Berniukai suauga, ar ne, Andriau?
Berniukai tampa vyrais. Tačiau kiekviename vis tiek gyvena berniukas, kuris tik ir laukia progos išlįsti. Ir vyras – ne vyras, jei neleidžia tam bachuriukui kartais pavairuoti savo gyvenimo.
Kaip tau tas naujasis tamstos mokytojo įvaizdis televizijos laidoje „Tūkstantmečio vaikai“?
Puikiai. Didžiulis komfortas, kai nereikia lipti per save, cirko daryti ir rėkauti, kai nereikia iš raidės „Š“ spausti raidės „V“ ir lygioje vietoje imituoti šou! Negaliu pakęsti nesveikai hiperbolizuoto linksmumo. Gal tikrai išaugau iš to amžiaus?
Na, bet tas vyras su ūsiukais studijoje – juk ne tu? Ne Andrius Rožickas?
Žinoma, aš. Dabar esu toks. Kuris nedaro, ko nenori. Toks, kuris nebūna tuo, kuo nenori būti. Stengiuosi, kad man būtų patogu, personažą artinu prie savęs. Netgi mokytoju visai galėčiau dirbti. Ypač jei vaikai – protingi, turintys savo nuomonę, ne pastumdėliai.
Tik bėda, kad tie mokytojų atlyginimai...
Atlyginimas nebūtų pagrindinis argumentas, jei apsispręsčiau. Į mokyklą eičiau nebent iš idėjos. Dėl to, kad ką nors gero padaryčiau.
Lietuviai garsėja tokia keista kūrybos forma: dažniausiai daro taip, kaip matė kitus darant: ir aš galiu taip, kaip... Pažiūri kas Guy Ritchie: aš juk irgi galiu.
Daug galėtum paaukoti dėl idėjos?
Esu idėjos žmogus – tikrai. Ji man svarbesnė nei veiksmas. Bet „aukos“ idėja man nepatinka. Kaip ir „kaltės“ ar dar kokia nesąmonė, kuri gimsta ne mano galvoje, o yra primetama.
Gerai, apie idėją: vienoje televizijos laidoje mačiau tave apsirengusį marškinėliais su užrašu „Pistonai“. Tai turėtų būti pastaruoju metu internete itin populiarūs ir labai juokingi filmukai – profesionalų įgarsintos trumpos klasikinių filmų ištraukos. Ar tu – vienas iš „pistonų“?
Na, aš puikiai juos pažįstu (juokiasi). Žaviuosi „pistonais“, manau, jų humoras yra vienas geriausių Lietuvoje. Štai kokio esu pasiilgęs! Tokio humoro Lietuvoje tiesiog nebuvo. Lietuviai garsėja tokia keista kūrybos forma: dažniausiai daro taip, kaip matė kitus darant: ir aš galiu taip, kaip... Pažiūri kas Guy Ritchie: aš juk irgi galiu. Ir padaro – lygiai taip pat. Pamatė Boratą: o, geras, ir aš parodysiu pimpalą, bus juokinga! Bet nėra!
O tu padaryk ką nors naujo. Pakartoti yra paprasta – prašom, Malevičiaus juodąjį kvadratą galiu nupiešti per penkias minutes. Tačiau mano paveikslas ir tebus prasta penkių minučių kopija. Na, taip, žinau, gerą humorą nelengva sukurti...
Žinai, nes ir pats anuomet buvai vadinamas humoristu...
Buvau, nors ir nemoku pasakoti linksmų istorijų ar anekdotų, iš kurių visi galėtų juoktis. Aš tik pastebiu juokingus dalykus nejuokingoje erdvėje. Toks savotiškas humoro analitikas (šypsosi)...
Tikriausiai žinai, kaip sunku atsikratyti to, su kuo tave nuolat siejo. Ar kas nors dar primena „Bentski šou“?
Nebe. Gal dėl to, kad pastaraisiais metais deklaravau nesantis tikras humoristas. Aš tik pašmaikštinu situaciją, jei ji šmaikštinasi. Saikinga ir skanu – štai, kas man svarbiausia!
Sako, lietuviai – liūdna tauta. Iš ko tavo aplinkos žmonės dažniausiai juokiasi?
Mane žavi humoras „su pamušalu“. Na, kas nors parašė ant sienos keiksmažodį – forma gal ir juokinga, o turinio nėra. Bet jei ant TOS sienos būtent TAIP ir būtent TAS parašyta, kas sugriauna tavo spėjimus, patiri atradimo džiaugsmą.
Ar prisimeni, kada pastarąjį kartą juokeisi iki ašarų?
Juoktis susiėmus už pilvo mane kartais priverčia ir koks vaizdelis su taikliu prierašu feisbuke. Smagu, kai žmonės tai daro be jokio išskaičiavimo, bet vos tik užčiuopi komercinį užsakymą ar pamatai, kad „pamušale“ įspaustos prekės ženklo raidės, darosi neskanu.
Žmonės pasiilgę kokybiškų dalykų – ir humoro, ir santykių. Juokas yra džiaugsmo išraiška. Džiaugiesi gavęs kokybišką, tikrą, originalų daiktą, idėją. Arba nuoširdų santykį. Aš juk dabar nesimaivau prieš tave ir nesitikiu, kad parašysi apie mane geriau, nei yra iš tikrųjų. O juk galėčiau būti paslaptingesnis... Tik vargu ar man tai pridėtų daugiau „karmos“ taškų skaitytojo akyse... Ir kam man viso to reikia?!
Sueina keturiasdešimt ir supranti, kad nebereikia?
Tikriausiai... Juk slėpdamas save ar slėpdamasis nuo savęs tampi nelaisvas, o tai reiškia – nelaimingas. Amžinas lenktyniavimas „kas kietesnis“ įvaro į kampą. Lengviau neapsimetinėti ir, jeigu kartais pjauni grybą, tiesiog sau ir kitiems prisipažinti, kad esi ne pyragas. O aš tikrai ir nusišneku, ir klystu. Todėl labai nenorėčiau, kad kas nors mano postringavimus priimtų kaip pamokslavimą. Užtat ir sakau: neikit iš paskos, darykit savo – taip, kaip jaučiate, kaip norite.
Andrius Rožickas |
Argi ne tai vadinama laisve? Kiek pats jos turi? Ar tavęs nevaržo visuomenės normos, taisyklės?
Jei sakyčiau, kad man nesvarbi visuomenės nuomonė, būčiau nesąžiningas. Žinoma, svarbi, juk gyvename tarp žmonių... Kartais mes visi, nė gerai nesuprasdami, siekiame vieno tikslo: būti mylimi ir gerbiami. Kelias į tai – skirtingas. Kai kurie mėgina meilę ir pagarbą nusipirkti, užsitarnauti, išsireikalauti. Jei nepavyksta, daro taip, kad jų neapkęstų. Tai – irgi dėmesys. Jis – pagrindinė šių dienų valiuta.
Ir žmonės dažnai už ją moka pernelyg didelę kainą. Šiaip, jei nori blaiviai įvertinti situaciją, privalai atsitraukti. Kad pamatytum, kaip viskas yra, kad kitomis akimis pažvelgtum į tą nesveiką spektaklį, kuriame visi vaidina tokius protingus, fainus ir madingus.
Ir tas žvaigždės statusas!.. Na, nėra pas mus žvaigždžių! Kas, kad tave aprengia žvaigždės drabužiais, gražiai sušukuoja... Nepamiršk: nusivalęs grimą iš tiesų juk būsi vienišas, depresyvus. Negalėsi pakęsti, kad visi ko nors iš tavęs nori, nesusitaikysi, kad pravardžiuoja, kad naršo po tavo gyvenimą, kad pavydi, kad engia... Štai, koks iš tiesų yra žvaigždės gyvenimas.
Esi visa tai pajutęs?
Aš visuomet stengiuosi sakyti tai, ką žinau. Džiaugiuosi, kad dabar man visiškai nesvarbūs tie žvaigždiški prikolai. Bet kiek jaunų žmonių mano, jog tapti garsiam yra gyvenimo tikslas. Garsenybės vienišos... Štai, ką jie turi pirmiausia žinoti. Ir kad visi gerbėjai, draugai, pažįstami vieną dieną gali tapti tavo priešais.
Andriau, ar išėjęs iš garso įrašo studijos dar turi laiko įkvėpti gryno oro?
Kodėl ne? Labai mėgstu gryną orą. Toks pušynas aplink mūsų namus! Ir dar – ąžuolynas ir kalnai, ir kloniai, ir upeliai... Sodyba jau irgi apaugo žaluma, kaip velnias.
Tapai sodininku?
Mūsų kaimynai labai draugiški – braškų duoda, obuolių. Man nepatinka knisti žemę.
Vilkėdamas tokį švarkelį kaip šiandien galėtum arklius auginti...
(Juokiasi.) Čia – tik įvaizdis, o jis dažnai būna klaidingas. Kita vertus, kodėl gi ne? Tik, jaučiu, auginčiau ne arklius, o kokius nors briedžius. Arba barsukus... Bet dar ne dabar. Turiu rimtesnių užsiėmimų.
Bet juk nesėdi visą vakarą prie kompiuterio ar televizoriaus su laikraščiu arba ipadu rankose?
Na, pažiūriu aš televizorių...
Nejaugi, juk dabar taip nemadinga...
Vieno nekomercinio rusiško TV kanalo užsklandoje parašyta: „Nebijok įsijungti televizoriaus.“ Televizijoje esama ir gerų dalykų, ne vien blogų, tereikia pasirinkti, ką žiūrėti.
Ar vaikštai į kiną?
Savo įgarsintus filmus visada pažiūriu.
O pačiam kurti filmo nebuvo kilusi mintis?
Galėčiau. Esu tam subrendęs. Tas žinojimas glosto man savimeilę. Juk taip dažnai būna, kad menininkas norėtų kurti filmą, bet nežino, ar sugebės.
Brandą lemia patirtis. Tikriausiai tavo gyvenime jos visokios būta?
Visko buvo... Sakau, kad už kiekvieną smūgį likimui reikia dėkoti.
Na, niekas niekada garsiai apie juos nekalbėjo...
Kiekvienas tokius dalykus pats su savimi turi išsiaiškinti. Niekam nerūpi, kaip aš tą patirtį susikrausiu.
Ar namuose augini tiktai katiną?
Kad ir jo neauginu, jis auga pats, daug dėmesio nereikalauja. Nei gyvūnų daugiau neturiu, nei daržo...
O kiek kompiuterių?
Vienas kitas. Tai – mano vyriški žaisliukai.
Ne automobilis?!
Automobilis man nesvarbu, tai tiesiog transporto priemonė. Motociklo irgi neturiu.
Atostogauji užsienyje?
Neprivalu. Atostogos man – veiklos pakeitimas. Iš bet ko – į bet ką. Kuo didesnis kontrastas, tuo geriau pailsiu.
Vadinasi, išjungęs kompiuterį važiuoji į sodybą skaldyti malkų?
Ir žolę mielai pjaunu, ir medžius genėju. Sodyboje gera, ten supranti, koks iš tiesų gyvenimas yra paprastas.
Žmona į sodybą važiuoja kartu?
Kartais. Pamiršau pasakyti dar vieną dalyką: svarbu gyvenime surasti savo žmogų. Per visą laiką gali daug kartų įsimylėti, su daug kuo pabūti, o štai gyventi gali tik su ypatingu žmogumi.
Kiek metų jūs kartu?
Susituokėme 2001-aisiais, prieš tai kažkiek laiko kartu gyvenome, tai skaičiuokite (šypsosi)...
Na, visi tikisi gyventi ilgai ir laimingai...
Ir visi nori, visi apie tai svajoja. Kol esame jauni, negalvojame, tačiau ateina momentas, kai mintis šauna į galvą: o su kuo aš pasensiu? Juk senatvė nori nenori ateis. Juokingi man tie, kurie niekaip negali paleisti jaunystės.
Sėkminga santuoka yra laimingas loterijos bilietas. O kokia ji, ta sėkminga, niekas nežino. Mėgina lyginti su tuo, ką mato filmuose, bet juk kiekvienoje šeimoje ji – kitokia. Man, pavyzdžiui, santuoka pavykusi, jei drauge gyvenantiems žmonėms po daugelio metų vis dar įdomu būti kartu.
Kai mudu susituokėme, buvau garsus, žinomas, kaip dabar sako – žvaigždė. Į pažintį iš pradžių žiūrėjau atsargiai: gal su manimi ji susipažino tik dėl to, kad pasigirtų draugėms? Iš tiesų garsiems nėra paprasta surasti antrą pusę. Patirtis rodo, kad laimi arba tie, kurie susipažįsta prieš išgarsėdami ir kartu pereina visus fokusus marokusus, arba tie, kurie susipažįsta tada, kai žvaigždė jau būna nusileidusi. Išmėginimai pinigais, šlove nėra paprasti, tai žino tik tas, kuris jų patyrė. Perspėti naujokų – neįmanoma. Niekas neklausys, juk mokomės iš savų, ne iš svetimų klaidų.