„Bet kuriuo atveju ir maištas, ir vergija yra dvi sudedamosios konflikto pusės. Tai du kliuviniai kelyje į laisvę. Viskas nėra taip paprasta. Negali tiesiog pasakyti. Gali būti momento laisvė. Kaip ir laimė“, – sako V. Anužis.
– Kaip Jūs suvokiate vidinę laisvę?
– Žmogui laisvės sąvoka, jos priėmimas ir gyvenimas laisvėje yra svarbus, kertinis. Turi įvykti kažkoks nušvitimas tam, kad laisvę iki galo suprastum, suvoktum, galėtum būti laisvas ir suprasti, kad tai vis dėlto laikina. Už laisvę reikia kovoti.
Žmogus dėl savo vidinės laisvės turi labai daug triūsti, kad neįkliūtų į spąstus, pančius arba tam tikras nuostatas ir principus. Jis turi turėti kažkokią tabu sistemą ir pagal ją gyventi. Ji turi būti tokia, kad ne varžytų dvasios esmę, o kaip tik padėtų, kad sugebėtum, su ja gyvendamas, tą laisvės pojūtį turėti kaip galima didesnį. Laisvas žmogus yra labai galingas. Jis savo galią gali panaudoti kūryboje konstruktyviai ir pozityviai.
Scenoje, kai esi absoliučiai laisvas, gali sukurti tai, ko pats iš savęs nesitiki. Dažnai suprantu, kad aktoriui ar studentui yra viskas duota, kad jis sėkmingai suvaidintų vaidmenį, o viską užblokuoja vergystė kažkokiam gimusiam dalykui, kuris yra kliūtis kelyje į laisvę. Neturėdamas laisvės, negali visiškai atsiverti.
– Ką turite omenyje sakydamas „gimusiam dalykui“? Ar tai vergystė tuo konkrečiu momentu gimusiam dalykui, ar auklėjimui, ar dar kažkam?
– Viskam. Tai ir praeities atplaišos, kurios gali išlįsti ir tau trukdyti, ir kritiškas kolegų žvilgsnis repeticijų metu, ir tavo paties abejonė, ar tinki pakelti aistrą ir idėją, esančią tekste arba draminėje situacijoje – visos šios abejonės.
Kita vertus, visos tos abejonės turi būti, nes tik tokiu būdu gali nueiti iki tiesos. Tas kelias iki jos gali suvaržyti laisvę, nes, jeigu esi aktorius, esi ir instrumentas, ir kūrėjas. Tada ir vyksta ta manipuliacija, laviravimas, kariavimas, pasidavimas ir vėl kėlimasis iš naujo. Todėl ir sakau, kad tai yra amžinas kelias į laisvę. Kliūčių visuomet pilna. Yra bėdų, nelaimių, nuoskaudų ir visiškai pašalinių dalykų buitiniame gyvenime, nekalbant apie kūrybines abejones savo jėgomis.
Visa tai būtina, visa tai yra, bet lemiamuose arba išskirtiniuose gyvenimo momentuose turi visiškai iš tų pašalinių dalykų išsilaisvinti, kad pats, kaip kūrėjas ir instrumentas, galėtum tapti tam tikra stichija, gaivalu, darančiu dalykus, kurie yra kažkur pasąmonėje, neaktyviose smegenų ląstelėse ar dar kur nors. Jie turi iššauti.
– Vadinasi, gyvenime turi būti tų momentų, kai visas baimes palieki kažkur ir pats tampi kaip stichija, gaivalas?
– Taip, bet jeigu esi vien stichija ir gaivalas, esi beprotis, prarandi dvasios, širdies ir sąmonės sąmonę. Kliūtys nebūtinai yra neigiamos. Jos tiesiog yra. Jų negali nebūti. Taip sudėtas žmogaus gyvenimas ir dvasia.
Jautrus reaguoja ir į pervažiuotą kačiuką. Tas jausmas ir išgyvenimas jam visiškai nereikalingas darbui, kurį turės tuojau daryti. Negali būti nejautrus, nereaguoti į draugo nelaimę ar kažkokią kitą, kuri atsitiko buityje, šeimoje ar kur nors, nors ji labai trukdo tam, ką turi daryti savo darbe. Tai tokie paviršiniai dalykai. Nereikia užmiršti, kad už ėjimą į laisvę reikia kovoti ir džiaugtis tomis akimirkomis, kai tai pasieki, ir maksimaliai jas išnaudoti.
– Apie laisvę kalbama ir Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“, kurią pastatė Oskaras Koršunovas. Joje Jūs kuriate įspūdingą vyskupo Masalskio vaidmenį. Mariaus Repšio personažas Laurynas kvestionuoja laisvę, galvoja, ar kartais reikia prisitaikyti, kad vis dėlto pasiektum savo didįjį tikslą.
– Masalskio lūpomis Just. Marcinkevičius išsako labai daug tiesų apie kūrybą, visuomeninį, dvasinį gyvenimą, religiją. Laurynas Masalskiui meta frazę: „Dabar aš jau esu laisvas.“ Masalskis jam sako „Tu niekada nebūsi laisvas. Sukursi sau iliuziją ir jai aklai vergausi, nes talentas – tai vergija.“ Laurynas į tai atsako: „Maištas.“ Masalskis iš to juokiasi.
Bet kuriuo atveju ir maištas, ir vergija yra dvi sudedamosios konflikto pusės. Tai du kliuviniai kelyje į laisvę. Viskas nėra taip paprasta. Negali tiesiog pasakyti. Gali būti momento laisvė. Kaip ir laimė.
Yra labai gražus latvių padavimas. Jų deivė Laimdota (išvertus „laimės davėja“) – labai didelė. Ji eina per pasaulį ir ieško savo pamesto vaikelio. Kadangi tie žmonės maži, ji vis pasilenkia, pakelia kažkurį iš mūsų ir pasižiūri, ar čia ne jos vaikas. Laimės pakėlimo momentas, kaip ir laisvės, yra nedažnas. Laimdota pakelia, ir tu turi suprasti, kad tai – tavo laimės valanda. Pakėlė, pasižiūrėjo ir padėjo. Daugiau nebepakels, nes ji jau pasižiūrėjo ir eina toliau ieškoti savo vaikelio, kurį pametė.
– Vadinasi, gyvenimas tiesiog toks – jis vyksta, o laimės momentai yra epizodiniai. Tuo metu, kai jie yra, reikėtų labai pasidžiaugti ir būti dėkingiems už tai.
– Labai. Man labai sekėsi, nes visuomet šalia būdavo daug talentingų žmonių. Iš jų mokiausi, stebėdavau. Pastebėjau, kad būna senas, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį žmogus, o sieloje jis likęs jaunas, tik kūnas susenęs. Jis be proto įdomus ir savo įžvalgomis, ir patirties interpretavimu. Tada galvoji, kaip, po galais, jam tai pavyksta, kodėl jis toks.
Supratau, kad jis visą laiką prie to triūsia. Visą laiką vyksta intensyvus dvasios darbas siekiant pajusti laisvę, laimę. Ji pati nekrinta taip lengvai ir paprastai kaip obuoliai nuo obels. Žinoma, yra laimės kūdikių, bet dauguma mūsų tie, kurie to, ko nori, lengvai negauna. Taip dažnai likimo laisvės ir laimės dovanos nesimėto.
– Ką manote apie savo sukurtą Masalskį? Šis personažas, viena vertus, didingas, taurus, įtakingas. Kita vertus – nuodėmingas.
– Raskite nenuodėmingą žmogų. Laurynas Masalskiui primena Ievą, kuri dėl Masalskio kaltės uždaroma ir miršta. Jis sako: „Dovanok, Laurynai, kūnas nugalėjo. Kad tu žinotum, kaip aš kankinausi, kaip aš kovojau. Esu žmogus, tik tai žmogus.“
Žmogus daro nuodėmes. Ką padarysi, bet man brangus žmogus, kuris tai suvokia ir pats prieš save negudrauja, neieško lengvų pasiteisinimų. Tik kančia gali kažkiek apvalyti ir niekuomet neišvalo, bet suvokimas žmogų daro turtingesnį ir mažiau paviršutinišką.
– Jums patinka tas tiesos momentas?
– Tiesos arba nušvitimo, suvokimo momentas, kai, atrodo, labai daug nuvoki, gali daug suprasti, nujausti, įvertinti, dingsta. Šis momentas irgi laikinas. Jeigu sieki efemerinių dalykų pajautimo, suvokimo absoliuto, tas absoliuto pajutimas bet kurioje pažinimo kategorijoje yra labai trumpas ir kažkas mums paskui jį ištrina. Gali tik teoriškai, literatūriškai prisiminti, bet ne visa savo esybe, intuicija. Tie nušvitimo momentai labai svarbūs, nes mus priartina prie to, kuris mus sukūrė.
– Ar yra dalykų, kurių šiuo metu itin siekiate, gilinatės ar vis dėlto kiekvienas naujas kuriamas vaidmuo tampa baltu lapu, „tabula rasa“?
– „Tabula rasa“. Kiekvieną kartą viskas iš naujo ir kiekvieną kartą jauti atsakomybę, galvoji, kas iš to išeis. Supranti, kad vėl nieko nežinai, nesupranti. Nežinai, nuo kurio gali pradėti. Žinoma, ne visuomet taip būna. Būna labai geri partneriai, puikūs draugai, kolegos, kurie kartu dirba, arba režisierius, arba medžiaga, kurios eilutės taip tau trenkia, taip užkabina, kad tiesiog nori tą daryti.
Tai – ne per dažniausi dalykai. Paskui ateina laikas, kai turi pradėti judėti scenoje, tarti tuos žodžius ir supranti, kad žodžiai labai dažnai tik inspiracija veiksmui iš savęs pagimdyti ir sukurti fantomą. Aš juk nesu Masalskis. Aš esu Anužis. Kita vertus, Masalskis – ne Anužis, bet aš ten esu. Tokie susiliejimai yra darbo scenoje esmė. Jie visuomet yra nepažinus iki galo. Nesugausi.
Be abejonės, labai svarbu – mokykla, amatas. Be viso šito nėra nieko. Tai būtina turėti, bet, kai paskutiniais kūrybos etapais pasilieki su vaidmeniu pats vienas, tada ir lieki vienas su tuo literatūriniu, išgalvotu personažu, kuriuo tampi tu, o jis tampa tavimi.
