Pirmąkart Brazilijoje, Pernambuko valstijoje esančiame Pipos kurorte ir „Brazilijos Galapagais“ vadinamose Fernando da Noronja salose, Agnė ir Anatolijus apsilankė iškart po vestuvių: Portugalijoje susituokusi šeimyna sėdo į lėktuvą ir į egzotišką kraštą išvyko kopinėti medaus.
Porai Brazilija nėra svetima – San Paule gimė Agnės močiutė, nors dalis šeimynykščių į Lietuvą grįžo šaliai atgavus Nepriklausomybę, ten tebegyvena keli giminaičiai. „Vienas giminaičių netgi buvo garsus futbolininkas, jis žaidė San Paulo futbolo klube ir vienu laikotarpiu buvo laikomas pagrindiniu Pele varžovu“, – pasakoja A.Paliokaitė.
Agnė užaugo klausydamasi pasakojimų apie Brazilijos gėrybes, gamtą ir žmones. Visa šeima mokėsi portugalų kalbos, o sudėtingais Lietuvai 90-aisiais šeimoje netgi buvo svarstoma emigracijos į Braziliją galimybė, jeigu situacija Lietuvoje pasisuktų blogiausia linkme. Nenuostabu, kad spalvingoji Brazilija visada traukė, o šia trauka Agnė užkrėtė ir Anatolijų.
Antrą kartą į Braziliją pora išvyko prieš porą metų ir beveik mėnesį praleido Rio de Žaneire ir jo apylinkėse – senoviniame Parati mieste ir Ilja Grandė salyne. Rio de Žaneire Agnė mokėsi tarptautinėje doktorantų akademijoje, o Anatolijus tuo metu išnarstė visą Rio de Žaneirą. Dvi savaites jis buvo apsistojęs Vidigalio faveloje, jau dešimtmetį ten gyvenančio lietuvio Tito ir brazilės Vanesos svečių namuose.
Rio de Žaneiras Anatolijui su Agne dabar – pats gražiausias, linksmiausias, įvairiausias ir jaukiausias miestas pasaulyje. Todėl sausio pabaigoje ten vėl sugrįžę jie jautėsi kaip namie – žinojo, kur geriausia pavalgyti, kur saugiausia ir smagiausia gyventi, ką verta pamatyti ir kur apsipirkti.
„Keliones visuomet planuojame patys – nesinaudojame kelionių agentūrų paslaugomis. Atostogas pradėjome Rio de Žaneire, kur apsistojome mažame viešbutyje rajone ant kalvos. Tai buvo patogi vieta kainos ir kokybės klausimu“, – Žmonės.lt pasakoja A.Chudoba.
Pasakodama apie miestą Agnė nestokoja gražių epitetų: „Rio – daugiaveidis, kiekvienas jo rajonas – lyg atskiras miestas. Ipanema su Kopakabana – tarsi lietuviška Palanga, tačiau tūkstantį kartų stilingesnė – ten pakrantėje gyvai groja basanovą, daugybė žmonių sportuoja, nenusakoma paplūdimio bariukų atmosfera, kur visi su minimalistiniais braziliškais bikiniais ir mūsų jau pamirštomis „trumpikėmis“ geria kaipirinjas ir kokoso vandenį. Urka – ramus rajonas po Duonos su Cukrumi kalnu – lyg portugališkas kurortas, su portugališko stiliaus bažnyčiomis, barais ir restoranais. Santa Tereza – rajonas, kuriame apsistojome patys – lyg Paryžiaus Monmartras ar Niujorko Soho – jis ant kalno, daug kolonijinės architektūros ir žalumos, saugu, daug barų, koncertų, turistų. Rio de Žaneiro centre, su dangoraižiais ir futuristine katedra – jautiesi lyg Niujorke, jis ir buvo statytas kopijuojant Manhataną. Tiesa, savaitgalio vakare turistams ten lankytis nerekomenduojama – nesaugu, nes ten daugiausia biurų pastatai, kurie savaitgalį uždaromi, praeivių beveik nėra, ir pasiklydusį turistą gali surasti kas nereikia.“
Didelį įspūdį jai paliko linksmybių rajonas Lapa. „Tai visiška „velnio virtuvė“, kurioje maišosi ir daug gyvos muzikos, ir daugybė girtų žmonių, ant žemės miega narkomanai ir benamiai, apibendrinant – ten gali pakliūti į geriausią gyvenime samba koncertą, tačiau lankytis geriau su vietiniu gidu, kuris žino, kur tiksliai eiti. Į Lapa pakliuvęs europietis tikriausiai gautų rimtą šoką“, – pasakoja Agnė.
Tuo tarpu A.Chudoba stebisi, kad didžiąją dienos dalį miestiečiai praleidžia paplūdimyje: „Žmonės ten – labai laimingi. Pusę laiko jie leidžia pliaže. Atrodo, kad mažai kas ten dirba – ilsisi prie vandenyno. Vakarais jie susikrauna daiktus ir vyksta prie vandens: žaidžia tinklinį, pramogauja ar šiaip geria alų.“ Vyrui antrina Agnė: „Gyvenimas Ipanemos pliaže verda, jį gali valandomis stebėti lyg filmą, ten tiek veiksmo, o labiausiai stebina žmonių tolerancija ir draugiškumas – paplūdimy visi lygūs, teisininkai ar favelos gyventojai vienas šalia kito žaidžia paplūdimio futbolą. Apskritai Brazilija – išskirtinai tolerantiška šalis. Įžeidęs žmogų dėl jo rasės, religijos ar seksualinių pažiūrų gali lengvai atsidurti kalėjime.“
Tačiau Brazilijos siela, anot šeimynos, – Baijos valstija. Iš ten visoje Brazilijoje paplito samba, kapueira, kandomblė ir kitos pusiau afrikietiškos religijos, ten gimė pasaulyje žinomi muzikantai, tokie kaip Caetano Veloso. Būtent ten Anatolijus su Agne patraukė iš Rio de Žaneiro. Praėję metai abiem buvo labai intensyvūs – Agnė apsigynė disertaciją, Anatolijus pradėjo dirbti su naujais muzikos projektais – todėl pagrindinis tikslas buvo pailsėti išjungus kompiuterius ir telefonus.
„Dvi savaites, ieškodami ramybės, praleidome keliaudami po Kakavos kranto ir Palmių aliejaus kranto miestelius. Daugiausiai laiko praleidome kurortuose Bara Grandė ir Itakarė. Bara Grandė – lyg Nida, iš dviejų pusių vandens apsuptas nedidelis žvejų kaimelis, nuo kurio tęsiasi kilometrų kilometrai balto smėlio paplūdimių. Jis yra įspūdingame Marau pusiasalyje, apsuptame džiunglių, kur į vandenyną įteka didelė upė. Norint pasiekti Bara Grandė, teko iš Salvadoro keltis keltu per Visų Šventųjų įlanką, važiuoti autobusu iki Camamu, ir iš ten keltu dar kartą persikelti per upės deltą“, – pasakoja Agnė.
Vis tik didžiausią įspūdį šeimai paliko Salvadoro miestas. „Jeigu Baija – Brazilijos siela, tai Salvadoras – širdis, jos kultūros centras. Šis miestas nepalieka abejingų. Vergovės laikais per Salvadorą į Braziliją iš Kongo ir Angolos buvo atvežta apie penkis ar šešis milijonus vergų. Tai pirmoji Brazilijos sostinė, sukaupusi antrą didžiausią barokinės architektūros paveldą pasaulyje, po Lisabonos. Vietinė kultūra – unikalus portugalų, indėnų ir Afrikos kultūrų mišinys“, – sako A.Paliokaitė.
A.Chudobai didelį įspūdį paliko ir vietos virtuvė: „Esame tokie žmonės, kuriems viską ragauti sudaro pusę kelionės malonumo. Aš ragavau visko, ką galėjau įsigyti gatvėje, o Agnė šiek tiek nedrąsesnė. Kuo arčiau Argentinos, tuo daugiau galima paragauti kokybiškos mėsos. Kiekvieną kartą Brazilijos rodizio restoranuose jos tiek prisivalgome, kad net būna silpna. Šalia pakrantės, žinoma, populiariausia žuvis ir jūros gėrybės. Apie didžiulį įvairių ir net negirdėtų vaisių, tokių kaip kupuasu, pasirinkimą, neverta net kalbėti. Šįkart Baijos valstijoje paragavome patiekalų, ruošiamų su dende - palmės aliejumi. Jis turi savotišką kvapą, prieskonį. Ragavome vergų palikimo - patiekalo akaraže, taip pat mokeka troškinių – jie būdingi šiam regionui.“
Kalbėdamas apie brazilus A.Chudoba stebisi jų geranoriškumu. „Brazilai – labai svetingi žmonės. Jie visad linkę padėti, o rodydami kelią kartu gali nueiti net porą kilometrų. Žmonės tave priima kaip savo bendruomenės dalį. Kartais atrodo, kad piniginę galėtum palikti, ir jos niekas neimtų. Žmonės labai draugiški, geranoriški, religingi, laikosi tradicijų“, – pasakoja jis. Tiesa, šis geranoriškumas priklauso ir nuo vietovės. Brazilų draugiškumą jis iliustruoja pavyzdžiu: „Rio užsisakėme patį pigiausią kambarį, o gavome brangiausius apartamentus – jie patys pasiūlė, nes turėjo vietos. Tie apartamentai buvo didesni nei mūsų butas Vilniuje!“
Šeimyna pasakoja, kad dauguma kelionėse sutiktų žmonių niekada nebuvo girdėję apie lietuvius. Apskritai, sako, Brazilijoje palyginus nedaug turistų iš Europos. Dauguma turistų – iš Argentinos, keliauja ir patys brazilai. Balti kaip krakmolas paplūdimiai su linkstančiomis palmėmis Brazilijos šiaurės rytuose, Pernambuko, Baijos valstijose, ypač pamėgti darboholikų iš San Paulo. „Po Brazilijoje gyvena ir labai daug japonų“, – pastebi Anatolijus.
Ar saugu Brazilijoje keliauti? „Dabar Brazilijoje keliauti nepalyginamai saugiau nei dar prieš dešimtmetį. Kai pirmą kartą lankiau gimines San Paule 2004-aisiais, giminaičiai vienos nepaleido nė per žingsnį, o vienu metu netgi teko pabėgti į kitą miestą, nes gimines, kurie turi siuvimo fabriką, persekiojo vietinė italų mafija. Tačiau šiomis dienomis Brazilijoje galima sutikti nemažai žmonių, keliaujančių ir po vieną. Miestuose, kurie yra pavojingiausi, turistų pamėgtuose rajonuose patruliuoja policija. Kurortuose jautiesi visiškai saugus. Žinoma, reikia laikytis tam tikrų taisyklių ir elgtis vadovaujantis sveiku protu – tamsiu paros metu neiti į skurdžius rajonus, paprastai rengtis, laikytis arčiau žmonių. Buvo keli smulkūs atvejai, kai pasijautėme nejaukiai – kartą pro šalį policija nusivijo vyrą su peiliu, važiuojant tunelyje autobusu pro langą kažkas šaudė. Tokiais atvejais supranti, kad visai realu netikėtai atsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje, tad geriau elgtis vadovaujantis savisaugos instinktu. Tačiau didžiąją laiko dalį apie tai visiškai negalvoji, nes viską atperka žmonių atvirumas ir nuoširdumas,“ – pasakoja Agnė.
Namo šeima grįžo netuščiomis. „Parsivežėme kašasos – pavaišinsime draugus kokteiliais. Taip pat visokių prieskonių, buivolo odos gaminių. Anksčiau keliaudami parsivežėme medžio drožinių, kepurių, perkusijų“, – džiaugiasi Anatolijus.
Pasakojimą apie Braziliją Agnė baigia viltingai: „Mano mama juokiasi iš mūsų sakydama, kad neturime fantazijos: tiek pasaulyje įvairovės, o jie ir vėl į tą Braziliją. Tačiau Brazilija – didelė, ir dar tiek daug nepamatyta. Laukia Amazonė su Manaus, Iguasu kriokliai, Brazilijos pietūs su vietiniais „gaučo“ ir stepėmis „pampa“. Sakoma, ten geriausia mėsa, juk Brazilija – didžiausia jautienos eksportuotoja pasaulyje. Eilėje ir Minas Žerais valstija, kur daug vertingųjų iškasenų, Parana. O į Rio norisi grįžti vėl ir vėl, dabar ten turime nemažai draugų“.
