Alina Orlova – ir Lietuvoje, ir užsienyje gerai žinoma dainuojamosios poezijos, alternatyvios muzikos, indie žanro dainų kūrėja bei atlikėja. 2007 m. pelniusi alternatyvios muzikos A.LT „Metų proveržio“ apdovanojimą ir „Pravda“ naujokų apdovanojimą su daina „Nesvarbu“, į plačiuosius vandenis ji išplaukė 2008-aisiais, pristačiusi debiutinį albumą „Laukinis šuo dingo“.
Vėliau atlikėja pasirodė ir Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Airijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos scenose ir festivaliuose. Žaismingas, estetiškas bei drauge ir liūdnas A.Orlovos vokalas sužavėjo ir užsienio atlikėjus. Ji dainavo ir su garsia Jungtinės Karalystės atlikėja Natasha Bedingfield bei amerikiečių prodiuseriu ir dainų kūrėju Johnu Forte. Jų bendro turo metu buvo sukurtas ir dokumentinis filmas „The Russian Winter“, rodytas Niujorko „Tribeca“ filmų festivalyje, kurio globėjas yra žymus aktorius Robertas De Niro.
Šiuo metu dainininkė yra išleidusi keturis studijinius albumus –„Laukinis šuo dingo“ (2008 m.), kuris praėjusiai metais perleistas vinilinės plokštelės formatu, „Mutabor“ (2010 m.), „88“ (2015 m.) – šis, beje, britų muzikos kritiko Kierono Tylerio buvo išrinktas metų albumu – ir „Daybreak“ (2018 m.). Apie pastarąjį albumą plačiau – ir šiame interviu.
Vaikystė daugiakultūrėje aplinkoje
Skirtingų tautybių šeimos vaikas Alina gimė ir užaugo Visagine. Kaip pati muzikantė pasakoja, dar 1974-aisiais statant atominę elektrinę žmonės rinkosi iš visos Sovietų Sąjungos, iš visokiausių Lietuvos ir užsienio kampų, tad jos gimtasis miestas visada buvo kultūriškai įvairus. Atominėje elektrinėje dirbo ir Alinos tėvas.
„Tėvas dirba ir dirbo atominėje elektrinėje, o mama mus augino namie“, – kalba atlikėja apie jos Lietuvos lenkų kilmės tėvą ir mamą, gimusią Rusijoje, tačiau vėliau su tėvu susipažinusią Kazachstane, kai šis ten su šeima persikėlė gyventi.
Dar mokykloje Alina piešė – ją visad traukė menai. Tėvai netruko pastebėti mergaitės meninių užmojų, todėl išleido ją mokytis į muzikos mokyklą. „Kažkokių konkrečių lūkesčių tėvai neturėjo, bet, kadangi į muzikos mokyklą mane „atidavė“, tai reiškia, kad nebuvo prieš užsiėmimą muzika. Galima sakyti, kad kreipė link muzikos, jei jau ten nuvedė“, – sako atlikėja.
Pasak muzikantės, Visagino muzikos mokykla buvo išties geros kokybės, galbūt dėl to ji ir buvo toks populiarus pasirinkimas tarp kitų vaikų. „Labai daug mano klasiokių su manimi kartu ją lankė“, – teigia išskirtinio balso savininkė.
Stengiuosi iš kiekvienos kultūros imti tai, kas mane joje labiausiai traukia, kas man atrodo gražu arba žavinga.
Vis dėlto iš Visagino menininkė išsinešė ne tik muzikinių žinių bagažą, bet ir, kaip ji pati teigia, daugiakultūrės aplinkos paliktą „kitą požiūrį“.
„Tuo klausimu man kaip ir pasisekė, nes dabar galiu daug ko pasisemti ir pamatyti kitu kampu. Skirtingų kalbų elementas, galima pasakyti, kuria ir kitą pasaulį, kitą požiūrį, visą pasaulinį vaizdą. Kita vertus, tu į viską žiūri kaip ir iš šalies, nes visko žinai tik po truputį, bet kaip ir ne iki pat galo, – atvirauja Alina. – „Aš stengiuosi iš kiekvienos kultūros imti tai, kas mane joje labiausiai traukia, kas man atrodo gražu arba žavinga.“
„Daugiau mažiau – kartą į mėnesį, nes ten gyvena tėvai“ – paklausta, ar dažnai sugrįžta į vaikystės miestą, atsako Alina. – Jeigu esu labai užsiėmusi, tai gal per šventes.“
Dainoms kurti formulės neturi
Paklausta, kaip parašo dainą arba tekstą, ar turi tam tikrą rašymo rutiną, formulę ar būdą, dainuojamosios poezijos atlikėja neslepia – jai iki šiol tai nėra labai aiškus procesas.
„Sunku pasakyti, nes jis toks kompleksiškas, susideda iš daug dalykų, paprastai jie nėra staigūs. Aišku, būna, kad gali iškart parašyti, bet dažniausiai visų pirma turi būti kažkokia nuotaika ir ji turi kažkaip poetiškai veikti, nors sunku pasakyti, kas tai yra. Ir atsiranda kokia eilutė, žodis, bandai pratęsti, tada turi netrukdyti sau – aš bandau netrukdyti.
Kai netrukdai, tada kas nors ir pavyksta. Ir toliau išrutuliuoji tą liniją, kuri atsiranda tekste, arba ritmą. Ritmas kaip ir pats tave išveda link ko nors. Po to turi paredaguoti, taisyti, bandai įdainuoti, gal kas nors atpuola, pavyzdžiui, nereikalingi žodžiai, gal atsiranda naujų“, – apie tai, kaip gimsta dainos ir tekstai, pasakoja muzikantė.
Kad būtų aiškiau, dainos kūrybą atlikėja palygina su idėjos arba minties atėjimu: „Mes kiekvienas žinome, kad sunku pasakyti, kaip idėja ateina. Tiesiog ateina. Ir tu turi būti pasirengęs ją priimti.“
Pasak menininkės, bent jai sunkiausia tada, kai bando sau trukdyti, mąstyti apie klausytoją arba vertinti – „tik pradėjai rašyti, o jau neišeina“. „Reikia pasitraukti ir duoti valią fantazijai, pasąmonei, ta esatis ir jausmas yra daug gudresni nei protas. Bandau sau išlaikyti tokią būseną“, – sako Alina.
Formulės dainininkė neturi ir klausytojui. Jos įsitikinimu, idealaus klausytojo nėra ir būti negali:
„Nežinau, kas yra idealus, aš tiesiog džiaugiuosi ir esu dėkinga jeigu apskritai yra klausytojas, jis tikrai neprivalo man būti kažkoks. Matyt, jeigu žmogus gali klausyti ir klauso, jeigu jam kas nors, kas scenoje skamba, yra artima, man jis jau būtų idealus. Tas, kuris girdi, jaučia ką nors panašaus, sutampa. Man to tikrai užtenka.“
Darosi sunkiau rašyti lietuvių kalba
Paskutiniame A.Orlovos albume „Daybreak“ (2018 m.) – vos pora lietuviškų dainų, kitos – rusų ir anglų kalbomis. Kaip priežastį tokiam žingsniui žengti muzikantė įvardija surimtėjusį santykį su lietuvių kalba.
„Pasidarė sunkiau rašyti lietuvių kalba. Jaunystėje kažkaip drąsiau, ryžtingiau eksperimentuoji su kalba, su tekstais. O dabar atsirado tokia savicenzūra, lūkestis iš savęs, kiek tas tekstas pagal mane turėtų būti geras. Galbūt tiesiog šiuo metu nerandu poetinės pozicijos, estetikos, kas buvo anksčiau mano pirminiame etape, pradedant nuo 17-os, 18-os metų“, – teigia pašnekovė.
Kaip dar vieną priežastį atlikėja įvardija ir pagarbą lietuvių kalbai – „nes ji yra labai graži, dažniausiai dainose ypač muzikaliai skamba, tai nėra taip paprasta parašyti reikšmingą, prasmingą tekstą“.
Paklausta apie naujajame albume pasirodančias nelaimingos meilės, skyrybų temas, apie santykį tarp teksto ir asmeninio gyvenimo, sukauptų patirčių, A.Orlova teigia, kad poezijos neparašysi, jei nežinosi tų dalykų, jeigu nebūsi jų patyręs, tad paralelės – neišvengiamos.
„Neišvengiamai yra manęs pačios. Dalykas tas, kad ta patirtis būna nebūtinai tuo metu aktuali. Turiu omeny, kad tu gali tai patirti šiaip gyvenime ar prieš metus, penkerius. Apskritai, emocinė patirtis ir žinios išlieka“, – įsitikinusi dainininkė.
Pasak jos, nebūtina rašyti dainos apie išsiskyrimą būtent tada, kai tai darai. „Tu gali šiaip suprasti tą jausmą. Jis nebūtinai skirtas kokiam nors konkrečiam asmeniui – tu gali skirtis ir su praeitu gyvenimu, kokiu nors etapu“, – mano Alina.
Kalbant apie bendrą popmuzikos tendenciją, ką aš matau ir kas man ne visai patinka, tai toks supanašėjimas, ir man kažko tuštoka. Agresyvi tuštuma.
Laisvalaikiu – nuo Bacho iki 80-ųjų japonų muzikos
Pasiteiravus, kokios muzikos klauso laisvalaikiu, Alina sako esanti atvira visiems žanrams, išskyrus tuos, kurių galbūt nežino. „Aš nenusimanau apie naujus žanrus, todėl negaliu pasakyti, bet tarp jų yra tikrai yra tokių, kurie man nepatinka, tik nežinau jų pavadinimų“ – juokiasi atlikėja.
„Kadangi gavau plokštelių grotuvą, daugiausia klausau senų (kūrinių), tarp jų yra daug klasikos – Bachas, Hendelis, visa klasika. Patinka ir 80-ųjų japonų muzika, YMA. Taip pat bažnytinė, religinė muzika, liturgijos, folkloras – pradedant sutartinėmis, japonų tradicine muzika, kinų muzika, flamenko, – vardija Alina. – Mano spektras gana platus.“
Dainininkė teigia, kad daugiausia jai patinka senesnė muzika ir kad šiuo metu šiuolaikinės muzikos neklauso. Tačiau tai muzikai, kurią galima išgirsti per radiją važiuojant automobiliu, muzikantė išlieka kritiška: „Kalbant apie bendrą tendenciją, ką aš matau ir kas man ne visai patinka, tai toks supanašėjimas (bet gal visada taip buvo su pačia populiariausia muzika), ir man kažko tuštoka. Agresyvi tuštuma.“
Plačiąja prasme Alina popmuziką sako vertinanti ir gerai. „Popmuzika – labai plati sąvoka, bet dėl to gal ir gerai, nes yra įvairesnių dalykų, alternatyvių, tiek daug nišinių meno projektų tampa ir žinomi, populiarūs“, – mano dainuojamosios poezijos atlikėja.
Uždavus klausimą, ar nuo muzikos kartais tenka pabėgti ir nukreipti mintis kažkur kitur, menininkė tikina, jog bėgti niekur nereikia. „Čia gi nėra koks mokslinis darbas. Čia gana intuityvus dalykas“, – tvirtina Alina.
„Šiaip ar taip aš nepersistengiu, nors ir užsiimu tuo gana seniai. Mano pirminė pozicija kūryboje yra ne neprofesionali, bet tarsi lengvai diletantiška. Savęs labai nespaudžiu, nes jeigu pradėsiu spausti, man ims trūkti žinių, technikos – daug ko“, – mano pašnekovė. – Apskritai, apie muziką iš anksto mąstyti man nereikia, man reikia apie muziką mąstyti tada, kai jau tikrai reikia – kada groju, rašau. Čia, matyt, toks rytietiškas principas. Kai tai vyksta, kai reikia, kad tai vyktų, tada reaguoji.“
Vis dėlto dainininkė prisipažįsta užsiimanti ir kitomis veiklomis, ne tik klausanti vinilinių plokštelių:
„Dabar skaitau, nors gal kiek mažiau“, – vardija menininkė ir vėliau priduria, kad taip pat mėgsta vaikščioti mieste, eiti kur nors pėsčiom, ką nors mąstyti, nueiti su draugais į kiną ir gaminti, kas, pasak jos, neblogai nukreipia mintis.
„Džiaugiuosi, kad gimiau“
Dar vakar Alina pajūry paminėjo svarbią šventę – jai suėjo 31-eri. Visgi menininkė teigia gimtadienių nesureikšminanti, nesanti, kaip pati sako, didelė jų „šventėja“.
„Kol kas amžius nesijaučia. Manau, kad laikas ir skaičiavimas yra sąlygiška. Aišku, žmogus sensta, bet man gal šiek tiek ankstoka būtų tai jausti, duok Dieve, – juokiasi pašnekovė. – Kaip tik atrodo, kad galbūt jau metas kažkaip pradėti bręsti, nes mūsų karta tokia – mes lėčiau augam.
Per gyvenimą turbūt esu gavusi daug dovanų iš paties gyvenimo, dėl kurių labiausiai ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad gimiau. Dažniausiai džiaugiuosi.
Dabar jaučiuosi galbūt šiek tiek brandesnė, tai tuo ir džiaugiuosi – ir kad daugiau patirties, ir kad daugiau supratimo, atsiranda kažkokių išminties krislelių, labai smagu.“
Paklaustai apie geriausią gimtadienio dovaną atlikėjai, rodos, yra sunku įvardyti ją vieną. Vis dėlto, Alina pasidžiaugia pačia dovana gyventi.
„Per gyvenimą turbūt esu gavusi daug dovanų iš paties gyvenimo, dėl kurių labiausiai ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad gimiau. Dažniausiai džiaugiuosi, – juokiasi A.Orlova. – Džiaugiuosi, kad vis dar groju, kad turiu klausytojų.“
Moteris nepasibodi įvardyti ir žemiškesnių dovanos versijų: „Iš paskutinių buvo labai smagu gauti plokštelių patefoną, grotuvą. Juo iki šiol džiaugiuosi, nors jį ir ne per gimtadienį gavau.“
Paprašyta įvardyti ateities planus, atlikėja gerbėjams praneša geras žinias: „Muzikoje laukia vasarą ir rudenį vyksiantys koncertai Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat jau mąstau apie naujus įrašus, nes praėjo metai. Bandau po truputį įvaldyti ir naujus instrumentus. Nors yra koncertai, paraleliai kuriu tai, kas nauja.“
