Šis Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės filmas Algimantą su žmona Neringa (57) pastarąjį kartą ir atvijo į Lietuvą iš Jungtinių Valstijų, kur šeima gyvena nuo1991-ųjų, kai jis biatlono federacijos buvo pakviestas kelti šioje šalyje nepopuliaraus sporto lygio. Pirmąsyk į save pažvelgęs biografinėje juostoje, visuomet holivudine šypsena žavintis legendinis sportininkas susigraudino: „Man labai labai patiko.“
Prieš ketverius metus viešėdamas pas draugus per Vankuverio olimpiados atidarymo ceremoniją, Algimantas atsisėdo nugara į televizorių. „Trupučiuką graudinausi, kad jau esu nebe ten. Nors dar per 2006-ųjų Turino žaidynes sau pasakiau, kad jos man – paskutinės, tų varžybų nervo prisivalgiau“, – pasakoja net keturiose olimpiadose kaip vyriausiasis Jungtinių Valstijų biatlono rinktinės treneris dalyvavęs lietuvis. Sočio žiemos žaidynių įvykius jis stebės dar ramiau – laikas malšina nostalgiją. Be to, vis sau primena, jog mesti darbą olimpinėje JAV rinktinėje norėjo pats: pavargo nuo ištisinių kelionių, buvimo ne namie, be šeimos, stengėsi padėti per kelis darbus besisukančiai Neringai. „Nemaža dalis to, ką esu padaręs Amerikos biatlonui, yra mano žmonos nuopelnas“, – pripažįsta du pasaulio čempionus išugdęs, šiuo metu jaunimą treniruojantis Algimantas Šalna.
Neringa jo sportu visuomet domėjosi ir savo vyrą besąlygiškai palaikė. Kaip ir jų vaikai – dvidešimt penkerių Tautvydas ir trejais metais vyresnė Iveta. Abu baigė universitetą Vermonte, jau ištekėjusi Šalnų duktė dirba ikimokyklinukų mokytoja – apie tai svajojo, Tautvydas vis dar neapsisprendžia, ko nori siekti, todėl laikinai uždarbiauja ir taupo pinigus tolesnėms studijoms. Vieną tėčio svajonių – kad vaikai atstovautų Lietuvai, jis jau įgyvendino. Žaidė Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) ledo ritulio rinktinėje.
Kita vertus, toks vyras ir tėtis kaip Algimantas Šalna negalėjo neįkvėpti savo šeimos ir nekelti pagarbos: anksti anapilin išėjus mamai, su dviem seserimis tėčio užaugintas, sunkiai dirbti ir siekti tikslo nuo mažens pratęs itin gabus Ignalinos slidininkas, kuriam, mokyklos šokiuose brazdinusiam bosine gitara „Slade“, „Deep Purple“ dainas, sportas pasirodė svarbiau nei muzika. Algimantas – pirmasis žiemos žaidynėse auksą iškovojęs lietuvis, dusyk pasaulio čempionas, buvęs SSRS komandos kapitonas, Sąjungos moterų rinktinės, vėliau – JAV olimpinės komandos treneris, tuo pat metu sugebėjęs suprojektuoti ir pastatyti šeimos namus, restauruoti juose esančius senovinį stalą, kėdes, įkvėpęs žmoną imtis vieno, paskui – kito verslo.
Algimantą gerbė net dažnai lietuviams itin griežta Sąjungos rinktinė. Žinoma, ne tik dėl charakterio savybių – ir beprotiško jo greičio, tobulos laigant po Ignalinos kalvas įsisavintos slidinėjimo technikos. Su šūviais būdavo visaip. „Aš taip smarkiai stengdavausi, kad kartais... perdegdavau. Taip smarkiai taikydavausi, kaupdavausi ir... Girdėjau trenerio komentarą, kad tiesiog nepavykdavo labiau atsipalaiduoti“, – šypsosi Algimantas, kurį slidės dažnai gelbėdavo po netaiklių šūvių sukant baudos ratus.
Sočyje startuos jaunas JAV biatlonininkas Seanas Doherty, kurį šiuo sportu užkrėtė Algimantas Šalna. Treneris seks ir lietuvių startus, svajodamas, kad gal kada panašiame sporto renginyje pamatys ir tų vaikų iš gimtinės, kuriuos įkurdinęs savo namuose rengė treniruočių stovyklą, pavardes.
Kai kalbamės, Algimantas jau namuose Vermonte. Kaip tik tądien spustelėjo trisdešimties laipsnių šaltis – jokių treniruočių. „Ir šautuvai nelabai gerai veikia, ir pirštai stingsta, negali jausti gaiduko. Treniravomės vakar, nepatogu – vaikai susirengę po keletą striukių, nes vien su slidininko kostiumais būtų šalta, o dar kai gultis ant kilimo reikia, keltis, vėl čiuožti...“ – per skaipą pasakoja Algimantas. Neretai lakonišką vyrą papildo prie kompiuterio vis prisėdanti Neringa – ji ruošiasi į darbą odontologijos klinikoje, čia pasirodyti turi bet kokiu oru. Jos rūpestis – ir šeimai priklausantis nedidelis viešbutukas, įrengtas kitame jų gyvenamo namo gale. Taip pat reikia užmesti akį į dar vieną kūnu virtusią Algimanto svajonę – kepyklėlę.
Jūsų atsiminimai iš Sarajevo – medalis, nuotraukos – puošia šeimai priklausančio viešbutuko sienas. Pats dažnai tas žaidynes, kai teko startuoti su išvakarėse pakeistais naujoviškais šautuvais, pamenate? Kaip ir tuomečio Sąjungos sporto ministro Marato Gramovo grasinimą nelaimėjus aukso biatlonininkus išsiųsti į karinę tarnybą Afganistane?
Rusai mėgsta pagąsdint. Jie ir dabar bando gąsdinti kitas šalis ir visą pasaulį. Niekuomet netikėjau, kad už prastesnius rezultatus mus baus, bet tie dideli vadovai mėgdavo taip išsireikšt. Jie tikėdavo, jog paveiks mus ir atiduosime galus trasoje, kad laimėtume medalį. Juk, šiaip ar taip, galus atiduodavome – bet kokios šalies sportininkas, pasiekęs tokį lygį, žinojo, kodėl tiek metų sunkiai dirbo ir ką privalo daryti, kad pasirodytų geriausiai.
Sarajevo medalis pakabintas ant sienos, kaip ir nuotraukos, kad viešbučio gyventojai susidomėtų šiuo sportu, sužinotų mano istoriją. Kai taip įvyksta, malonu. Juk į Ameriką iš dalies ir buvau pakviestas dėl savo nuopelnų, kad biatlono, kuris nebuvo populiarus, lygį čia galėčiau kelti. Atvykau žinodamas, kad mane sporto visuomenė gerbia, bet čia niekuomet nebuvo taip, kaip Lietuvoje, kur pažindavo praeiviai. Amerikoje prapuoliau toje žmonių masėje.
Filmo verta vien jūsų kelionė į Ameriką. Ir pritapti turėjo būti nelengva?
Neringa: Ten tiesiog pradėjau naują gyvenimo puslapį, kai viską turėjau daryti pati. Kai tik atvykome, mus atvežė ir paleido prie didžiulio namo. Po savaitės Algis išvažiavo į Kanadą. Likau su vaikais ir nežinia, kaip ten namie, Lietuvoj... Juk išvažiavome 1991-ųjų sausio 11-ąją traukiniu iš Kauno į Vilnių, paskui turėjome pasiekti Maskvą ir skristi iš tenai. Artimieji išlydėjo iš Kauno, bet ties Vilniumi, kažkur miške, traukinys sustojo – ant bėgių buvo rusų tankas.
Mano sesuo, draugai – visi, kurie tąsyk išlydėjo, mūsų ieškojo. Per naktį visi laukėme traukinyje, paryčiui nuvažiavome iki Žemųjų Panerių. Algis sako: „Aš einu ieškoti pagalbos, o jūs, jei traukinys pajudės, išlipkite Vilniuje.“ Jo sesuo laukė stotyje, kad pasakytų „viso gero“. Tvyrant tokiai visuotinei įtampai lemtingi buvo atsitiktinumai. Algis Paneriuose nuėjo į miliciją, o ten budėjo mano tėvų draugų sūnus.
Šeštą ryte pasiekėme Maskvą. Bet mūsų pasai buvo Lietuvos atstovybėje, o ši – apsupta kariuomenės. Šeštą ryto ten nuvažiavę taksi negalėjome įeiti į vidų, bet mūsų laukusi sekretorė atidarė balkoną ir, kaip kine, išmetė pasus šaukdama: „Niekada daugiau negrįžkit!“
Algį pažino: „Ką čia darai?“ Išgirdęs, kaip ir kas, liepė mums kraustytis iš traukinio, skambino broliui, kad šis atvažiuotų mašina ir nugabentų mus iki Vilniaus, nes niekas nežinojo, pajudės traukinys kada ar – ne. Su vaikais – Ivetai dar nebuvo penkerių, o Tautvydui – dveji, susigrūdome į moskvičių, juo mus nuvežė iki Algio sesers butelio. Nors neturėjome jokių telefonų – nieko, ten pasirodė ir mano sesuo, mūsų ieškojusi visą naktį. Visi išsigandę, pervargę nežinojome, ką daryti toliau. Vienas bičiulis pasiūlė nuvežti mus automobiliu į Minską – dar turėjome parą iki skrydžio per Atlantą. Šeštą ryte pasiekėme Maskvą. Bet mūsų pasai buvo Lietuvos atstovybėje, o ši – apsupta kariuomenės. Šeštą ryto ten nuvažiavę taksi negalėjome įeiti į vidų, bet mūsų laukusi sekretorė atidarė balkoną ir, kaip kine, išmetė pasus šaukdama: „Niekada daugiau negrįžkit!“ Algis pačiupo pasus, šoko į taksi, per naktį nemiegoję vaikai verkė.
Oro uoste – didžiausia eilė žmonių, kad pereitume visas patikras, būtume nežinia kiek laukę. Žiūrime: Sąjungos rinktinė, kurią Algis treniravo, irgi kažkur išvažiuoja. Visi: „Ką tu čia darai?“ Tuometis treneris greitai su apsauga pasikalbėjo ir iškart visur – žalia šviesa. Niekas mūsų netikrino, iškart praleido. Tautvydas užmigo tą pačią minutę, kai atsisėdome, dar lėktuvas nebuvo pajudėjęs. Ir neprabudo iki nusileidimo, kol mūsų Monrealyje nepasitiko Algio direktorius.
Ar lietuviškai tebekalba jūsų vaikai?
Algimantas: Žmona visą laiką kiek įmanoma stengėsi su vaikais kalbėtis lietuviškai, o man buvo svarbu gerai išmokti anglų kalbą (mokykloje mokęsis vokiečių, Algimantas iš pradžių su auklėtiniais bendravo per vokiečių kilmės kolegą), kad galėčiau bendrauti su sportininkais, aplinkiniais. Be to, turėjau važiuoti į įvairiausius susirinkimus olimpiniame komitete. Kadangi vaikai kalbėti pradėjo pirmi, aš mokiausi angliškai, kalbėdamasis su jais.
Vaikai tebekalba, tik su akcentu, gal ne visada taisyklingai. Ir dabar namuose šnekamės per pusę angliškai, per pusę – lietuviškai.
Neringa: Tautvydas, pažaidęs Lietuvos ledo ritulio rinktinėje ir pabuvęs gimtinėje, pykdavo išgirdęs iš mūsų kokį žodį angliškai. Nežinau, kaip Algis, bet aš visuomet mintis dėlioju lietuviškai, paskui verčiu į anglų. O vaikai viską daro atvirkščiai: jau galvoja angliškai, tik paskui verčia į lietuvių. Ir tie vaikų vertimai būna labai juokingi. Pavyzdžiui, Iveta liepia ne „paklausyk“, o „pagirdėk“, vietoj „pauostyk“ sako „pasmirdink“. Tautvydas, ką beištaręs, perklausia: „Mama, gerai sakau?“
Mažiems vaikams neatrodė svarbu, kad mes kalbame lietuviškai, bet dabar, kai užaugo, tai ėmė labai rūpėti. Iš bet kur paskambinę su manimi tik gimtąja kalba šnekasi, o su Algimantu – ne visada. Tiesiog dabar jie suvokia, kaip svarbu mokėti ir kitą kalbą – be anglų.
Nesigailėjote pasiryžę mesti buvusį gyvenimą ir išvykti?..
Neringa: Lietuvoje buvau istorijos mokytoja, o prieš išvažiuodama dirbau redaktore Menininkų namuose Kaune. Amerikoje Algimantas turėjo darbo vizą, aš – ne. Skaičiausi kaip svečias. Kai jau gavau leidimą dirbti, mano diplomas čia neveikė. Vos atvykome, Algimantas išvažiavo darbo reikalais. Likau su vaikais ir savo nulinėmis kalbos žiniomis: „labas rytas“ – „good morning“. Kalba buvo barjeras bet kam.
Buvo šalta žiema, bet aplink – matai – žmonės tau šypsosi, sako „labas“. Kartais – kalbina, bet nesuprasdavau, ką sako. Pamenu, sykį ėmė šnekinti nepažįstama moteris – pasirodo, kvietė mus su vaikais sėsti į mašiną, per šaltį pavėžėjo, kur reikia. Žmonės ateidavo, siūlydavo pagalbą, bet daug ko nesupratau, bijojau kelti telefoną. Sėdėdavome viename kambaryje apsikabinę su vaikais ir lietuviškai skaitydavome „Apšerkšniję mūsų žiemos“. Atsimenu kaip šiandien tą knygutę.
Bet tokie dalykai užgrūdina, eini pirmyn žingsnis po žingsnio. Atsiradęs tokioje vietoje turi rinktis: dirbsi, gyvensi ar sėdėsi užsidaręs ir į sieną žiūrėsi. Pasirinkęs pirmąjį kelią, nejučia įsibėgėji, žiūrėk, nepastebi, kaip kalbą esi išmokęs. Algio sportininkai suklijavo mums visus namus lipdukais, kur siena – užrašas „siena“, kitur – „spinta“, „langas“, „durys“. Eini, atsimuši į sieną ir matai, kaip ji angliškai. Paskui padėjo vaikai: kai Tautis išėjo į darželį, Iveta – mokyklą, per mėnesį prašneko, tapo mūsų vertėjais.
Dabar namuose nuo ryto iki vakaro įjungta radijo stotis „Lietus“, vakarais žiūrime „Moterys meluoja geriau“. Pamenu, kai veždavau Tautį į varžybas, jis prašydavo dėl sėkmės mašinoje įjungti lietuviškai „Oi palauk, palauk, sakydavo man mama...“
Iš pradžių pasiprašiau dirbti viešbutyje kambarių tvarkytoja – kad mokyčiausi kalbos, ne iš vargo, nes Algio uždirbamų pinigų mums pakako. Kartą nuėjau pas mūsų odontologą gydytis, jis paklausė, ar nenoriu ateiti dirbti. „Ne ne!“ Juk gyvenime nieko, susijusio su medicina, nedariau. O jis: „Pabandyk.“ Pradėjau pas jį lankyti klases. Buvo labai sunku: tiek daug medicinos žinių, terminų, ir dar – ta kalba. Po pusmečio jau laikiau egzaminus angliškai, bet vis vien nemaniau, kad pajėgsiu dirbti. O štai prašau: jau penkiolika metų tą dirbu...
Kelerius metus jūsų namas Kaune stovėjo tuščias. Vadinasi, ketinote grįžti?
Neringa: Manėme, pabūsime porą metų, kol baigsis pirmas Algio kontraktas, ir grįšime. Kai persikėlėme iš Leik Plasido į Vermontą, Algimantas rado šitą vietą. Sako: „Kaip manai, jei čia pirktume žemę ir statytume mažą viešbutį?“ Tą ir padarėme. Man atsirado jau du darbai – mūsiškis bed & brekfast ir odontologo kabinetas. O dar vaikų mokyklos, treniruotės – Iveta lankė dailųjį čiuožimą, Tautvydas – ledo ritulį. Algimanto žiemomis daugiausia nebūdavo – biatlonininkų stovyklos ten, kur sniegas, dažnai – Europoje. Mes su vaikais ėmėmės dalytis darbus, nors iš pradžių jie to baisiausiai nemėgo. Kai yra žmonių viešbutyje, įprato, jog negali prisivesti draugų. Iveta žinojo: jei Tautvydą išvežu į treniruotes ir varžybas, viešbutyje pasilieka ji, tuomet mažutė, gal dešimties. Dirbdami vaikai išmoko tvarkos, suprato, kad reikia padėti kitam.
Dabar dar turite ir kepyklėlę. Kaip spėjate viską prižiūrėti?
Neringa: Charakteris neleistų stovėti vietoje ir žiūrėti į vieną tašką, tada depresijos apimtų. Dabar jų pasigauti neturiu kada. Stengiuosi pas odontologą dirbti popiet, kad rytą galėčiau pamaitinti viešbutuko gyventojus. Bet dabar jame ramu – miręs sezonas. Mūsų miestas yra labai studentiškas, jame – penki universitetai ir koledžai. Gegužę, nuo išleistuvių, prasideda tikrasis sezonas. Tam laikui jau dabar nebeturiu kambarių. Kovą bus Algio varžybos, tai irgi suvažiuos daug žmonių. Bet ne tiek, kiek rudenį, mokslo metų pradžioje. Tada, jei turėtum šimtą kambarių, jie visi būtų užimti. Arba, kai būna tėvų dienos, kambarius užsako prieš šešis mėnesius.
Užtat žiema – rami. Aplink yra penki slidinėti tinkami kalnai, bet apie juos tiek viešbučių, kad žmonėms neapsimoka keturiasdešimt minučių važiuoti iki mūsų apsigyventi. Čia apsistoja tie, kurie lanko vaikus.
Pastarąjį kartą būdama Lietuvoje rinkau „Sveikuolių“ sausainių receptus. Jie man labai skanūs. Gal kada panašių turėsime ir mes. Be to, dabar Amerikoje visi ypač žiūri sveikatingumo, kad miltai būtų be glitimo.
O toji, kaip sakote, kepyklėlė – dar viena Algio svajonė: kai tik atvažiavo į Ameriką, jį nuvedė į panašią įstaigą, ten labai patiko. Ją pavadinčiau tiesiog baronkine, nes joje kepame baronkas. Tokias dideles, kaip būdavo jaunystėje. Kaip sakė mano teta, kuri dabar gyvena Vokietijoje, kadaise gyvendama Šančiuose iš žydelio gaudavo jų karštų. Baronkos čia labai populiarios. Turime gerą šefą. Aną savaitę buvo metai, kai įstaiga veikia. Ir yra labai populiari: kartais eilė klientų driekiasi lauke. Žinia apie mūsų produkciją apskriejo greitai: baronkas ne verdame, o gariname, dėl to jos – minkštesnės. Mūsų šefas dar kepa keksiukus. Pastarąjį kartą būdama Lietuvoje rinkau „Sveikuolių“ sausainių receptus. Jie man labai skanūs. Gal kada panašių turėsime ir mes. Be to, dabar Amerikoje visi ypač žiūri sveikatingumo, kad miltai būtų be glitimo.
Algimantas: Tokių kepyklėlių mieste – penkios ar šešios. Smagu, kad mūsiškė tokia mėgstama. Nuolat ten būti nespėtume, o ir reikalo nėra – komanda puikiai tvarkosi. Užsukame gana dažnai – važiuoti iki jos kokia penkiolika minučių, nes mūsų namai – dešimt kilometrų nuo Berlingtono centro.
Atrodo, kad savo ateitį siejate su JAV?
Algimantas: Dažnai mane pavadina amerikonu, o su šia šalimi išties sieju ateitį, nes čia gyvena mano vaikai, tačiau visada žinau, kad mano širdis – lietuviška. Čia gimiau, užaugau, toks ir liksiu. Nieko geriau ir tikriau nei gimtinė nėra.