„Kaip sakoma, „paskutinės minutės“ kelionė, tai čia buvo „paskutinė sekundė“, – išsišiepusi ligi ausų ir parsivežusi įspūdžių turbūt daugiau, nei gali papasakoti, sako Akvilė.
Kartu su mylimuoju Šarūnu, jie netikėtai nusipirko skrydį, greit susiveikė turisto korteles, pabaigė darbus ir skaičiuojant paskutines dienas iki Naujųjų išvyko ieškoti nuotykių į pačią Kubą.
„Su Šarūno pusbroliu turėjome vykti į Gran Kanariją, bet taip atsitiko, kad jis važiuoti negalėjo. Tuomet aš ėmiau ieškoti kito viešbučio, kadangi sumažėjo žmonių skaičius. Bet viskas buvo jau perpildyta, buvo tik prasti arba beprotiškai brangūs viešbučiai. Kaip tik tuo metu netyčia pamačiau, kad tomis pačiomis datomis yra nebrangūs skrydžiai į Kubą. Nuėjus draugui pasiūliau geriau važiuoti ten. Jis paklausė, ar aš neišprotėjau... Bet po pusantros paros buvome Londone, o dar po dienos – Kuboje“, – 15min pasakojo Akvilė Kavaliauskaitė.
Atitrūkti nuo rutinos visu šimtu procentų
„Pagrindinė problema buvo ta, kad Kuboje nėra interneto. Kai planavau važiuoti į Gran Kanariją, žinojau, kad jei atsiras darbų, aš vis tiek būsiu visiems pasiekiama. O važiuojant į Kubą, prisijungti prie interneto yra labai sudėtinga, nes jis veikia tik viešose vietose, prie jo prisijungti gali tik su specialiu nusipirktu kodu. Teoriškai taip turėtų būti, tačiau realybėje niekas neveikia.
Tas staigus atotrūkis nuo viso pasaulio iš tikrųjų labai pasijautė. Kelias dienas galvojau – kiek daug laiko atsiranda! Netikrini elektroninio pašto, nieko nežiūrinėji feisbuke, niekam neskambini... Tas jausmas labai geras. Juk būna žmonės išvažiuoja neva atitrūkti nuo visko, bet iš tikrųjų skaito naujienas, susirašinėja su draugais – tai tikrai nėra pabėgimas. Tad jeigu norite tikrai pabėgti, važiuokite ten, kur nėra interneto. Efektas tikrai didelis.
Tiesą sakant, dauguma bičiulių galvojo, kad esame Kanarų salose, o ne Karibų – viena draugė net parašė žinutę, klausdama, ar man viskas gerai, nes nebuvau prisijungusi prie feisbuko 10 dienų. O aš tiesiog nespėjau visiems pranešti, kad kelionės planai keičiasi.“
Spėjo susiplanuoti kelionę
„Mums labai pasisekė, kad skrydį atidėjo trim valandoms. Londono oro uoste spėjau atsisiųsti Kubos kelionių vadovą, be kurio ten tikrai būtumėme pasimetę. Taip pat spėjau pasikalbėti su drauge, kuri yra buvusi toje šalyje, ji man sudėliojo esminius taškus. Iš tikrųjų ta sala yra labai didelė, mes visi žinome tik Havaną ir Varaderą, bet ten yra daugybė įdomesnių vietų, kur turistų sutiksi mažiau.“
Ispanų kalbos įgūdžiai būtini
„Man labai pasisekė, kad moku šiek tiek ispaniškai. Be ispanų kalbos ten yra gana sudėtinga. Vietiniai lyg ir supranta angliškai, bet nelabai kalba. Todėl bent jau pradmenys labai gelbėja – kai prieini ir su žmogumi pradedi kalbėti jų kalba, jis visai kitaip reaguoja ir stengiasi padėti.“
Tobula vieta derinti aktyvų ir ramų poilsį
„Kadangi Kuba yra sala, joje daug paplūdimių. Tą pačią dieną gali eiti miestą, lankyti muziejus, o vėliau nueiti ar nuvažiuoti į paplūdimį. Arba tyrinėti naktinį gyvenimą, o kitą rytą ilsėtis prie vandens. Salos turi tą privalumą.“
Kitokia šalis
„Man Kuba labai priminė Gruziją. Savo pagarba senovei. Tai matyti ir architektūroje. Kolonijinio laikotarpio pastatai visi gražūs, didingi, bet ir apšiurę. Praėjusios šlovės šalis.
Nors ten vyrauja socializmas, visgi labiau primena laukinį kapitalizmą, kur visi bando ką nors kaip nors parduoti. Prieš septynerius metus žmonėms leido užsidirbti iš turistų – atidaryti kavines, nuomoti kambarius, nepriklausomai teikti taksi paslaugas. Daugybė žmonių tai daro. Netgi savo sričių profesionalai meta darbus, nes jie yra mažai apmokami, ir eina dirbti su turistais. Atlyginimas skiriasi keliais kartais. Mokytojas oficialiai uždirba apie 20 dolerių per mėnesį. Vairuotojas gali per vieną kelionę tiek pat užsidirbti.
Nustebino, kad Kuboje beveik nėra automobilių. Greitkeliai tušti. Fidelis Castro buvo uždraudęs automobilių importą, tad jie turi senovines, išpuoselėtas mašinas, tą tikrąją amerikietišką klasiką. Pusė automobilių parko yra užpildyta būtent tokiais automobiliais, kita dalis parko yra senieji „žiguliai“, naujų – tik viena kita.
Visgi nuomotis automobilį šalyje, kurioje romo butelis kainuoja 4 eurus, būtų keista... Taksi buvo patogiausias ir ekonomiškiausias būdas mums keliauti. Juolab nuoma yra be galo brangi – už prasčiausią kledarą prašo 120 dolerių už dieną.“
Lietuvių pasakojimais susidomėję vietiniai
„Dauguma vietinių gyvena nepasiturinčiai, bet jie nėra kaulytojai ir prašytojai. Jie išsaugoję savo orumą. Niekada nesiskundžia, nebent paklausi.
Turėjome labai ilgą diskusiją su vertėja ir dviem psichologėmis, kurios paliko savo darbus ir nuomoja kambarius. Iš esmės jų jokios naujienos nepasiekia, internetas nėra lengvai pasiekiamas, jų televizijoje – vien propaganda, jie neturi normalios literatūros, knygyne – dvi knygos apie Fidelį Castro, apie Che Guevarą, Lenino kažkokie užrašai ir viskas. Vietiniai žino Lietuvą, kadangi buvome Sovietų Sąjungos dalis, o apie posovietines šalis jie turi žinių. Jie nuoširdžiai klausė, kaip mes perėjome prie kapitalizmo ir ar jis išties yra geriau. Jie nuoširdžiai abejoja, nežino. Sovietiniu laikotarpiu pas mus ateidavo žinių iš Vokietijos, kažkas pagaudavo lenkišką televiziją. O pas juos nieko nepagausi. Ką turistas atvažiavęs papasakos, jų tokios žinios ir bus.
Manau, kad pokalbis su manimi ir mano draugu jiems buvo kur kas vertingesnis ir įdomesnis nei su kokiu britu ar švedu, kurie buvo visada laisvi. Vietiniams buvo įdomios detalės: kaip keitėsi atlyginimai, ką galėjome nusipirkti. Nes jų parduotuvėse yra didelės lentynos, vienoje jų – tos pačios rūšies aliejus, kitoje – tos pačios rūšies konservai... Atrodo, pilna parduotuvė, bet labai mažai prekių. Liūdna.“
Maršrutas
„Mes atskridome į Varaderą, iškart pervažiavome į Havaną, norėjome nuo jos pradėti. Ten praleidome keturias dienas. Tada važiavome į Plaja Chironą – ši vieta yra kiek mažiau turistinė, tai labiau gamtos mylėtojų kraštas – gražūs paplūdimiai, gyvūnija, augalija, visiškas kaimas, kuriame negrįstos gatvės, ir dažniau nei automobilis pravažiuoja, prajoja arklys. Žmonės ten vis dar naudoja arklį kaip transporto priemonę – tą patį esu mačiusi tik Gruzijoje.
Tada važiavome į Trinidadą – čia labai gražu, jis išsaugojęs labai daug kolonijinės architektūros, viskas restauruota. Turistų ten gausu, nes pats miestas yra gana turtingas, todėl tikrai verta nuvažiuoti. Panoramą fotografuoti gali kone kiekviename žingsnyje.
Paskutinis kelionės taškas – Varaderas, didžiausias Kubos kurortas, ten viskas kitaip. Ten ir maisto daugiau, ir kainos didesnės, ir angliškai labiau kalba, ir švariau, nes Havanoje siaubingai daug šiukšlių.“
Kuba yra muzika
„Mes nuolat vaikščiojom po koncertus. Pirmas tris dienas labai džiugino ir linksmino tos visur esančios gyvos grupės, ta aistra, pokalbiai... Bet praėjus savaitei, dainos – vis dar tos pačios... Ta pati „Guantanamera“, „Comandante Che Guevara“... Galiausiai užsimanau kokios „U2“, nes, na, kiek galima.“
Išskirtinė Naujųjų metų šventė
„Naujuosius sutikome su moterimis, iš kurių nuomojomės namus, ir jų vaikais. Labai susibendravome su ta šeima. Vakare aš pradėjau groti su gitara. Tuomet atsirado vaikinas, kuris norėjo irgi išmokti groti. Tad nusprendėme neiti į miestą švęsti. Naujuosius sutikome tiesiog gatvėje, be jokios pompastikos, vaikai mus nusivedė parodyti, kaip degina lėlę, primenančią mūsų Užgavėnių Morę. Po to tradiciškai, kaip ir vietiniai, laistėmės vandeniu, nes tai – neva neša laimę. Pokštelėjo tik vienas fejerverkas, bet ir tai nepavyko jo išauti. Taigi šventė buvo tokia rami ir visiškai kitokia.“
Virtuvė. Ne tokia, kaip tikėjosi
„Parduotuvėse mažai ką nusipirksi, o kiekvienoje kavinėje ar restorane – vis tie patys patiekalai: žuvys, jūros gėrybės, kiauliena ar vištiena. Ir šalia kiekvieno patiekalo – ryžiai. Pavyzdžiui, užsisakai omarą, jis bus su ryžiais ir pupomis. Jau po poros dienų atsibodo, galiausiai prašiau bulvių, kurias jie kažkodėl sukepa iki juodulių. Aišku, jų žuvis ir jūros gėrybės yra super. Mano Šarūnas pasiekė omarų valgymo rekordą – suvalgė septynis per vienas atostogas, tai dabar jis devintam danguj (juokiasi). Ir nemanykit, kad giriuosi, jog švaistėme pinigus. Omarą Kuboje galima suvalgyti kad ir už 10 dolerių.
Jų kokteiliai su romu yra siaubingai stiprūs. Mes padarėme išvadą, kad kola labai brangi, o romas labai pigus. Atrodo, kad šiek tiek jos įpila tik spalvai nudažyti.“
Saugu
„Iš tikrųjų esu vagių magnetas. Kiek esu kartų praradusi piniginę, korteles, pasą... Šita kelionė yra išskirtinė, iš mūsų nieko nepavogė! Kai nusileidome Londone, paskambinus mamai, jos pirmas klausimas buvo – ar nieko nepavogė?“
Gal nebegrįžtų
„Kiekvienoje šalyje visko neaplankysi, ar mes Lietuvoje esame viską aplankę? Tikrai ne. Tai neturiu iliuzijos, kad man reikia viską pamatyti. Ar norėčiau grįžti? Nežinau. Jeigu nuvestų likimas, mielai skrisčiau. Visgi tai yra labai tolima kelionė. Juolab yra daugybė valstybių, kuriose dar nebuvau, norėčiau į kitas nuvažiuoti.
Tas jaudulys, kai paskutinę minutę sugalvoji išvažiuoti, labai geras dalykas. Mes po to pusbroliui dėkojome, kad nevažiavo į Gran Kanariją. Ačiū, Justinai! Nes kitaip mes būtumėme nepamatę Kubos. Juk visai kitokie įspūdžiai. Kuba buvo intelektualesnė kelionė, nei gulėjimas pliaže. Grįžusi puoliau „google‘inti“, skaityti, kas man įdomu pasirodė, nes ten tokios prieigos neturėjau.
Tai buvo įdomi kelionė, bet nežinau, ar kiekvienam. Ji yra gana sudėtinga, reikia daug bendrauti su žmonėmis, jų infrastruktūra bloga – kiek bandėme važiuoti tarpmiestiniais autobusais, nepavykdavo. Tai – labai turistinė šalis. Jei kas sako, kad matė ne turistinę Kubą, tai turbūt buvo salos viduryje, kur kažkas aria žemę ir joja arkliu. O visa kita vyksta tik dėl turizmo. Bet man patiko.“
