Kas vyksta jūsų gyvenime? Dainininkė Irma Jurgelevičiūtė iš jūsų namo Vilniuje išbėga prisidengusi rankšluostuku. Į projektą „Žvaigždžių duetai“ ateinate su žavia šviesiaplauke. O žurnalistams pasakojate savo skyrybų su žmona istoriją ir prisipažįstate ją tebemylintis...
Jokios paslapties čia nėra: Irma paprašė manęs kartu padainuoti „Žvaigždžių duetuose“ balandžio pirmosios proga. Neatsisakiau. Atsitiktinai nugirdau, kaip ji su savo scenos partneriu Eimučiu Kvoščiausku kalbėjosi, kad Vilniuje nelabai turi kur apsistoti. Mat „Duetų“ įrašai vyksta ir antradienį, ir trečiadienį. Pagalvojau, kodėl negalėčiau pagelbėti ir pasiūlyti pasisvečiuoti pas save? Gyvenamojo ploto juk turiu sočiai.
Kur tuo metu turėjote būti jūs?
Manęs kartu tikrai nebuvo. O jeigu ir būčiau buvęs name, ne vienoje juk lovoje būtume turėję miegoti.
Na, rankšluostis ant Irmos klubų sukėlė nemažai kalbų...
Taisyklių sąrašo, kaip svečiai turėtų elgtis mano namuose, tikrai niekada nesudariau. Jeigu jiems patogu vaikščioti nuogiems, tegu. Nori stovėti ant galvos, testovi... O Irma tikrai buvo labai tvarkinga viešnia, jokių nepatogumų nesukėlė.
Yra manančiųjų, kad gal specialiai surežisavote situaciją: pasikvietėte populiarią dainininkę, pranešėte paparacams ir pasidarėte iš to piarą...
Žurnalistams tikrai jokios informacijos neteikiau. Jau prieš kelias savaites ir man, ir Irmai skambino vienos laidos redaktoriai ir klausė, ar tikrai ji nakvoja mano namuose Vilniuje. Abu atsisakėme komentuoti. Jeigu Irmą būčiau apgyvendinęs Seimo viešbutyje už mokesčių mokėtojų pinigus, tada gal ir būčiau turėjęs aiškintis. O kaip žurnalistams pavyko įamžinti tokius kadrus, nežinau, net kaip paaiškinti. Kodėl ji išėjo į gatvę tuo rankšluostuku apsigaubusi, pats nesuprantu...
O gal Irma taip darėsi reklamą?
Nemanau... Nekokia tai reklama Irmai...
Kas tada ta šviesiaplaukė moteris, kuri buvo per „Žvaigždžių duetus“ šalia jūsų?
Nebūtina manęs piršti su kiekviena moterimi. Mes galime būti tiesiog draugai. Tiesą sakant, tegu rašo, ką nori. Giliai į širdį neimu ir skausmingai į visokias apkalbas nereaguoju. Net jeigu pasakytų, kad man patinka vyrai, tik pasijuokčiau. Beje, taip kažkas jau parašė... Visiškai nesuku dėl to galvos.
Negi jums viskas „dzin“?
Mano gyvenime yra buvę visko. Net labai rimtų problemų. Kaip rėmėjas neretai apsilankau įvairiose gydymo įstaigose. Ypač gerai visas nuosavas problemėles „pagydo“ apsilankymai onkologijos ligoninėje. Ten pamatai žmonių, kurie iš tiesų turi rimtų problemų. Myli, nemyli, atlyginimą sumažino, nesiseka, vyras nekreipia dėmesio, žmona nepagamino vakarienės... Kaip tai nereikšminga! Auksiniai Karaliaus Saliamono žodžiai: „Viskas praeina. Ir tai praeis.“
Kas tada jums gyvenime atrodo reikšminga?
Aš labiau išgyvenu dėl kitų žmonių. Šįkart – dėl Irmos. Sėdėjau komiteto posėdyje, kai ji verkdama paskambino. Iš pradžių net nesupratau, apie ką kalba: užpuolė, rankšluostis... Sunku būtų, jeigu kas nors blogo nutiktų mano artimiesiems, šeimos nariams. Daug karščiau reaguočiau į šmeižtą ar apkalbas dėl savo profesinės veiklos.
Gali prisipirkti dešimt mašinų, bet kasryt visų dešimties iš kiemo neišvairuosi. Kiek gali valgyti vien šokoladą? Be iššūkių, avantiūrų, naujų idėjų geras gyvenimas apkarsta.
Buvote ir verslininkas, ir Šiaulių žiniasklaidos priemonių magnatas. Kaip paaiškinti, kad tik dabar, kai atėjote į tokią rimtą sritį kaip politika, patekote į tikrą pramogų pasaulio sūkurį?
Matote, politika irgi iš dalies yra šou. Šou rinkėjams. O kiekvienas politikas tam tikra prasme yra aktorius. Tik jau spėjau įvertinti, kad pramogų pasaulio purvas lengviau nuplaunamas nei politikos. Apkalbėjo, pamanė, kad pats susirežisavau reklamą, nufotografavo su gražia mergina... Visa tai – smulkmenos! Politikoje žaidimai – kur kas rimtesni.
O šiuo atveju tiesiog žinau, kaip yra išties, ir esu ramus. Ir Irma sakė, kad mamai, vyrui paaiškino, kaip buvo, o kiti tegu galvoja, ką nori. Mano šeimos nariai manimi tiki, visa kita nesvarbu. Skaityti komentarus po kokių nors straipsnių – tas pats, kas viešajame tualete skaityti užrašus ant sienos.
Asmeninis jūsų gyvenimas vertas gero kino scenarijaus. Su būsima žmona Sandra susipažinote, kai jai buvo penkiolika, jums – aštuoniolika. Po šešerių metų susituokėte ir susilaukėte dukters. Bet nuolat užsiėmusio verslininko žmona, nesulaukusi sutuoktinio dėmesio, užmezgė romaną su populiaraus realybės šou „Baras“ dalyviu Dariumi Kulpiu, pravarde Britva. Išsiskyrėte, tačiau po kelerių metų buvusi žmona pagimdė dar vieną jūsų dukrą. Pikantiška, įdomu, bet gana skausminga... Kodėl apskritai viešinote šitą meilės ir skyrybų istoriją?
Nepasakiau nieko tokio, ko nežinotų žmonės Šiauliuose ar tie, kurie pažįsta mano šeimą. Be to, suprantu, kad daug kam kyla klausimas, kodėl esu išsituokęs. Jeigu nekomentuosiu, sukelsiu tik dar didesnį dėmesį ir norą sužinoti. Geriau vieną kartą, kad ir kaip būtų skausminga, „atraportuosiu“ ir padėsiu tašką. Jeigu dar sykį klaus, pasakysiu, kad pasiskaitytų buvusius interviu. Jau net „Google“ paieškos žiniatinklyje yra raktažodžiai „šedžius žmona“, pagal kuriuos galima rasti visus straipsnius. Nei čia kokie švieži faktai, nei pikantiškos naujienos. Tai – sena istorija.
Žurnalistams, paskelbusiems, kad esate laisvas ir ieškote draugės, vis dėlto galiausiai prisipažinote, kad dviejų savo dukterų mamos tebelaukiate grįžtant... Kas trukdo būti kartu?
Niekas netrukdo ir niekas nesako, kad kartu nebūsime. Kiekvienoje šeimoje būna nesutarimų. Nėra nė vienos idealios sąjungos. Tik vienos idealias vaidina, o kitos dėl vienokių ar kitokių priežasčių atskleidžia savo nesklandumus, trūkumus.
Vis neatsikratau jausmo, kad į pramogų pasaulį einate tikslingai, todėl ir pasakojate, viešinate...
Ne, tiesiog esu atviras žmogus. Viską priimu labai paprastai: nei čia baisi praeitis, nei paslaptys kokios siaubingos, kad turėčiau tylėti. Jeigu manęs klausia, aš atsakau. Neklaustų – tylėčiau. Jeigu žmonėms apie mane kas nors įdomu, džiaugiuosi.
O dirbti Seime jums įdomu?
Buvo įdomu pirmą pusmetį. Kol viską sužinojau, perpratau, išmokau. Dabar man nuobodu klausytis tų pačių kalbų, prieštaravimų vien dėl pačių prieštaravimų, ginčų dėl pačių ginčų... Bet aš nuolat siekiu užsibrėžto tikslo. Maniškis nebuvo vien tapti Seimo nariu. Tai – tik dar vienas laiptelis aukštyn. Kadangi niekam neuždrausta kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, aš tam ir ruošiuosi. Jeigu Prezidentė ir toliau taip dirbs, turės visus šansus išsilaikyti dar vieną kadenciją, o paskui atsiras terpė pasireikšti ir kitiems kandidatams. Turiu užtektinai laiko pasiruošti.
Iš kur tokios ambicijos? Valdžia, pinigai, populiarumas, dėmesys – juk ir taip viską turite.
Kartą profesorius Vytautas Landsbergis į tokį klausimą atsakė: „Visa tai yra smulkmenos. Svarbiausia – išlikti istorijoje.“ Tai – užduotis kiekvienam, siekiančiam šio to daugiau. Išbandymas pinigais, valdžia, žydrųjų švyturėlių sindromas... Kai visus tuos etapus pereini, turi ieškoti ko nors naujo. Tarkime, užsidirbi milijoną, du, šimtą... Toliau skaičius sąskaitoje tik didėja, tačiau džiaugsmo tai jau nebeteikia. Kiek kėdžių gali užsėsti vienu metu? Vieną. Gali prisipirkti dešimt mašinų, bet kasryt visų dešimties iš kiemo neišvairuosi. Kiek gali valgyti vien šokoladą? Be iššūkių, avantiūrų, naujų idėjų geras gyvenimas apkarsta.
Rusijoje, girdėjau, nauja mada: milijonieriai palieka visus turtus, prabangų gyvenimą ir tampa valkatomis. Kad vėl pajustų gyvenimo skonį ir, jeigu sugebės, pakiltų iš naujo.
Matote, aš gyvenime turbūt keturis kartus esu kritęs ir vėl kilęs. Man jau ir tai nebeteikia malonumo. Be to, vienas dalykas, kai tampi bomžu ir pradedi nuo nulio. O dar blogesnis, kai pradedi nuo to, jog reikia grąžinti skolą. Aš esu patyręs būtent šitą variantą. Draugai sako, kad turiu angelus sargus, kurie nuolat padeda. O man atrodo, daug svarbiau ne sėkmė, bet platus matymas, sugebėjimas planuoti, sukurti tokią strategiją, kuri pasiteisintų. Reikia matyti plačiai ir toli.
O ką bendra su projektu „Prezidentūra“ turi tai, kad sutikote dalyvauti LNK šokių projekte?
Tai – dar viena galimybė save parodyti. Be to, jau seniai puoselėjau mintį lankyti šokių pamokas ir išmokti gražiai šokti. Su pavydu žiūriu į šokančius savo tėvus. Ir pats vaikystėje lankiau šokių pamokas. Noriu visus tuos judesius prisiminti. Darau tai ne dėl reitingų ar didesnio populiarumo. Tiesiog – dėl dar vieno gyvenimo malonumo.
Kam dėl to eiti į televiziją?
Tiesą sakant, iš pradžių atsakiau ir vienai, ir kitai į tokius pat projektus kvietusioms televizijoms. Galiausiai sutikau su LNK pasiūlymu, nes šio kanalo laidos „Kakadu“, „Nuo... iki...“ mane „išsuko“ kaip asmenį, per tai žmonėms tapau įdomus. Tam tikra prasme grąžinu kanalui duoklę ir einu į jo projektą. Be to, pamaniau: o kuo čia ne šokių pamokos? Juo labiau kad negalėsiu ieškoti priežasčių nesitreniruoti: ai, patingėsiu... šiandien neisiu... darbo daug... Tiesiog privalėsiu mokytis. Ir tai, kad šoksiu su nepaprastai talentinga šokėja Beata Skaisgiryte, man yra dar didesnis stimulas.
Vėl būsite apkalbamas, jums bus pavydima... Nors spėju, kad prie aplinkinių reiškiamo pavydo jau turėjote priprasti, nes susidūrėte su juo turbūt nuo tada, kai uždirbote pirmą milijoną?
Ne, nuo pačios vaikystės. Dėl to, kad mano tėtis Šiauliuose turėjo aukštas pareigas. Mes gyvenome gerai, nieko netrūko, bet pinigų pertekliaus šeimoje tikrai nebuvo. Už verslumo gyslelę esu dėkingas seneliui, kuris sovietiniais laikais buvo vadinamas spekuliantu, nes prekiavo turguje. Ir mane kartais pasiimdavo kartu. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais visi Šiauliai siuvo, mezgė, garino... Marijampolę tada vadino automobilių turgumi, o Šiaulius – skuduriniu miestu. Keturiolikos pabandžiau prekiauti džinsais. Nebuvo labai sunku: surandi, kur nupirkti audinio, siuvėją, kad pasiūtų, pats garini, blukini, „įkali“ kniedes ir veži į turgų parduoti. Kita vertus, nebuvo ir lengva: reikėjo keltis antrą nakties, kuo anksčiau užsiimti gerą vietą turguje. Tai buvo iššūkis ir galimybė užsidirbti. Verslas iškart suteikė laisvę gyventi, kaip noriu: nusipirkau dviejų kambarių butą, išėjau iš tėvų ir niekada nebenorėjau dirbti samdomo darbo. Paskui ėmiau varyti automobilius iš Šveicarijos, Vokietijos. Vieną dieną gimė idėja: nusipirkau Londone sunkvežimį, parsivariau, perkėliau vairą iš dešinės į kairę pusę ir pardaviau. Už tuos pinigus galėjau įsigyti jau tris sunkvežimius... Taip viskas įsibėgėjo, kad milijonai byrėjo vienas po kito.
Kada pinigai nustoja jaudinti?
Kai jų pasidaro tiek, kad jau pakanka. Iš Europos į Lietuvą gabendamas naudotus automobilius vis svajojau, kaip kada nors užsuksiu į prabangiausią saloną ir nusipirksiu naujutėlaitę svajonių mašiną. Atėjo toks laikas: dutūkstantaisiais įsigijau „Mercedes S600“, kurių Lietuvoje tuo metu buvo vos keli. Paskui užsimaniau tik pasirodžiusio septintos klasės BMW... Tada – „Hummer“... Bet ateina ir tokia diena, kai tampa visiškai nesvarbu, kokį automobilį vairuoji.
Pinigai, valdžia kaip reikiant susuka galvą. Galima prasigerti, prasilošti. Daugybė įvairiausių pagundų. Bet mane gelbėjo tai, kad aš kasdien turėjau judėti pirmyn – kitaip konkurentai būtų aplenkę. Mano tėvas sakydavo: „Visi geri dalykai greitai baigiasi.“ Turi nuolat ieškoti ko nors naujo, diferencijuoti veiklą.
Ko jums dar gyvenime trūksta?
Aš esu labai laimingas žmogus ir viskuo patenkintas. Man nieko netrūksta. Niekas iš manęs nėra išgirdęs, kad blogai gyvenu. Tai – mano vizitinė kortelė.
