Eugenijau, į savo albumą sudėjęs net 980 nuotraukų, turėtumėte žinoti, kokie turtai slypi vilniečių namuose?
Leidinyje – daug puikių nuotraukų, bet jose tik maža dalis privačių Vilniaus būstų. Pati didžiausia vertybė – išlikęs istorinis pastatas, atidengta sienų tapyba ir tai, kiek dvasios, šilumos sudėta į namų puošybą. Supratingų šeimininkų išsaugotos kultūros vertybės – architektūrinės puošybos elementai, freskos, parketas, per atsitiktinumą mūsų dienų sulaukę krosnys ir židiniai.
Nesunku prisiminti laiką, kai seni daiktai tapdavo tiesiog nemadingi, o vietoj parketo tekdavo kloti linoleumą...
Kartą, eidamas Vilniaus gatve, pamačiau balkone stovinčią moterį. Paklausiau jos, gal namuose yra kas įdomaus. Ji pakvietė vidun ir papasakojo apie kampe kadaise stovėjusią gražią krosnį. Tačiau prieš trisdešimt metų pati pasamdė darbininkus, kad krosnį sugriautų. Sako, visus tuos metus ramiai miegoti negalėjusi – juk būtų likusi nors dekoracija. Na, taip, anais laikais technikos pažanga padarė savo: niekas nebenorėjo vargti nei su krosnimis, nei su anglimis. Net ir labai gražios, jos nekėlė didelių simpatijų, o kai kurie šeimininkai jas uždažydavo klaikiais sidabriniais dažais, kurių dabar nuvalyti neįmanoma. Po dažų sluoksniais buvo paslėptos ir freskos. Dabar, jei jas atranda išmanūs šeimininkai, kviečiasi specialistus ir freskas restauruoja. Esama butų, kurių vertė, atradus freskas, pakyla nuo dešimties iki šimto tūkstančių.
Dar labiau mane nustebino tai, jog žmonės sutiko įsileisti į miegamuosius, – man ši namų erdvė prilygsta šventoriui.
Ar svečiuodamasis Vilniuje radote būstų, kuriuose gyvena kartų kartos?
Tokių namų visoje Lietuvoje reta. Mūsų šalį siaubė karai ir gaisrai, o ekonomikos nestabilumas skatino žmones judėti. Nors man atrodo, kad šeimų namus formuoti prasminga, – vaikai nuo mažens mokomi pagarbos namams, senoliams, buvusioms kartoms, šalies praeičiai.
Ar aptikote tokių būstų, kuriuose jums iš netikėtumo užgniauždavo kvapą?
Netgi kai kurie albumo puslapiai priverčia aiktelėti. Sklaidydami nuotraukas mano draugai prancūzai buvo nustebę – nejau Vilniuje žmonės taip gyveno ir tebegyvena? Ypač stebėjosi naujam gyvenimui prikelta senąja apdaila, dekoratorių sprendimais, netikėtais šiuose kraštuose baldais. Ir išties dabar galimybės – neribotos. Žinau žmonių, kurie baldus plukdėsi iš Argentinos, draugai atsigabeno iš Kinijos, aš pats – daug ką iš Prancūzijos. Pasaulis šiandien atviras, o atsivežti dalykai suteikia būstui individualumo.
Tai kas gi dabar interjeruose madinga?
Nemėgstu mados sąvokos. Ypač kai ji taikoma interjerui. Sunku apibendrinti, nes Vilniuje gyvena įvairiausi žmonės. Jų tautybės, pomėgiai, išsilavinimas formuoja gyvenamąją aplinką. Kartais pasiduodama ne mados tendencijoms, o nesupratingumo tendencijai, kai, vaikydamiesi patogumų, jie pamina autentišką ir originalų butų dekorą, nesugeba įvertinti meno apraiškų. Pasitaiko savininkų, kuriems XVIII amžiaus freska pasirodo tiesiog negraži ir jie ją uždažo. Apmaudu. Naikindami praeitį, juk labiausiai skriaudžiame ateitį.
Nebejoju, kad patekti į privačią erdvę nebuvo labai lengva. Kaip jums pavyko?
Namai – tikrai privati, intymi erdvė. Natūralu, kad, susidūrus su pretenduojančiu peržengti slenkstį, ima reikštis savisaugos instinktas.
Ko žmonės bijo? Kad ateis svetimi, o paskui juos – vagys? Arba kad namuose atsiras piktų dvasių?
Kiekvienas turi savų paaiškinimų. Kodėl aš neatidarau savų durų? Todėl, kad man namai – pernelyg intymi vieta. Užtat pateisinau tuos žmones, kurie manęs neįsileido. Ir dar keistas dalykas: kai mes su fotografu įžengdavome į privačią erdvę, šeimininkai imdavo jaudintis, valyti dulkes, stumdyti baldus. Iš kur tas jaudulys? Viską supratau, kai atėjome į mano namus, – elgiausi lygiai taip pat. Ak, kaip aš save pasmerkiau ir kaip pateisinau jų nenorą atverti duris.
Vis dėlto jums pavyko. Durys atsivėrė. Ir labai ypatingos durys... Milijonierių, menininkų, studentų, pensininkų.
Gal tai pagalba iš aukščiau? Dar labiau mane nustebino tai, jog žmonės sutiko įsileisti į miegamuosius, – man ši namų erdvė prilygsta šventoriui.
Įdomu, kiek svetimų yra buvę jūsų miegamajame?
Nebuvę ir, tikiuosi, nebus. Niekaip neišdrįsčiau atverti miegamojo. Matyt, turiu kažkokį psichologinį barjerą. Pamenu, stovėjau Senamiestyje su vieno buto, kuriame esama klasikinės freskos, šeimininkais. Į butą mes nepatekome, mat nuomininkas pareiškė norįs privatumo. Neslėpsiu, iš pradžių tokia nuostata mane šokiravo, tačiau vėliau pagalvojau: ir tikrai, o kodėl turėtų? Nors, atvirai prisipažinsiu, kai kada jausdavausi įžeistas, kai durys neatsidarydavo, – man rodėsi, jog darau gerą darbą, stengiuosi palikti dokumentą ateinančioms kartoms. Juk jei ne senos nuotraukos ir piešiniai archyvuose, kuriuos kažkas kažkada irgi surinko, negalėčiau tyrinėti senųjų sostinės interjerų. Prašiausi įleidžiamas ne vedamas nepagrįsto smalsumo, o siekdamas aprašyti gyvensenos kultūrą, gal netgi meną.
Pasitaiko savininkų, kuriems XVIII amžiaus freska pasirodo tiesiog negraži ir jie ją uždažo. Apmaudu. Naikindami praeitį, juk labiausiai skriaudžiame ateitį.
Ir vis dėlto, kad ir nenorėdamas, kai kurių žmonių smalsumą jūs patenkinote. Kai kas, vartydamas jūsų albumą, galbūt netgi žaidžia žaidimą – atspėk, kieno tai namai?
Ach, ta nuolat besimezganti spėlionių, smalsumo pynė! O kaip mokytis gražiai gyventi, jei neturime pavyzdžių? Dabar, kai prisimenu savo žygius, galvoju, kaip apgailėtinai aš atrodžiau. Gaudydavau žmones gatvėje ir klausdavau, kaip jie gyvena, ar namuose esti kokių nors istoriškai įdomių elementų, puošybos sprendimų? Kreipdavausi itin atsargiai, nes bijodavau įžeisti, juk kas laukia už durų – nežinia.
Ar senoviniuose namuose rasdavote modernių interjerų, o dangoraižiuose – amžinosios klasikos?
Atrodo, žmonės išmėgino visus įmanomus puošybos variantus, nors mano požiūris stabilus: senoje erdvėje modernus baldas nedera, o štai naujame būste, netgi betoninių sienų, senas baldas, senovinė graviūra gali atrodyti nepaprastai įdomiai.
Kokių principų laikėtės, kai kūrėte savo namus?
Europinė klasika, laiko patikrinti puošybos standartai – mano mėgstamiausi. Mane sunkiai galima sužavėti netikėtų kraštų egzotika, tariamai įdomiais objektais ar suvenyrais. Esu akademinis, klasikinio interjero gerbėjas.
Tik žinau, kad negalite atsilaikyti prieš gražius daiktus?
Iš užsienio parvažiuodavau su šviestuvais, židinių įranga, audiniais, taip, tačiau viskam yra riba. Namai – ne daiktų sandėlis, todėl labai svarbu pasirinkti puošybos kryptį, temą. Vaizduotei ribų nėra, bet esama kritinio prisisotinimo taško. Dabar, kai beveik sutvarkiau savo namus, atrodo, net menkiausias pakeitimas kelia regimą nesusipratimą, susierzinimą. Tik, štai, aistra nemiršta: kai kur nors išvažiuoju, vėl matau porceliano dirbinių, prieš kuriuos negaliu atsilaikyti. Mano lagaminuose visada atsiranda vietos meno albumams, knygoms apie interjerą.
Įdomu, ar prabangiuose namuose jums pasiūlydavo kavos, arbatos?
Ne tik! Vaišindavo netgi šampanu, o tuomet prie stalo gimdavo įdomūs pokalbiai apie namus, pomėgius. Kiekvienos durys man buvo lyg nuotykis.
Savo knygoje niekaip neišdavėte, kokie šeimininkai slepiasi už tų durų. Neparašėte nė vienos pavardės, o interjerus tiesiog pažymėjote skaičiais. Tarp jų nėra trylikto. Sąmoningai?
O kas, jei pasitaikytų prietaringi savininkai?! Kurdamas šią knygą, aš daug galvojau apie žmones, kurie manimi pasitikėjo. Dėkodamas netgi nedrįsau garsiai ištarti jų pavardžių. Mano tikslas – ne pavardės, ne šeimininkų padėtis visuomenėje, ne jų statusas, o dokumentinis fakto fiksavimas, kuris kada nors, tikiuosi, bus naudingas.
