso. Man atrodo, kad tai didžiausia mūsų rykštė.
Kai atsiranda vaikai ir susikuria šeima, nebegali daryti įvairių dalykų, nes tavo įsipareigojimai padidėja, nebegali dirbti paromis, buitis ir vaikai apriboja pasirinkimus. Vargu ar galėsiu sau leisti išvykti padirbėti į užsienį, todėl kol kas tiesiog noriu gilintis į tai, ką gyvenime darau šiuo metu.
Pakalbėkime apie teisingumą. Kaip manai, ar gali būti visiems priimtina tiesa? Ar visuomet bus dvi pusės su savo tiesomis?
Manau, kad nėra visuotinio teisingumo ir nereikia, kad jis būtų. Ar patirsi gyvenime tikrą džiaugsmą, nepatyręs tikro skausmo? Žmogus turi patirti tai, kas jį sukrėstų, kuo galėtų pasimėgauti.
Sutinku, kad turėtų būti visuotinės moralės normos ir jos turėtų būti pagrindas, nuo kurio visuomenė galėtų atsispirti. Norėčiau, kad visuomenė būtų paskiepyta gerosiomis vertybėmis.
Kuo tau artima savanorystės idėja? Kuo savanoris, tavo numone, gali padėti teisme?
Savanorystė – tai didesnė proga duoti nei imti. Savanorystė dabar gyvybiškai reikalinga – daug renginių ar festivalių be savanorių išvis neegzistuotų. Tikiu, kad kiekviena savanorystės forma suranda savo savanorį.
Labai džiaugiuosi, kai sutinku savanoriaujant vyresnio amžiaus žmones, kurie gali pasidalinti neįkainojama savo patirtimi. Tik gal mūsų visuomenėje dar sunku savanoriauti vyresnio amžiaus žmonėms, jiems tai nėra įprasta.
Aš pats visuomet labai noriai jungiuosi prie jaunimo projektų, filmuojuosi su studentais ir darau tai, nes man labai patinka bendrauti, išgirsti jaunimo aktualijas. Tikiuosi, kad jie dirbdami su manimi taip pat kai ką gauna.
Manau, kad savanorystė teisme turi prasmę. Sunkiausia yra akistata tarp nukentėjusiojo ir skriaudiko. Mano įsitikinimu, nukentėjusysis turi turėti teisę spręsti, ar nori jis tos akistatos, ir į tai turėtų būti atsižvelgta.
Savanoris turi gebėti rasti universalų priėjimą prie kiekvieno žmogaus ir suprasti, kaip kam gali padėti. Nepasiduoti emocijoms, turėti kantrybės ir išgirsti žmogų, kad galėtų jam pagelbėti teismo procese.
Džiaugiuosi, galėdamas skleisti idėją apie savanorystę teismuose. Aš pats proceso metu elgiausi labai emocionaliai ir man savanoris būtų buvęs naudingas (šypsosi).
TAIP PAT SKAITYKITE: Byla teisme: kaip Mindaugo Papinigio įkūnytas personažas Vovka pavogė ryklį
Dažnai žmonės vertina bendrą teisėsaugos darbą, neišskirdami policijos, prokuratūros ar teismų. Koks tavo požiūris į šias institucijas?
Manau, kad bendras teisėsaugos darbo rezultatas paprastų žmonių vis tiek matomas per teismą. Čia kaip medicinoje – operaciją atlieka gydytojas, tačiau aplinkui yra daug personalo (sesutė, anesteziologas ir t. t.). Kiekviename aparate yra daug žmonių, nuo kurių priklauso galutinis rezultatas.
Manau, kad teisėsaugos institucijų darbas labai sunkus. Vidinis noras – teisingumo troškimas – turėtų būti pagrindinis jų darbo variklis, nes su finansine motyvacija čia tikrai sunku.
Teisėsaugos institucijų darbas dažnai romantizuojamas – vieną bylą tiria 30 tyrėjų, visi skuba į įvykio vietą, viskas vyksta labai greitai ir operatyviai. Norėčiau, kad filmuose matomi vaizdai atspindėtų ir tikrovę – nusikaltėlį iškart pagautų, teisėjas jį nubaustų ir iš kalėjimo išeitų jau perauklėtas žmogus.
Ar teko susidurti su teismais? Galbūt bendrauti su teisėjais?
Taip, man teko būti teisme. Aš buvau nukentėjusysis, stengiausi į patį procesą žiūrėti labai nešališkai ir neturiu nė vienos pretenzijos teisėjui. Manau, kad procesas įvyko geriausiai, kaip galėjo įvykti, teisėjas suvaldė procesą, surinko visą informaciją ir priėmė sprendimą.
Teismais aš pasitikiu, jeigu nepasitikėčiau, galėčiau susikrauti lagaminus ir išvažiuoti į mišką. Man atrodo, kad teismas yra paskutinė ir aukščiausia instancija – jeigu nepasitiki teismais, tai niekuo negali pasitikėti.
