Na ir kas, Andriau, jau pas jus į „Užkalnio 5“ atėjo?
Kalbėjausi su bankininku Vladimiru Romanovu, ekonomiste Aušra Maldeikiene, ministru Remigijumi Šimašiumi, televizijos laidų vedėju Algiu Ramanausku.
Manote, jums pavyks tapti lietuviškuoju Larry Kingu?
Lietuviškos pokalbių laidos viena į kitą panašios: prisikviečiama daug svečių, jie skatinami kalbėtis, netgi pyktis tarpusavyje ir taip kuriama drama, intriga.
Negaliu neigti: kalbėjimo vienas prieš vieną televizijos studijose irgi būta, tačiau tokios pokalbių laidos neįsivažiavo. Nors nereiškia, kad nepasiseks ir man!
Jei tinkamai pasirinksiu pašnekovus, jei užduosiu jiems klausimus, kurių niekas dar neuždavė...
Na, pavyzdžiui?
Verslo, politikos ir pramogų pasaulio žvaigždžių juk visada klausia, ar neslegia populiarumo našta ir ką veiks toliau. Betgi galima pasikalbėti ir apie tai, kaip formavosi jų asmenybė...
Nejau manote, kad apie tai jie irgi nėra pasakoję?
Na, ir nesakyčiau, kad labai daug! Suprantu, stebuklų nepadarysiu, bet gerą televiziją padaryti galima. Tokią, kurią žmonės žiūrėtų. Gyvenimas juda į priekį, kiti keičiasi, mes – irgi, manau, įdomių klausimų visada atsiras.
Esate pelnęs arogantiško šikniaus etiketę. Kodėl, manote, pašnekovai jums turėtų atsiverti labiau nei kam kitam?
Todėl, kad man visada sekėsi bendrauti su tais, kurie lengvai neatsiveria, kurie neatsakinėja į klausimus. Mane traukė žmonės, kuriuos sunku prakalbinti, kuriuos kiti laiko bjauriais, nepakenčiamais. Gal kad ir pats esu pobjaurė asmenybė?
Nesirengiu iš savo laidos daryti cirko, nesirengiu įžeidinėti ir visai nenoriu, kad mano laidos herojai trenktų durimis ir daugiau nebeateitų.
Esate taip pasakęs: „Jūs manęs nemėgstate, bet visi pas mane ateisite.“
Galima manęs nemėgti, žinoma, bet aš kviesiu žmones, kurie yra užtektinai protingi, kad suprastų, jog vienaip galima rašyti straipsnius, kitaip – pasisakyti savo interneto bloge, o visai kas kita – kalbėtis televizijos studijoje. Net su pačiu kandžiausiu žmogumi gali įvykti įdomus pokalbis. Ir aš nesu toks kvailas, kad nesuprasčiau, kaip lengva išbarstyti pašnekovus... Lietuvoje žmonės turi galybę įdomių minčių, tik ne visada tos mintys būna išklausomos arba išgirstamos.
Suprantu, mano ambicijos didelės, bet kadangi esu arogantiškas šiknius, tai taip pasakysiu: Lietuvoje man dar nėra taip buvę, kad nepasisektų. Lietuvos radijuje turėjau daug klausytojų, knygą išpirko, internetas pilnas komentatorių, kurie vertina mano straipsnius.
Andriau, ar savo pašnekovams išdrįsite užduoti nepatogių klausimų?
O kas yra nepatogus klausimas?
Na, gerai, aš tokį užduosiu jums: kodėl jūs, gyvendamas Redinge, visą laiką sakėte, kad gyvenate Londone?
Ak, jūs apie tai! Redingas yra Klaipėdos dydžio miestas prie Londono, galima sakyti, Londono priemiestis. Kai laiko nedaug, pavyzdžiui, kalbant radijuje, juk nepradėsi aiškinti, kur tas Redingas, į kurią pusę nuo Londono. Jei koks japonas apsigyventų Grigiškėse, tėvynainiams neaiškintų, kad gyvena miestelyje prie Vilniaus, sakytų – Vilniuje. Su Redingu – tas pats. Kai kurie lietuviai taisyklingai net jo pavadinimo ištarti negali.
Man atrodo, nepatogūs klausimai yra tie, į kuriuos žmogus negali atsakyti, nes trūksta laiko. Jis lyg ir norėtų, bet istorija per ilga.
Tiesą sakant, viešumoje įpratę būti žmonės su viešuma yra susitaikę, taigi žino, kad gali sulaukti nepatogių klausimų. Tik aš esu nusprendęs nedaryti kiaulysčių. Jei manęs paprašo neliesti vienos ar kitos temos, aš ir neliečiu. Tai – lyg tarpusavio susitarimas: jei jūs sutartu laiku ateinate į mano laidą, tai ir aš padarau, ko paprašytas.
