Dėl šio vaidmens paaukojo ugnines garbanas. O dabar intensyviai šlifuoja judesius LNK projektui „Kviečiu šokti“.
Be proto karštą dieną pasimatymą paskiria... rūsyje. Toje šaltoje patalpoje, esančioje po Andriaus su bičiuliu aktoriumi Donatu Šimukausku įkurtos „Aktorių agentūros“ biuru, vyksta kino bandymai. Ir mes, lyg per bandymą, susėdam vienas prieš kitą pokalbio. Malonioje vėsoje žodis po žodžio pokalbis šiltėja ir atvirėja.
Raudonplaukis aktorius Lietuvos kinematografe sukūrė du įsimintinus ir kontrastingus vaidmenis – santūrųjį Endrikį kostiuminėje dramoje „Elzė iš Gilijos“ ir žiaurų, isterišką prasilošėlį laidojimo namų savininką kultiniame „Zero“. Atrodo, ugniniai plaukai lemtų liepsningą Andriaus charakterį. Bet pats teigia esąs ramus iki flegmatiškumo ir racionalus – turi apskaičiuoti visus žingsnelius. Tiek filmavimo, tiek šokių aikštelėje. Stengiasi ir gyvenime. Ar pavyksta? Neslepia, kad jau pusmetį viengungiauja. Bet tuo pat metu yra mylintis dviejų sūnų – vienuolikmečio Dominyko ir Dovydo, kuriam rugsėjį sueis treji, tėtis. „Pamenate „Elzės“ istoriją: mano herojus Endrikis žūsta, o Elzė pagimdo jo vaiką. Tais metais ir gimė Dominykas. Ne, ne su Elze! – juokiasi. – Ne su Eglute (aktorė Eglė Jeselskytė – red. past.)!.. bet siužetas sutapo. Didelis džiaugsmas buvo. Ir dabar yra. Visi trys gyvename atskirai, bet sūnūs labai gražiai bendrauja, myli vienas kitą. O kai susitinkame... būna kažkas tokio! Koks tėtis esu? Per daug geras.“
Šiemet „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pasirodėte su drauge Milda... Ar ji jūsų vaikų mama?
Ne, ne. Esame susitarę, kad apie abiejų savo sūnų motinas nekalbėsiu. Jos – labai geros mamos, aš jas labai myliu, jos myli mūsų vaikus ir galbūt mane. Tiesiog mes gyvename ne kartu. O Milda – bičiulė, su kuria kartais susitinkame, pabūname, pasikalbame. Pusę metų vėl gyvenu vienas. Neseni tai įvykiai. Bet veikla užgydo žaizdas. Prisigalvoji darbų...
Visą gyvenimą svajojau dainuoti. Po „strojtecho“ įstojau į operinio parengiamuosius kursus Muzikos ir teatro akademijoje. Belavindamas balselį perėjau Algės Savickaitės aktorinio kursą. Niekada nenorėjau būti aktorium, bet „užkabino“ mane.
Tai gal šokiams „pasirašėte“, kad laiko neliktų apie tai mąstyti?
Nemanau. Agentūroje darbo – per akis. Filmavausi seriale, intensyviai vaikščiojau į sporto klubą, jodinėjau, mokiausi lėktuvą pilotuoti. Dabar, jaučiu, viską išstumia šokių repeticijos. „Užsikabino“ viskas, kai „Mano mylimame prieše“ filmuojant vieną sceną su Ramune Kuriene – pagal siužetą mūsų herojai suartėja, – ji pasiūlė: „Čia galėtume pašokti!“ Režisieriui idėja patiko, o aš atsisakiau – nemoku. Kai pakvietė dalyvauti šokiuose, dvejojau. Bet Ramunė sužinojusi spyrė į šikną: „Ko „laužaisi“, varyk – seriale galėsime sušokti ča ča!“ Dar nesiryžau.
Su reikalais – paieškoti mūsų aktoriams darbų – išvykau į Maskvą. Viename gerame klube prašokau visą naktį su mergina, įsikalbėjome, o ji: „Davaj, pirmyn, gerai šoki, nebijok!“ Taip dviejų moterų suviliotas, paskambinau Indrutei (projekto prodiuserė Indrei Zelbaitė–Ciesiūnienė – red. past.): „Šokam!“ Dabar po dvi tris valandas kasdien repetuoju su partnere Ingrida Mikštiene bei choreografu ir valandą pats vienas. Tikiuosi, artistiškumas man padės. O gal juokingai atrodysiu? Bet juk šou tam ir yra, kad žiūrovui būtų įdomu, gera ir kartais net juokinga!
Ką lengviau vaidinti – teigiamą ar neigiamą personažą?
Endrikis Algimanto Puipos filme – mano pirmas didelis vaidmuo kine. Tiesą sakant, nevaidinau, tiesiog buvau. O „Zero“ – sunkus vaidmuo, nes jame labai daug isterijos – nelengva visą laiką „ant emocijos“ būti. Galvoju, kaip taip: per visą filmą rėkiu, rėkiu, rėkiu, bėgu, rėkiu. Kas bus? Bet Emiliu Vėlyviu reikia pasitikėti. „Zero“ filmavimas sutapo su realybe. Juk tuo metu buvau įklimpęs į lošimą... Niekas nežinojo. Visiškas sutapimas. Na, gal Emilio intuicija? Tą vasarą, kai filmavome, aš kaip tik sveikau. Kovojau, stipriai kovojau, ir žmogus mylimas padėjo. Jei būčiau visiškas ligonis, tai ir dabar tebeloščiau.
Viskas prasidėjo man labai sunkiu metu – nebeturėjau šeimos, neturėjau darbo, pinigų. Ėjau pro kazino, kišenėje – dvidešimt litų, galvoju, ai, paspaudinėsiu lošimo aparato mygtukus. Viską, aišku, pralošiau. Kitą kartą su trisdešimčia atėjau, penkiasdešimt išsinešiau. Taip ir „užsikabinau“. Diena po dienos. Paskui atsirado darbas, daugiau pinigų. Gauni atlyginimą ir – nebėra. Grįžti namo, išsibliauni iki isterijos. Supratau, kodėl kartais kazino prasilošę žmonės nusižudo. Ačiū Dievui, kad uždirbdavau, neprasiskolinau.
Ne kiekvienas taip atvirai prabiltų...
Dabar, kai susidorojau su šia problema, galiu kalbėti. Truko dvejus metus. Niekas iš draugų, pažįstamų nežinojo. Apie azartą atvirai papasakojau mylimai merginai. Tuo metu sustojau. Bet kartą tarp mūsų įvyko kažkoks nesusikalbėjimas, sakau, einu pasivaikščioti. Ir vėl ten užsukau... Ji turėjo tiek stiprybės, kad kažkokiais fantastiškais būdais mane susirado. Pamenu, išlošiu, pasuku galvą – ji ateina. Ir gera, ir tuo pat metu taip gėda... Ji mane ištraukė, pasiūlė apsilankyti pas anoniminius lošėjus. Nuėjau. Įsiregistravau, kad neįleistų į kazino. Ir viskas baigėsi. Niekam nepatariu ten lįsti! Perėjus visus pragaro ratus, mums gimė Dovydas. Paskui susižavėjau aviacija – bendramokslis, su kuriuo mokėmės tuometiniame Statybos technikume...
Koks netikėtas posūkis – juk į aktorius išėjote!
Visą gyvenimą svajojau dainuoti. Po „strojtecho“ įstojau į operinio parengiamuosius kursus Muzikos ir teatro akademijoje. Belavindamas balselį perėjau Algės Savickaitės aktorinio kursą. Niekada nenorėjau būti aktorium, bet „užkabino“ mane. Į vokalą neįstojau, tada gan nesunkiai pakliuvau į Jono Vaitkaus kursą su sustiprintu muzikiniu paruošimu. Kiek ten „sustiprėjau“ – pamatysim už mėnesiuko per „Kviečiu šokti“.
Taigi, bičiulis paklausė, ar noriu paskraidyti. Kodėl ne? Užsikabliavau. Aukščio nebijau, mane tai veža, mokytojas labai džiaugiasi. Aš tik pradedantysis – praskraidžiau dešimt valandų. Bet štai „šokiai pokiai“ dabar visą laiką atima.
