– Panašu, kad pastarieji metai pristabdė jubiliejų šventimą ir žmonės mieliau renkasi gimtadienį paminėti kuklioje kompanijoje. Ar ir jūs taip sutikote 30-metį?
– Šventėme sodyboje su draugais ir broliu dvyniu. O staigmenų kol kas nesulaukiau, bet dar tikiuosi sulaukti (šypteli). Viskas buvo labai neplanuota. Kai kas turbūt galvoja, kad 30-mečiui reikia pradėti ruoštis likus pusmečiui, o gal net metams. Tačiau mes nieko neruošėme būtent dėl koronaviruso suvaržymų.
Taip pat norėjau šventę daryti su broliu dvyniu, todėl viskas įvyko greitai ir simboliškai. Suvažiavo tiek jo, tiek mano keli draugai. Didelės šventės nebuvo ir dėl to, kad dalis draugų išvykę, kiti dirba. Kiek jaudinausi, kaip viskas vyks, nes buvo skirtingi draugai, bet atvirkščiai, viskas buvo labai faina. Ir nors kai kurių žmonių nebuvo, šis susitikimas priminė grįžimą į jaunystės laikus, nes būtent prieš 10 metų gimtadienį taip pat minėjome sodyboje.
– Paminėjote jaunystę ir pagalvojau, kad turbūt nuo muzikos, šokių turėjo ūžti visa sodyba. Gal nusikelkime į praeitį ir pažvelkime, kaip tada šventėte gimtadienius?
– Iš tiesų tada panašiai švęsdavome, gal pagrindiniu skirtumu įvardinčiau pasikeitusius draugus, kurie mano ir brolio buvo bendri. Dabar gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose. Na, bet tai pačių švenčių nepakeisdavo – nors viskas buvo labai paprastai, tačiau kartu ir labai smarkiai.
Dar palapines turėdavome, o nuotaika priminė stovyklos laikus. Be to, dar vietos daug teritorijoje, kur stovi namas, ežeras, dar kelios vietos, tad apskritai jaučiasi toks laukinis šventimas (juokiasi).
– Nusikėlus į praeitį, netyčia į šalį nustūmėme dovanas. Ar mėgstate jas?
– Man atrodo, kad visi mėgsta dovanas. Kadangi nebuvo daug žmonių ir nebuvo daug mano draugų, tai dovanų aš nesureikšminau. Jei įsivaizduojate, kad gavau kokį automobilį, tai tikrai ne. Daug kas dovanoja pinigus, todėl kažko labai ypatingo negavau. Pavyzdžiui, mano brolis gavo gerą kepsninę.
– Na, jei ne dabar, tačiau gal anksčiau esate gavęs įsimintiną dovaną?
– Tiksliai neprisimenu, bet man tada buvo gal 17 ar 18 metų, kai dovana mane labai pradžiugino. Lietuvoje tada dar nebuvo populiaru eiti į koncertus, renginius. Gyvenome tais laikais, kai koncertai kiekvienam atrodė kažkas vau. Tada gimtadienio proga gavau bilietus į Snoop Doggo koncertą. Tuo metu atrodė kaip labai didelis dalykas, išlikęs mano atmintyje kaip ryškiausia dovana.
– Galiausiai po daugelio metų ir pats pradėjote koncertuoti. Tad ar būdamas vaiku įtarėte, kad tai, kas kažkada jums atrodė „vau“, bus jūsų gyvenimo dalimi?
– Galima sakyti, kad nuo vaikystės apie tai šneku ir galvoju. Tik vyresniame amžiuje ne tik šnekėjau, fantazavau, bet ir pradėjau daryti. Ir iš tiesų iki šiol apie tai begalvoju. Žinoma, nebūtinai apie tai, kas vyksta dabar, bet apie tai, kas dar galėtų būti. Tas galvojimas apie save, įvaizdį yra nuolat vystomas.
– O kalbant apie kelią link scenos, „Drag queen" kultūros, kokį ryškiausią laikotarpį išskirtumėte?
– Manau, kad tokių momentų buvo daug. O šiais metais pagaliau pradėjau daryti savo didžiausią darbą – muzikinį EP. Jis dabar truputį sustojęs, bet aš jį ketinu atgaivinti rudenį, todėl tikiuosi, kad šie metai ir bus pradžia užsiimti kūryba ir jos leidimu. Dabar buvo singlų leidimas, bet norisi didesnio darbo. Todėl gal labiausiai džiaugiuosi pasiryžus po sunkios pertraukos toliau tęsti darbą.
Daugiau A.Chicco gyvenimo akimirkų – galerijoje:
– Prie kiekvieno naujo kūrybos etapo visada atsiranda ir įkvėpimo šaltinis. Tad kas jus įkvepia kurti?
– Gal ne tai, kad įkvepia, tačiau visada norėjau karjerą daryti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Supratau, kad tai nebus mano galutinė stotelė. Vis dėlto noriu Lietuvai ir atiduoti duoklę, nes ji man atidavė duoklę. Norisi palikti kokį nors darbą, kuris įprasmintų mano buvimą čia.
– Kodėl užsienį?
– Mane labiausia motyvuoja tai, kad ten yra daugiau galimybių, daugiau įvairių profesionalų, lengviau tobulėti. Mane tas žavi. O Lietuvoje iš tiesų to atstūmimo ne tiek jaučiu, kiek jaučiu palaikymą. Gal esu vienintelis „drag“ dainininkas Lietuvoje. Tai tam tikra privilegija.
– Pastarieji metai Lietuvoje nebuvo lengvi LGBT bendruomenei, už kurią pasisakote ir stipriai palaikote. Gal tam tikri įvykiai atbaidė norą kurti Lietuvoje?
– Dveji pandemijos metai menininkams davė daug neigiamo, nes visi sėdi namie, niekas nesusitinka gyvai, ir galiausiai atsiranda tokių negražių dalykų. Nors visada LGBT temos buvo aptarinėjamos, dabar kažkodėl visi prieš jas sukilo. Be abejo, tai duoda neigiamą atspalvį ir norą kažkur išvažiuoti, ten, kur yra laisvas pasaulis, žmonės džiaugiasi gyvenimu. Tačiau, kai pagalvoji, visur yra panašiai - netolerancijos gali rasti bet kurioje šalyje.
– Tiesa, socialiniame tinkle, kai pasidalijote įrašu apie savo gimtadienį, prisipažinote, jog jums patinka vyrai. Šiais laikais ištarti šiuos žodžius itin drąsu. Ką jums pačiam jie reiškia?
– Čia buvo labiau nusikratymas nuo savęs. Lietuvoje visi žmonės mėgsta menininkus, dainininkus, žymius žmones dėl jų darbų, kokias žinutes skleidžia, bet kai jie prabyla apie asmenines gyvenimo detales, visiems žurnalistams, aišku, tai tampa įdomu.
Ir žmonės iškart sako, kad su tomis idėjomis nesutinka, todėl atrodo, kad jie palaiko atlikėją, bet ne iki galo. Man nusibodo toks mano gyvenimo sudvejinimas ir kai kurių žmonių nenorėjimas žinoti, kad aš esu daugiau.
Tam turėjo ateiti galas, todėl mano gimtadienis tapo labai gražia proga kitą dešimtį pradėti švariai. O jei kažkam tas nepatinka, tai jų pačių problema. Manau, tai buvo išsilaisvinimas iš kitų žmonių susikurtos iliuzijos apie mane, jog aš tiesiog esu artistas ir viskas.
– Atrodo, kad pagrindinės jūsų svajonės, tikslai sukasi aplink karjerą. Tačiau gal turite ir kitokių planų?
– Kaip ir ambicingi žmonės, taip ir aš turiu daug visokių minčių. Na, bet vis tiek daugiau galvoju apie karjerą. Svarstau ateityje kuo daugiau leisti muzikos, kurti muzikinius klipus, sukurti projektus su kitais pramogų pasaulio atstovais.
Žinoma, turiu planų, kurie nesusiję su muzika. Pavyzdžiui, mados, meno ir šokio pasauliais. Visada įsivaizduoju, kad visose šiose trijose srityse kažką sujungiu. Manau, kad ateityje smarkiai eisiu link to.
– Ko palinkėtumėte praeities ir ateities savo versijoms? Tarkim, 20-mečiui ir 40-mečiui?
– Jei nusikelčiau į praeitį, patarčiau jam mažiau tūsinti ir daugiau daryti to, kas jam pačiam patinka. O 40-mečiui man patarti sunku, nes man atrodo, kad jis bus išmintingesnis, nei aš esu dabar (juokiasi).
