Pokalbis su Aleksandru įvyko gal prieš gerą mėnesį. Tada dizaineris dar, kaip ir visa Lietuva, buvo maždaug antrame švelnėjimo etape, bet pokalbis sukosi vis dar apie karantiną. Tik ištarus šį žodį Aleksandras sako, kad nusiramintume, viskas jam yra gerai, tik trūksta laisvės vakarus praleisti mieste, su draugais šnekučiuojantis bare. Vis dėlto daugiausia laiko karantino metu skirta kitai aistrai – žvejybai.
Žvejojo ir karinėje bazėje, ir prie Danijos undinėlės
Karantino metu dizaineris Asvejos ežere pagavo neblogą žuvį – 1, 295 kg ešerį. Šis trofėjus atsidūrė ir feisbuke, patraukė išalkusių susidomėjimą, pats Aleksandras manė pasiekęs ir Lietuvos rekordą. Iki jo dar šiek tiek trūksta, kol kas pats sunkiausias laimikis siekė daugiau nei du kilogramus, tačiau dizaineris įsitikinęs, kad į šimtuką rekordininkų tikrai patenka.
„Dar ir kelias lydekas, tokias riebias, gražias, buvome pagavę, tačiau ne visuomet taip kimba. Dažniausiai važiuojame žvejoti, kai oras geras, o tada tikrai niekas neužkimba ant kabliuko“, – paaiškina situaciją jis.
Testoterono kiekis kraujyje neskatina žvejybos, tada bandai pagauti žuvį per kitus masalus, o po to, kadangi viskas rimsta, vėl lėtai grįžti į vaikystę, tad ir žvejoji žuveles. Pas visus vyrus taip
Tokį ešerį Aleksandrui pavyko pagauti per 7 valandas, naudojantis meškerės sviedimo į vandenį technika. Vis dėlto dizaineriui per gyvenimą teko naudoti ne vieną būdą sėkmingai žvejybai, o ir bandęs ne tik Lietuvos telkinius.
„Pas vyrus žvejyba yra taip. Nuo 10-ies iki 17-os metų, vėliau prasideda mergos, o po to – nuo 35-erių – žvejyba vėl grįžta. Testosterono kiekis kraujyje neskatina žvejybos, tada bandai pagauti žuvį per kitus masalus, o po to, kadangi viskas rimsta, vėl lėtai grįžti į vaikystę, tad ir žvejoji žuveles. Pas visus vyrus taip“, – šmaikštauja dizaineris.
Žvejoja jis nuo vaikystės, dabar gal kiek dažniau, nes laisvo laiko ir noro pabūti gamtoje išties daugiau. O ir žvejoja jis visur. Yra pabandęs pagauti žuvelę ir Japonijoje, karinėje amerikiečių bazės teritorijoje, žvejojo ir prie legendinės undinėlės Danijoje. Visur, kur važiuoja, ten ir žvejoja, nors ne visur pasisekė kažką pačiupti. Prie undinėlės, beje, labai neblogai kibo vejažuvės. O Graikijoje buvo pagavęs pačią nuodingiausią žuvį Viduržiemio vandenyne. Net įsidūrė, bet kadangi žuvis buvo mirus, nuodų nebuvo.
„Maltoje esu pagavęs išvis savo didžiausią gyvenimo žuvį – 11 kilogramų jūrinį karšį. Bet nesu fanatikas, man nebūtina parsivežti žuvies. Visas sugautas mažytes aš paleidžiu“, – sako jis.
Savo kolekcijoje Aleksandras turi keturias meškeres, daug įvairiausių masalų. Jomis neretai dalijasi su režisieriumi Oskaru Koršunovu, kuris į žvejybą leidžiasi dažniausiai be jokios amunicijos: „Žvejyboje labai daug kalbame ir net vienas kitą užnerviname. Kalbame apie meną ir apie panas.“ (juokiasi)
Akimirkos iš Aleksandro Pogrebnojaus kelionių – galerijoje:
Maisto šedevrus ragauja ir draugai
„Aš esu žmogus restoranas. Pavyzdžiui, koldūnai išeina idealūs. Jokių pusfabrikačių nenaudoju. Būna, kad koldūnus net tiekiu draugams, va, keli grįžę iš užsienio turėjo saviizoliuotis, jiems irgi saugiai pristačiau“, – sako jis, pabrėžęs, kad restorane išdorotą žuvį gamina pats.
Pokalbiui besiplėtojant ta pačia tema, aiškinamės, kur kulinarijos šaknys. „Gyvenime nesu buvęs su moterimi, kuri mėgsta gaminti. Niekada. Gi viskas prasidėjo nuo močiutės. Ji buvo aktorė, nekentusi gaminti. Duodavo tik kotletų ir sriubą, ir mums jau vaikystėje reikėjo pradėt tobulinti šį variantą, nes nusibosdavo. Mano senelis valgydavo, nes jam tas pats būdavo, ką valgyti, o močiutė, įsivaizduok, tik iš prievartos kažką... Mano draugės ir žmonos labai gerai gamindavo saldžius patiekalus, bet dabar jau ir pats konditerija užsiimti pradėjau“, – sako Aleksandras, paaiškinęs, kad šis atsakymas išduoda teisingą spėjimą. Kol kas dizainerio širdis nėra užimta.
Aš esu žmogus restoranas. Pavyzdžiui, koldūnai gaunasi idealūs
Ir nors jau dabar tapo itin populiaru restoranus atidarinėjančios žvaigždės, Aleksandras nukerta, kad pats tokios veiklos niekada nesiimtų. Mat gaminti sau yra džiugu, o pasirūpinti, kaip pats sako, šutve kitų, yra itin rimtas ir didelio profesionalumo reikalaujantis, sunkus darbas.
Dizaineris net turi paaiškinimą, kodėl savo maisto šedevrais nesidalija su kitais. Atsakymas išties protingas – kam čia nervinti kitus. Bet priduria – nėra taip, kad prie puodų jis zuja dieną naktį. Daugiau laiko gaminimui tenka skirti tuomet, kai pas jį lankosi sūnus, gal kai ateina svečius, bet gi karantinas.
Bet kad ir kaip smagiai apie maistą, Aleksandras pripažįsta, kad visgi tikrai nelengvas tas karantinas buvo, per kelias savaites sustojo visi užsakymai ir darbai, pats manė, kad jau viskas – teks vos sudūrinėti galą su galu.
„Vis dėlto man čia nieko naujo. Mano kartos dizaineriai pragyveno visas krizes. Niekada tikrų ikrų per daug nevalgome, nes žinome, kad gali visko būti“, – sako A.Pogrebnojus.
