Koks jausmas žiniasklaidos būti narstomam tokiame kontekste?
Durnas jausmas, aišku... Liūdna, kad tai vyksta. Kita vertus, džiugu, kad žiniasklaida manimi taip domisi. Žinau atvejų, kai su teismais susiję kur kas svarbesni žmonės, bet jų pavardės kažkodėl spaudoje nemirga. O mane kaip didžiausią nusikaltėlį ir didžiausią žvaigždę pristato.
Kas skaudžiausia šioje istorijoje? Bauda, prarasta galimybė vairuoti? Ar „nauja“ šlovė?
Pirmiausia skaudina, kad esu neteisingai apkaltintas. Ir žmonės painiojami: nebežino, kuo tikėti, kuo ne. Aišku, be teisių atsiranda daugiau nepatogumų. Vasarą atlikėjams renginių daug, todėl tenka vairuotoją samdytis arba šeimyniškai į koncertus važiuoti, – žmona Vaida vairuoja automobilį. Kita vertus, irgi savi pranašumai: daugiau laiko kartu praleisime (juokiasi). Tie mano teismų maratonai tęsiasi jau gal kokie septinti metai, todėl išmoksti negalvoti ir nesikoncentruoti vien į tai.
Teisiniai rūpesčiai žmogų žlugdo psichologiškai. Iš kur semiesi stiprybės?
Man belieka juokauti: „Stipriems žmonėms – stiprūs išbandymai.“ Aišku, pagalvojus rimčiau: tai, kas pastaruoju metu vyksta mano gyvenime, visai nebejuokinga... Turiu šeimą, mažą dukrytę, brangiausius žmones, todėl reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie juos. Negaliu nuleisti nosies ir pasiduoti. Ir tos pačios stiprybės semiuosi iš šeimos, artimųjų. Drauge su Vaidute mes – pati stipriausia armija ir niekas mūsų nesugriaus. Šeima – mano pamatas. Tokiu atveju, jeigu net pargriūsi, vis tiek atsikelsi, nes bus kas padeda atsistoti. Tfu tfu tfu, kad tik neprisikalbėčiau, bet kol kas mes viską išgyvename drauge ir gana sėkmingai.
Nei ką nors nužudžiau, nei apiplėšiau. Svarbiausia – pačiam žinoti, kas tu esi. O gyvenimas bet kokiu atveju tęsiasi. Keliesi stojiesi, keliesi stojiesi...
Gal todėl, kad išsikalbame namuose apie viską, tariamės, ieškome bendrų sprendimų. Nežinau, ko Vaidutė apie mane nežino. Bet teismai – vienintelis dalykas, į kurį aš neleidžiu jai painiotis ir dalyvauti. Psichologiškai ten tikrai labai sunku: pasakoti, prisiminti, teisintis, paskui mojuoti ir šypsotis žurnalistams, dalyti interviu ir tiems, kas geri, ir tiems, kas nusiteikę piktybiškai... Labai sunku. Aš tik kaskart pasidžiaugiu, kad esu kilęs iš mažo miestelio, sakykime, iš kaimo. O ten užauga stiprūs žmonės.
Na, vienas dalykas – su verslu susiję teismai. Bet kai keliskart sulaiko prie vairo išgėrusį, krizei kaltės nesuversi...
Vienas atvejis buvo labai seniai: pripūčiau 0,54 promilės. Tuo metu nieko neneigiau: tikrai vairavau, sustabdė, pripūčiau... O šiuo atveju viskas kitaip: tikrai buvau išgėręs, bet nevairavau. Tas savaitgalis buvo labai įtemptas, daug dirbome su komanda ir penktadienį, ir šeštadienį. Vakare po darbo su savo kompanija šiek tiek smagiai pasėdėjome. O kitą rytą turėjome toliau važiuoti dirbti. Kaip žinoma, ryte užtenka, liaudiškai sakant, tik sidro ar alaus užmesti ir promilės dvigubai išauga... Nors ir čia man – neaiškus reikalas.
Byloje nurodyta, neva pripūčiau 1,89 promilės: tokios būsenos ne tik kad vairuoti – normaliai vaikščioti nebūčiau galėjęs. O aš viską puikiai suvokiau, net nesvirduliavau. Juokingiausia, kad kai pareigūnas mane atsivedė prie policijos automobilio, per raciją pasigirdo kvietimas visiems ekipažams skubėti į kažkokią įvykio vietą. O mano karštuolis policininkas per raciją pareiškė: „Neturim laiko. Rimiškį turim pasiėmę.“ Po kelių minučių jau ir žiniasklaida prisistatė...
O Vaidutė nepaima šluotos per užpakalį? Už tokias promiles...
„Ir ne tik per subinę...“ – kvatoja šalia su dukryte Lėja vaikštinėjanti Vaida.
Per galvą irgi... Bet Vaidutė niekada nematė, kad į koncertą iš namų išvažiuočiau išgėręs. Ir niekada to nebuvo. Aišku, blogai, kad šįkart važiavau dirbti išgėręs. Bet tuo darbas pramogų pasaulyje ir skiriasi nuo įprastų darbų, kad kartais sulaužome visuotines taisykles.
Bet negi žmona nepielavoja už išgėrinėjimus?
Aišku, pielavoja, nes aš gi kiekvieną vakarą geriu ir kiekvieną rytą nieko neprisimenu (kvatoja)... Kaip žmona mane muša, irgi neprisimenu... Valinskas per realybės šou mums yra pasakęs: „Gali gerti prieš darbą, po darbo, per darbą. Bet ne vietoj darbo.“ Aišku, aš tuo nesivadovauju, bet tiesos yra.
Nebijote visuomenės verdikto: Rimiškis turi bėdų su alkoholiu?
Ko man bijoti kitų nuomonių? Kam aš nepatinku, tas jau seniai taip yra nusprendęs, o kam patinku – netiki ir netikės. Nežadu eiti ir prieš visus teisintis.
Nepatikėsiu, kad teismai, neigiama reklama nekenkia dainininko įvaizdžiui.
Tie, kas palaikė, ir toliau palaiko. Tie, kas kalbėjo, ir toliau kalba. Tie, kas kvietė dainuoti, ir toliau kviečia. Įsivaizduokite: sekmadienį visa spauda rėkė, kad Rimiškis sulaikytas neblaivus prie vairo, o pirmadienį man skambina užsakovas dėl renginio. Aš jo iškart paklausiau, nes pats karštumas tada buvo: „O jums nieko, kad, va, pilni laikraščiai apie mane?..“ „Nieko“, – išgirdau.
Bet visada buvote vertinamas kaip gerietis dainininkas...
Aš ir nesu blogietis! Nei ką nors nužudžiau, nei apiplėšiau. Svarbiausia – pačiam žinoti, kas tu esi. O gyvenimas bet kokiu atveju tęsiasi. Keliesi stojiesi, keliesi stojiesi...
Nebuvo minčių pas kokį būrėją ar ekstrasensą nueiti: gal čia kokie nužiūrėjimai ar prakeiksmai, kad nelaimės vis nesiliauja?
Man minčių nebuvo, bet pasiūlymų tokių turėjau... Kad ir tas įvykis žiemą, kai į vandenį įvirto mano automobilis su visa aparatūra. Ačiū Dievui, gyvi likome. Aš tik tikiu, kad anksčiau ar vėliau blogio sąskaita baigiasi ir atsidaro gėrio. Va, šito ir laukiu.
