Krinta į akį tai, kad dingote iš vakarėlių. Anksčiau jūsų visur buvo daug... Nusibodo?
Juk reikia judėti į priekį...
Baigėsi studentiško gyvenimo pratęsimas, kai su mylima moterimi Eva tapote tėvais?
Na, vakarėliai juk neatsiejami nuo pramogų pasaulio, tad ir dabar į juos užsukame, kai randame, su kuo palikti dukrytę. Bet einame ten, kai jau nebebūna fotografų, arba tada, kai jie dar neatėję. Reikia žinoti, kada jiems nusibosta fotografuoti...
Vaidinate teatre, vedate renginius, imatės TV projektų, turite net savo įmonę. Laiko atostogoms nebelieka?
Pirmą kartą gyvenime praėjusią vasarą turėjau toookias ilgas atostogas! Leidau sau nedirbti. Planavome, kad ilsėsimės porą savaičių, bet atostogos pajūryje su dukra užsitęsė pusantro mėnesio. Visada daug dirbau ir dirbu, bet nevarau Dievo į medį – labai gerai, kad yra darbo. Ypač dabar... Verta sau priminti, kad nedarbas Lietuvoje didelis. Tik kartais pagalvoji, kaip būtų gerai turėti nuolatinių ir nekintančių pajamų, kurios tvarkingai kapsėtų, o tu ramiau gyventum.
Na, pavyzdžiui, iš kelių brangiai išnuomotų butų senamiestyje...
Na, iš tos serijos. Aktorystė – žiauri profesija, nes niekada negausi fiksuoto normalaus atlygio. Reikia galvoti, planuoti, suktis, bet tai neleidžia sustabarėti ir neužgesina troškimo judėti į priekį. Geras patogus gyvenimas turi ir savų minusų. O kai jis ne toks patogus, tenka suktis. Ateina tas amžius, kai supranti, kad tavęs laukia tik keli variantai. Gali būti aktoriumi tiek, kiek leidžia sveikata, kol tau ką nors siūlo, bet kiek tu būsi darbinis arklys? Žinome, ką paskui daro su darbiniais arkliais, kurie jau nebereikalingi... Kitas variantas: tu gali sukurti kažkokią pridėtinę vertę sau ir savo šeimai. Mano darbas, kad ir kaip jį mylėčiau, pajamų atžvilgiu yra hobis. Kai suskaičiuoji savo finansines įplaukas, paaiškėja, kad aktorystė kartais atneša netgi minusą – jeigu kažkur nevažiuoji, atsisakai kitų darbų dėl spektaklių.
Pasiklausę tokių išvedžiojimų garbaus amžiaus aktoriai pašiurptų... Juk jie buvo mokomi visiškai atsiduoti savo profesijai, savotiškai jai paaukoti viską, net asmeninį gyvenimą.
Lyginti aną kartą ir dabartinę – tai tas pats, kas lyginti vežimą su automobiliu...
Visą Dovilės Štuikienės interviu su Vytautu Rumšu skaitykite naujausiame, jau pasirodžiusiame, sausio mėnesio žurnalo „Laima“ numeryje.
