Kaip tapote astronomu?
Niekas man nepatarinėjo, nepastūmėjo ir neatkalbinėjo – tėvai leido pasirinkti pačiam. Reikia sutikti, kad visą gyvenimą dariau tai, ką iš tiesų norėjau. Mokykloje man artimesnė atrodė fizika, bet nusprendžiau studijuoti astronomiją. Pasukusiųjų panašiu keliu buvo ne daug: iš penkių studentų profesionalu tapau vienas.
Tačiau astronomijos pradmenų dar mokyklos suole jus mokė tėvas?
Jis mokė matematikos, fizikos, chemijos… Astronomija nebuvo visiškai jo sritis. Negaliu pasakyti, kad vien dėl jo pasirinkau šį kelią. Tačiau ši sfera man atrodė labai įdomi, romantiška, tiesa, kasdieniame darbe romantikos mažiau (šypsosi).
Vaikystėje laukdamas Kalėdų, matyt, dažnai ganydavote akis tamsiame dangaus skliaute ieškodamas Vakarės žvaigždės?
Mūsų namuose nebuvo tradicijos žiūrėti į dangų. Tiesa, kartais akis pakeldavome, bet tai nebuvo susiję su papročiais. Kasdieniame gyvenime astronomijos ir šiandien nėra, ji – darbe.
Kaip atrodė jūsų gyvenimas baigus mokslus Vilniaus universitete?
Pirmaisiais metais po studijų daug keliavome, taip pat prisidėjome statant Molėtų, o vėliau ir Maidanako (Uzbekija) observatoriją. Pastarieji darbai užsitęsė iki dvidešimties metų. Ilgainiui Maidanako observatoriją nacionalizavo, taip netekome galimybės stebėti dangaus kūnus… O stebėjimo sąlygos ten buvo geros: aplink kalnai, atmosfera palanki... Nuo 2000–ųjų ėmėme važinėti į JAV, Arizonos padalinyje įsikūrusią Monako observatoriją. Sąlygos ten ne tokios geros kaip Maidanake, bet kalnai taip pat nemaži (visos didžiausios observatorijos pasaulyje statomos aukštai kalnuose, – aut. past.), o teleskopas beveik 2 metrų. Lietuvoje astronomai tokių didelių neturi – labai brangu. Norint atlikti aukšto lygio tyrimus, reikia brangios aparatūros ir pinigų.
Ar niekada nesvarstėte galimybės išvažiuoti iš Lietuvos?
Tuo metu nebuvo galimybių išvažiuoti, būtent dėl šios priežasties pavydžiu dabartiniam jaunimui. Pakanka parodyti savo gabumus, užmegzti reikiamas ryšius ir gali važinėti po pasaulį be didesnių problemų. Jeigu tik būtų galima atsukti laiką atgal, važiuočiau ir aš (šypsosi).
Ko šiandien astronomai žvalgosi dangaus skliaute?
Pastaruoju metu stengiamasi priartėti prie visatos pradžios. Žiūrėdama į tolimas žvaigždes, žmonija žiūri į savo praeitį. Žvelgdami į pirmąsias galaktikas (daugiau kaip prieš trylika milijardų metų), astronomai gali spręsti, kokia bus mūsų pasaulio ateitis.
Kai Saulė pasieks raudonos milžinės būseną ir išsiplės, Žemė sudegs... Manoma, kad tai nutiks ne anksčiau kaip po 5 milijardų metų.
Gal jau žinoma, koks likimas laukia mūsų planetos?
Kai Saulė pasieks raudonos milžinės būseną ir išsiplės, Žemė sudegs... Manoma, kad tai nutiks ne anksčiau kaip po 5 milijardų metų. Toks Žemės gyvenimo ciklas, toks likimas – nieko nepadarysi. Tačiau labai gali būti, kad grėsminga žmogaus veikla šį laiką dar labiau sutrumpins: aiškiai matyti, kad atmosferoje didėja anglies dvideginio, kyla vidutinė temperatūra… Prognozuoti sunku, bet gali būti, kad patys save pribaigsime anksčiau laiko, nereikės jokių atominių katastrofų. O gal žmonės dar susigriebs?.. Nors, sprendžiant pagal tai, kaip juda tarptautiniai susitarimai dėl taršos mažinimo, vargiai…
Nepaisant ne itin džiugių ateities prognozių, astronomijoje padaryta nemažai svarbių atradimų…
Vienas iš tokių – vadinamasis tamsios energijos atradimas. Paaiškėjo, kad visata plečiasi greitėjamai, o tai reiškia, kad tolimoje ateityje nebematysime kitų galaktikų žvaigždžių. Kadangi jos nuo mūsų tolsta, virš Žemės liks tik artimiausios žvaigždės.
Galėtumėte patikslinti, kodėl astronomija vadinama ateities mokslu?
Mokslininkai atranda vis daugiau naujų planetų, kosminių kūnų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinota. Viena iš aktualių astronomijos šakų – planetų ieškojimas prie kitų žvaigždžių, ištobulėjusi technika leidžia labai daug.
Tačiau patekti į didžiausias pasaulio observatorijas vis dar ne taip paprasta?
Konkurencija labai didelė: darbas prie teleskopų suskirstytas valandomis. Astronomai, norėdami ten pakliūti, dalyvauja didžiuliuose konkursuose. Laimė, jei stebėtojų grupei per metus pavyksta gauti 2–3 naktis. Tačiau net ir tada niekas negarantuoja palankių oro sąlygų. Žinoma, pirmenybė teikiama mokslininkams iš tų šalių, kuriems priklauso prietaisai. Mūsų šalis maža, todėl ir prieiga prie kosminių observatorijų atitinkama.
Minėjote, kad pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiate dirbdamas administracinį darbą. Ar nepasigendate nakties romantikos?
Paskutinį kartą prie teleskopo dirbau JAV. Anksčiau iš tiesų daugiau laiko galėdavau skirti tam, kas įdomu. Dabar galimybių ištrūkti sumažėjo.
Visus keturiasdešimt metų dirbdamas mokslinį darbą ir vykdamas į ekspedicijas neatitolote nuo šeimos: drauge su žmona užauginote dvi atžalas…
Tuo metu, kai išvykdavau, žmonai būdavo labai sunku, bet tokia astronomo darbo specifika: dangaus stebėjimas naktį, ekspedicijos… Čia ne ta sritis, kurioje gali daug pinigų susikrauti, bet niekada nesigailėjau pasirinkęs šį kelią.
Gal ir jūsų žmona domisi astronomija?
Ji – fizikė. Mūsų pažintis užsimezgė dar mokyklos suole. Gal dešimtoje klasėje? Mes buvę klasiokai (šypsosi).
Ką veikia jūsų atžalos? Nenorėjo pasekti tėvo pėdomis?
Ne, vaikai nesidomi astronomija, o ir tas laikas, kai galėjo domėtis, seniai praeity. Tačiau abu jie sportininkai orientacininkai. Dukra šiuo metu gyvena Švedijoje, su mumis likęs tik sūnus.
Teko girdėti, kad jūsų profesija ir mokslinis darbas reikalauja didžiulio pasišventimo. Kiek tiesos šiuose žodžiuose?
Astronomas turi būti šiek tiek „crazy“. Kaip pavyzdį galiu paminėti savo kolegą, medžiojantį kometas. Jei jis mano, kad greitai padarys mokslinį atradimą, visa kita tampa nebesvarbu. Stebimas objektas sugeba taip patraukti, kad likęs pasaulis tarsi išnyksta. Vykdant stebėjimus kalnuose, dažnai nebūna ryšio, todėl pastebėjus kažką naujo tenka skubėti pranešti, kad atradimas būtų patvirtintas. Tokiomis akimirkomis prarandamas laiko pojūtis.
Žinote, mokslininkai – laimingi žmonės, visą gyvenimą gali užsiimti tuo, kas jiems iš tiesų įdomu.
Ir vis dėlto kokiomis savybėmis būtinos būsimam astronomui?
Svarbiausia domėtis mokslu, dėti daug pastangų pačiam. Šiai profesijai tinka bet kokio charakterio žmonės, svarbu, kad būtų įdomu, tada ir kažko pasiekti nebus sunku.
Žinote, mokslininkai – laimingi žmonės, visą gyvenimą gali užsiimti tuo, kas jiems iš tiesų įdomu.
Vadinasi, ir pats jaučiatės laimės paukštę pagavęs?
Matyt, esu laimingas žmogus, bet nenoriu apie tai garsiai kalbėti – galiu savo svajones nubaidyti. Aišku viena: jei yra tikslas ar svajonė, jokios aplinkybės nesutrukdys. Atkakliai dirbant viskas pasiekiama.
Jums aplinkybės klostėsi gana palankiai? Teko girdėti, kad galėjote tapti profesionaliu šachmatininku, bet astronomija nusvėrė?
Anksčiau šachmatais žaisdavau gana dažnai, o vienu metu išties svarsčiau galimybę tapti profesionaliu šachmatininku. Baigęs studijas Vilniaus universitete, sulaukiau kvietimo dirbti treneriu šachmatų mokykloje, tačiau dabar net ir mėgėjiškai nebežaidžiu, nebeliko laisvo laiko. O šachmatams ne mažiau nei astronomijai reikia protinių pastangų.
Iš visų pomėgių, be darbo, liko tik kelionės?
Keliauti be galo malonu: pakanka sėsti į automobilį ir važiuoti… Dabar dažnokai nuvykstu aplankyti dukros į Švediją, esu buvęs Belgijoje, Italijoje, Čekijoje. Uzbekijoje ir JAV kurį laiką dirbau ir gyvenau. Jei tik būtų daugiau lėšų, kelionėms skirčiau kur kas daugiau laiko ir dėmesio.
Virtuvė ir kulinarija jūsų netraukia?
Jei jau prakalbome apie virtuvę, man geriau knygą paskaityti (šypsosi). Žinoma, vykstant į stebėjimus užsienyje, tekdavo gaminti pačiam, tada virdavau sriubą.
Iš kirvio koto ar akmenų?
Iš to, kas po ranką pasitaikydavo (juokiasi).
