Laimė, nuo problemų pabėgti išeina namuose, kur laukia žmona Vaida (26) ir devynių mėnesių pirmagimė Lėja. Šeima, sako Andrius, absoliučiai didžiausia jo vertybė ir turtas. „Važiavome filmuotis laidoje „Ką manai?“ Ten visus prijuokinome, nes kai paklausė, dėl ko pykstamės, tegalėjau papasakoti, kad, pavyzdžiui, man patiko, kaip šokių projekte pasirodydavo galiūnas Vidas Blekaitis. Supratau, kad pats ne geriau šokčiau. O Vaida ginčydavosi, kad taip šokant į televiziją geriau neiti“, – šypsosi Andrius. „Mes abu labai stiprūs, turime griežtas nuomones. Bet jos dažnai sutampa. Jei ne, privalome susėsti ir aiškiai viską susidėlioti, kad neliktų klausimų, nutylėjimų“, – sako Vaida. Jeigu ne ji ir abiem tėvams nuo rankų retai kada nulipanti nuolat besišypsanti Lėja, Andriaus gyvenimas pastaraisiais metais būtų kur kas liūdnesnis. „Lėjos gimimas, tai, kaip mūsų akyse ji auga, mąstymo lentynas sudėliojo į vietas. Kita atsakomybė, pareigos jausmas. Galvojam, kad jau labai reikėtų jai sesutės arba brolio, jog turėtų su kuo žaisti. Vaikus auginti sunku, bet gera. Aišku, kartais išsigąstame, kai ji verkia, – juk nepasakys, ką skauda. Juolab vaikas pirmas, neturime patirties. Ir laisvalaikio nebegalime paprastai susidėlioti – viską reguliuoja mažoji. Bet džiaugsmas auginant vaiką – didžiulis“, – pasakoja Andrius.
– Neseniai kažkur skaičiau antraštę: „Rimiškis eis šluoti gatvių“. Andriau, ar išties gali taip nutikti? Kada šis jau ne vienus metus trunkantis teismų maratonas gali baigtis?
Andrius: Istorijos finalas, aišku, šviečiasi. Ir tikrai bus. Bet bus blogas, nes Lietuvoje niekas gerai nesibaigia... Niekam nerūpi, kad skolingas ne pats žmogus, o įmonė. Sako: kaip neturi pinigų įmonės skoloms grąžinti – juk tave rodo per teliką, dainuoji, žurnaluose apie tave rašo. Ką, už tai negauni pinigų? Kažkodėl daug kam atrodo, kad mes, atlikėjai, gyvename kaip Holivudo žvaigždės, tik keičiame vilas. O išties juk mes tokie kaip visi. Ir pinigų taip pat neturime. Ir apskritai Lietuvoje esame jokios žvaigždės.
Buvo, net išėjusiam iš teismo salės žmonės sakė: „Na, ką – pakariausim biškį? Manai, kad esi žinomas, tai teismą lengvai laimėsi?“ Pasakysiu grubiai, bet tiesiai: apš... žmogų labai lengva. Mano atveju suveikė principas „Jį visi pažįsta, tai pasismaginkim...“ Iš pradžių buvo visai kitaip – net teisme nešė kompaktus pasirašyti... Paskui prasidėjo laiko tempimas. Ir jau penkti metai šitaip gyvename.
Kartą klausė vienas pažįstamas žurnalistas: „Ką tu, pats turėjęs verslą, patartum žmonėms?“ Atsakiau: svarbiausia – negadinti nervų ir sveikatos. Ypač jauniems ką nors bandyti čia išvis nėra sąlygų. O tokioje situacijoje kaip mano tik reikia laukti. Nebent laimėčiau milijoną loterijoje, ir viskas baigtųsi.
– Na, o kokia perspektyva? Ko galiausiai sulauksi?
Andrius: Tęsis teismai, gal, Dievas duos, nepasodins. Galiu ir viešųjų darbų gauti. Ir čia – ne juokas, visko gali būti. Nespjaunu nei į perspektyvą dirbti senelių namuose, nei į galimybę šluoti gatves.
Anksčiau su Vaida pasikalbėdavome: na, kaip žmonės gali imti, viską mesti ir išvažiuoti gyventi į užsienį? Dabar aš juos taip suprantu... Nebūtų šeimos, mažo vaikučio, tikrai mąstyčiau apie emigraciją. Bet yra Lėja, ir minčių išvažiuoti nebekyla. Kol kas net kelioms valandoms išsiskyrę vieni kitų pasiilgstame. Dukrytė be kurio nors iš mūsų, palikta su močiute, ilgiausiai gal šešetą valandų pabuvo. Šituo laiku man stabilumo jausmą suteikia tik šeima – Lėja, Vaida, mudviejų tėvai, sesės.
Jei dabar baltame popieriaus lape kas lieptų surašyti, kas toks esu ir ką gyvenime galiu nuveikti, parašyčiau: „NIEKO“. Šeima padeda tą lapą užversti, užsimiršti. Aišku, negali ilgam pamiršti, kad tas užverstas lapas – purvinas. Jį, kol nėra viskas ištrinta, vėl teks atversti. Vėl laukiu eilinio šaukimo į teismą. Manau, kad man siųstas didžiulis išbandymas. Bet turiu jį įveikti.
Tas teismų maratonas mus kažkaip nuolatos lydi. Kažkada į Vaidos automobilį įlėkė dviratininkas. Jis buvo pripažintas kaltu, bet posėdžiai jau dveji metai nesibaigia. Apie mane nėra ką ir kalbėti.
– Populiarumas lyg ir turėtų padėti sprendžiant problemas, bet išeina priešingai?
Andrius: Absoliučiai. Keistas jausmas, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis žmogus, pildydamas svarbius dokumentus, burbteli: „Kaip tu laimėjai tą „Kelią į žvaigždes“? Juk mano žmona šitiek už kitą pribalsavo.“ Keista, kai tai išgirsti įstaigoje, kur tvarkomi mano gyvenime daug ką lemiantys dalykai. Dainuoju, nes man patinka, ir niekas neliepia visiems mano dainų klausytis ir jų mėgti.
Vaida: Nesakyk, būna ir priešingų atvejų. Daugybė žmonių tikrai Andrių palaiko, tiki, linki stiprybės.
– Nekart užsiminei, kad norėtum su šeima persikelti į Vilnių. Ką šiandien apie tai abu manote?
Andrius: Tikrai gera gyventi Klaipėdoje, nes čia – kurortas, jūra, bet darbų sūkurys sukasi Vilniuje. Vasarą čia kojos nekėliau, o dabar reikės važiuoti vis dažniau – įsibėgėja televizijų sezonas, bus visokių reikalų. Užtat ir noriu persikelti, bet... niekaip nepabėgu nuo praeitis. Ir į mokslus grįžau – Klaipėdos kolegijoje po akademinės pertraukos toliau studijuosiu kultūrinės veiklos vadybą. Buvau įstojęs į Vilniaus pedagoginį universitetą, bet prasidėjo „Kelias į žvaigždes“, todėl mokslus mečiau, persikėlęs į pajūrį įstojau į kolegiją. Dabar susiėmiau, kad reikia kada nors studijas baigti.
Kol kas Vilniuje vargiai apie nuosavą būstą galėtume svajoti. Mano banko sąskaitos areštuotos. Visos įplaukos stebimos, nuolat nuskaitomas tam tikras procentas. Kol kas gyvename keistai ir negalime nei regzti ateities planų, nei normaliai įsivaizduoti, ką kur ir kaip darysime.
Vaida: Jei viskas baigsis gerai, aš, pavyzdžiui, norėčiau tik Klaipėdoje likti. Man savas tas kraštas, viskas žinoma, ramu. O čia, Vilniuje, tik veiksmas, veiksmas, lėkimas. Gal tai ir nėra blogai, bet Klaipėda man artimesnė.
– Kadangi įmonės skolos – didelės, procentus nuo tavo sąskaitų nuskaičiuos metų metus?
Andrius: Tikiuosi, kad ne. Mėginsiu nepasiduoti, kovoti, teistis, įrodinėti. Aišku, tai kainuoja ne tik nervų, bet ir pinigų advokatams. Po tokių atvejų, kaip mano, daug kam gali nekilti rankos ko nors siekti, daryti, kurti darbo vietas, mokėti valstybei mokesčius. Palauksiu, kol viskas aprims, tada toliau tvarkysimės gyvenimą. Vaikas auga, reikia statytis namą – Klaipėdoje turime sklypą, bet kai prasidėjo šitos problemos, visi darbai sustojo.
– Tikriausiai nekart graužei nagus kažkada sumanęs nerti į statybų verslą?
Andrius: Niekada nesigailėjau nieko, ką esu išmėginęs. Tik tiek, kad šis žingsnis man kainavo ir tebekainuoja labai daug.
– Dabar net kūryba neturėtų teikti daug džiaugsmo?
Andrius: Stengiuosi nesustoti. Judu į priekį, įrašau dainas penktam savo albumui, planuoju koncertų turą. Kadangi išsiskyrė keliai su prodiuseriais broliais Bendžiais – jau baigiau jų mokyklą, ji davė labai daug, – bandau viską daryti „savo kailiu“. Anksčiau viskas buvo paprasta – lyg ant lėkštutės padėta. Nei pačiam organizuoti, nei ką kita daryti. Broliai siūlė pratęsti mūsų bendradarbiavimo sutartį, bet nutariau, kad atėjo laikas tapti savarankiškam. Juk iki pensijos negyvensi pas mamą. Jau pradedu orientuotis, kaip tvarkyti viešuosius ryšius, imu suvokti, kiek viskas išties kainuoja, nuo ko reikia pradėti. Ir, turiu pripažinti, viskas pramogų pasaulyje gana sudėtinga. Paprasta atrodo tik iš šalies, tiesiogiai nesusidūrus.
– Ar šiais interneto laikais verta įrašyti albumus?
Andrius: Žinoma, ne. Dauguma žmonių norimas dainas parsipumpuoja iš interneto. Bet aš noriu albumo dėl tikrųjų savo gerbėjų, kurių didžiumai – 35-eri ir daugiau. Tikrai ne visi naršo po internetą ir moka dainų parsisiųsti. Be to, dažnam žmogui norisi turėti originalų diską rankose, galbūt autografo paprašyti.
Finansiškai tokia leidyba tikrai pelno neneša. Juolab mažai kas žino, kad įrašyti dainą kainuoja per du tūkstančius litų. Albumui reikia keliolikos kūrinių, tai suma susidaro visai rimta. Nežinau, kada albumas bus baigtas. Kai medžiotojai nustos mane medžioję, gal viskas greičiau pajudės. Labai man padeda Vudis – Arvydas Martinėnas, kolega iš „Kelio į žvaigždes“. Jis turi savo studiją. Jei gyventume Vilniuje, šitie darbai būtų paprastesni.
Užpernai koncertų sezonas buvo prastas, pernai – jau geresnis, šįmet palyginti neblogas, bet honorarai tikrai ne tokie, kaip anksčiau. Kiek skaičiau, kilo vienintelio Selo atlyginimas už koncertus. Bet Selas – asmenybė, į kurią niekam neišeina lygiuotis. Labai gerbiu Andrių Mamontovą, jis šitiek metų kuria ir įrašo be didelės reklamos, Stasį Povilaitį, sugebantį tiek laiko scenoje „išlaikyti formą“.
Na, o aš tikrai nesu koks auksinio balso savininkas, bet juk kiekvienas šokame taip, kaip mokame.
– Beje, pradėjai apie šokius – ant televizijų parketo sukasi, regis, beveik visi žinomi žmonės. Gal ir pačiam tas padėtų užsimiršti, geriau priminti apie save gerbėjams?
Andrius: Šokti labai patinka Vaidai, bet man nepatiktų, jei žmona šoktų su kuo nors kitu. Na, o pats į tokį projektą eičiau, nebent jei jame tuo pat metu dalyvautų Vidas Blekaitis ir Andrius Šedžius. Į tą draugiją ir aš tikčiau, turėčiau konkurentų. Kažkada prieš „Radiocentro“ apdovanojimus savaitę mokiausi pramoginių šokių ir, ką manot, galiausiai scenoje savo partnerę tik pakilnojau. Kaip aš užpakalį scenoje vizginsiu? Kažkokia nesąmonė... Geriau jau darysiu, kas patinka ir ką moku, – dainuosiu.
