Andrius Mamontovas neseniai grįžo iš vienos skurdžiausių Afrikos šalių, kur vyko su kilnia misija. Atlikėjas sako, kad Zambijoje kultūrinio šoko nepatyrė, tačiau grįžo kupinas įvairiausių įspūdžių. „Kadangi esu nemažai keliavęs, matęs ir šilto, ir šalto, niekas manęs pernelyg nešokiravo. Kultūrinio šoko nepatyriau. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad nesukrėtė matyti vaizdai, skurdas ir badas. Tam negali likti abejingas. Zambijoje vidutinė gyvenimo trukmė – apie 45 metai. Iš dvylikos milijonų gyventojų apie šeši milijonai yra vaikų. Gimdo trylikametės merginos. Viskas ten vyksta daug anksčiau ir greičiau nei mums įprasta. Zambijoje didelis mirtingumas, nes trūksta medikamentų, elementarios higienos, švietimo. Kaimuose žmonės nežino, net nesuvokia, kad prieš vartojimą vandenį reikia užvirinti, kad virintas vanduo gali apsaugoti nuo infekcijų, nes žūva mikroorganizmai. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ savanoriai moko žmones elementarių dalykų, kaip suteikti pirmąją pagalbą, apsisaugoti nuo ligų. Švietimas padeda išguiti per amžius nusistovėjusius tenykščių prietarus, kuriais jie labai tiki.“
Zambijoje gajūs prietarai
Anot Andriaus, labiausiai pribloškė žmonių tamsumas. „Pavyzdžiui, kai vaikas gimsta, nukirpus virkštelę, yra tradicija tą vietą patepti vištų mėšlu. Jie mano, kad tai apsaugo kūdikį. Vis dar gajus prietaras, kad nuo AIDS galima išsigydyti pasimylėjus su nekalta mergina arba po sueities nusiprausus duše.
Ir šiaip stebina zambiečių mentalitetas. Jei ūkininkas turi nedidelį sklypelį, kuriame augina bananus, pats jų nevalgo, visą derlių parduoda, o šeimyna kasdien minta ta pačia kukurūzų koše. Kiti gautus pinigus prageria. Toks ten ir uždarbis. Daugelis gyventojų uždirba 1 JAV dolerį per savaitę. Tik miestuose yra didesnė galimybė užsidirbti daugiau. Bet ir sostinėje Lusakoje daugumą sudaro varguomenė, gyvenanti ties skurdo riba. Klesti tik valdininkai arba verslininkai, ypač besiverčiantys deimantų prekyba.
Zambijoje vyrauja žemės ūkis. O klimatas ūkininkauti labai palankus. Mūsų ūkininkas ten klestėtų, nes išauga viskas, ką pasėji. Bet ten kitoks mentalitetas, kitoks mąstymas. Žmonės per dieną išsiverčia su doleriu ar dar mažesne suma. Daugelyje kaimų žmonės net nematę pinigų, nes viskas vyksta natūriniais mainais. Įvairius daiktus, maisto produktus, paslaugas maino į jiems reikiamą prekę“, – pasakoja atlikėjas.
Tai buvo kelionė, privertusi apie daug ką susimąstyti. Labiausiai man įstrigo vietos žmonių optimizmas. Jų džiugūs veidai, švytinčios akys. Nors nieko neturi, yra laimingi.
Susuks švietėjišką dokumentinį filmą
Į Zambiją Andrius Mamontovas vyko organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kvietimu. „Ši šalis, manau, buvo pasirinkta todėl, kad yra saugi, o skurdas toks pats didelis kaip ir daugelyje kitų Afrikos šalių. Zambijai taip pat labai reikalinga parama. Šalyje didžiausia problema – medikamentų trūkumas, švarus vanduo ir švietimas. Kaimo mokyklose dėsto specialaus išsilavinimo neturintys žmonės. Vaikai mokomi elementariausių dalykų vietine genties kalba: skaičiuoti, rašyti, šiek tiek istorijos, liaudies dainų, šokių, tradicijų, anglų kalbos.
Drauge su manimi važiavo Lietuvos „Gelbėkit vaikus“ aktyvistė Rasa Dičpetrienė ir žurnalistai Gintaras bei Audrė Kudabos, kurie nufilmavo dokumentinę juostą apie kelionę į Zambiją. Šis švietėjiškas filmas bus parodytas rugpjūčio pabaigoje per TV3. Vyks akcija, per kurią bus galima aukoti skurstantiems Zambijos vaikams. Tiesa, tą galima daryti jau dabar. Norintieji prisidėti prie labdaros išsamesnės informacijos ras tinklalapyje www.gelbėkitvaikus.lt. Svarbiausia nepamiršti reikiamame laukelyje įrašyti „Zambijos vaikams“, – ragina prisidėti kiekvieną prie labdaringos akcijos.
Stebino žmonių optimizmas
„Tai buvo kelionė, privertusi apie daug ką susimąstyti. Labiausiai man įstrigo vietos žmonių optimizmas. Jų džiugūs veidai, švytinčios akys. Nors nieko neturi, yra laimingi. Kiekvienoje gentyje mus pasitikdavo ir išlydėdavo su šokiais ir dainomis. Tokia tradicija, taip išreiškiama pagarba svečiui. Zambiečiai labai draugiški, kantrūs, neįkyrūs, šiek tiek naivūs ir išdidūs. Kad ir kaip sunku jiems būtų, to niekada neparodys, neverkšlens. Bet moka įvertinti, atsidėkoti už gera. Daugeliui lietuvių reikėtų bent sykį apsilankyti šioje šalyje. Pamatę tikrą skurdą, antisanitarines gyvenimo sąlygas, greitai pasveiktų nuo to mums būdingo verkšlenimo, viskuo nepasitenkinimo. Mums teko matyti du tėvų paliktus vaikus: vienas šešerių metukų pyplys rūpinasi ir prižiūri dvejų metukų broliuką. Abu purvini, nevalgę, išpampusiais nuo bado pilvukais. Tai ne šokiravo, o nuliūdino. Taip neturėtų būti.
Dar nustebino tai, kad jie kalba labai ramiai ir tyliai. Reikėdavo pakreipus ausį gerai įsiklausyti, kad išgirstum ir suprastum, ką tau sako (šypsosi). Keista, nes mes įsivaizduojame, kad visi pietiečiai be išimties yra labai temperamentingi ir triukšmingi.
Susikalbėjome angliškai. Kadangi Zambija buvo anglų kolonija, ši kalba yra oficiali. Antraip ten žmonės nesusišnekėtų, nes skirtingos gentys kalba sava kalba. Jų suskaičiuojama daugiau kaip septyniasdešimt“, – dalijasi įspūdžiais.
Civilizacijos – beveik nė kvapo. Vietiniai gyvena molinėse trobelėse šiaudiniais stogais, vaikšto basi, pagrindinis jų maistas – „nšima“ (kukurūzų košė).
Pamatė tai, ko niekada neišvystų paprastas turistas
„Zambijoje praleidome beveik dvi savaites, tiksliau, dvylika dienų. Vien kelionė truko daugiau nei parą, nes į Zambiją nėra tiesioginių reisų. Skridome su persėdimais maršrutu Ryga–Londonas–Etiopija–Zimbabvė–Zambija. Ilgai truko ir pasiruošimas kelionei. Prieš du mėnesius reikėjo pasiskiepyti nuo kelių mirtinų ligų. Kaip turistas pakeliavau nedaug. Bet nesigailiu, nes mus visur lydėjo ten gyvenantys ir dirbantys savanoriai. Pamatėme tai, ko paprastas turistas niekada neišvystų. Tai – neįkainojama patirtis. Turėjome progą stebėti kaimo žmonių gyvenimą iš arti. Bendravome su žmonėmis, kurie apskritai pirmąsyk gyvenime matė baltaodžius. Mes jiems atrodėme it iš dangaus nusileidę marsiečiai.
Civilizacijos – beveik nė kvapo. Vietiniai gyvena molinėse trobelėse šiaudiniais stogais, vaikšto basi, pagrindinis jų maistas – „nšima“ (kukurūzų košė).
Skrandžiams neteko sunkių išbandymų. Kadangi mums rekomendavo nevalgyti jų vietinio maisto, gentyse teko ragauti tik nacionalinio gėrimo – kukurūzų giros. Net pasiskiepijus nepatartina Zambijoje valgyti gatvėse parduodamo, juolab kaimeliuose gaminamo maisto. Mat mūsų, europiečių, organizmai neprisitaikę prie jų bakterijų – gali liūdnai baigtis. O sostinėje, viešbutyje, maistas buvo labai skanus. Zambiečiai moka gaminti. Daug vegetariškų patiekalų. Svarbiausia – jokių pusgaminių. Užsisakius kavinėje maisto, pradeda gaminti nuo tos minutės, kai gauna užsakymą. Viskas labai šviežia.
Tiesa, prieš išvykdami apsilankėme prie Viktorijos krioklių, kurie yra didžiausi pasaulyje. Vaizdas nepaprastas, šį gamtos stebuklą net sunku apibūdinti žodžiais.“
Labdara išgelbėtų daugelį gyvybių
Garsus mūsų šalies atlikėjas ir prodiuseris džiaugiasi galėdamas prisidėti prie šios kilnios misijos. „Suprantu, kad atveždami šiek tiek maisto ar medikamentų problemos neišspręsime. Mirtingumą šioje šalyje gali sumažinti tik koordinuoti veiksmai, – įsitikinęs A. Mamomtovas. – Organizacija „Gelbėkit vaikus“ vykdo švietėjišką programą, apmoko vietinius žmones, kurie tampa savanoriais, išmoksta suteikti minimalią medicininę pagalbą, diagnozuoti ligas. Tame rajone, kuriame mes svečiavomės, yra 60 savanorių, kurie vaikšto iš kaimo į kaimą, prižiūri vaikus, juos gydo. Bet neretai nespėja pas ligonį nukakti laiku, pirmoji pagalba būna pavėluota, nes atstumai dideli. Gyvenvietes skiria 10–15 kilometrų. Pagalvojome, jei surinktume tiek pinigų, kad už juos nupirktume 60 dviračių savanoriams, jie greičiau galėtų pasiekti sergančiuosius. Ir tie dviračiai, nupirkti už kokius dvylika tūkstančių litų, galėtų išgelbėti bent šimtą gyvybių, o gal ir daugiau. Tikiu, kad mes tikrai tiek surinksime. Tai būtų neįkainojama pagalba Zambijos vaikams.
Kaip ir daugelyje šalių Zambijoje taip pat klesti korupcija. Tik jos mastai čia gerokai didesni. Mano žiniomis, šalis gauna labdarą iš daugelio užsienio valstybių. Bėda ta, kad parama „nusėda“ valdininkų rankose taip ir nepasiekusi atokesnių miestelių ir kaimų gyventojų. Nepaisant to, negali užmerkti akių. Smagu, kad pasaulyje yra savanoriškų nepriklausomų organizacijų, kurios stengiasi padėti skurstantiems ar nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems žmonėms, rengia labdaros akcijas.“
Aš būnu ten, kur jaučiuosi reikalingas. Mane visą gyvenimą domino įvairūs dalykai. Gyvenu ne vien muzika. Ir manau, kad ji dėl to nė kiek nenukenčia, priešingai, tai suteikia mano kūrybai įkvėpimo. Važinėjant po pasaulį gimsta daug naujų idėjų. Potyriai, vaizdai, kvapai, spalvos susilieja į viena ir iš jų gimsta naujos dainos žodžiai ar muzika. Aš jos tikrai neapleidau. Pastaruoju metu įrašinėju naują albumą. Dienos šviesą jis turėtų išvysti jau įpusėjus rudeniui.“
