Kol naujojo kulinarinio projekto „Pragaro virtuvė“ šefas Liutauras Čeprackas žodžiais išsiliejo ant projekto dalyvių bei daužė indus su jų pagamintu maistu, susirinkę garsūs svečiai nekantriai laukė prabangios vakarienės. Stresas, į nugarą alsuojantis šefas bei tiksintis laikas ne vieną dalyvį varė iš proto, o galvoje ėmė kirbėti klausimas – nejau kiekvieno restorano virtuvėje jautiesi tarsi uragano sūkuryje? Maža to, kaip dirbti, kai tave skubina toks tironas? Tačiau Andrius portalui Žmonės.lt paaiškino, tokia situacija virtuvėje – daugiau nei įprasta.
„Tokio pobūdžio laidoje tikrai galima gaminti maistą. Tik tiek, kad jos formatas yra nepriimtinas lietuviams.
 |
| Pragaro virtuvės“ dalyvių kūriniai |
Mes blogai reaguojame į atvirą, kritišką kalbėjimą. Kai laida pasirodys televizijos eteryje, ją žiūrintys žmonės sakys: „Juk viską galima žmoniškai, gražiai, švelniai paaiškinti.“ Iš tiesų darbas virtuvėje yra kupinas streso. Tad toks šefo išsidirbinėjimas, slepia vieną gilį mintį – tie, kas nori dirbti aukšto lygio restorano virtuvėje, turi suprasti, kad tai didelės įtampos darbas“, – portalui Žmonės.lt pasakojo restoranų apžvalgos guru.
Panegirikos vengiantis žurnalistas kaip mat rado net kelias metaforas, apibūdinančias darbą virtuvėje. Tad jei žmogus nėra pasiruošęs dirbti kaip olimpinis sportininkas, orkestre grojantis muzikantas arba kareivis – virtuvė jiems tolima planeta.
„Žinote, virtuvės personalas tarsi olimpiečiai. Net paauglystėje jie nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro treniruodavosi. Jų niekas negaili ir nesako – reikėtų leisti vaikui išsimiegoti. Virtuvė – labai sudėtingas mechanizmas, todėl viskas turi būti labai gerai sustyguota. Žmonės joje turi dirbti kaip orkestras, nors dažniausiai turi mažiau laiko pasiruošti nei muzikantai. Todėl tenka persilaužti ir tobulėti per labai trumpą laiką. Taip pat virtuvę galėčiau palyginti su kariuomene. Jauni žmonės ateina iš vaikiško gyvenimo ir yra priversti pereiti prie karinio režimo tikrąją to žodžio prasme. Jei atkreipsite dėmesį, šefai itin prižiūri tvarką virtuvėje. Kodėl? Nes kiekvienas ne į vietą padėtas indas, padažas ar šakutė reiškia, kad gali prarasti brangų laiką. Tuomet virtuvėje prasideda chaosas ir procesas pasidaro nevaldomas“, – savo įžvalgomis dalijosi Andrius.
 |
| „Pragaro virtuvės“ dalyvių kūriniai |
Anot jo, būtent dėl to, kad trūksta laiko, šefas nejučiomis pakelia balsą, daro spaudimą ar naudoja nenorminę leksiką. Tačiau nepaisant įnirtingo ir tūžmingo Liutauro skatinimo greičiau suktis bei galiausiai ant žemės išpiltų visų „Creme brulee“ desertų, užkandis bei pagrindinis patiekalas Andriui gero įspūdžio nepaliko. Tiksliau sakant, pasirodė ne geresni už prastus „dienos pietus“.
„Pirmasis patiekalas nuvylė, nes vištiena su bri sūriu, buvo be jo. Mano teorija – man pasitaikė toks gabaliukas, kuriame bri sūris buvo netinkamai paruoštas. Vištieną labai lengva perkepti arba paruošti per sausą, tačiau ji buvo gera. Antrasis patiekalas taip pat nebuvo puikus. Triušieną galima pagaminti taip, kad ji taps nevalgoma. Virėjai jos neperkepė, tačiau ir neiškepė iki galo. Mėsa buvo tąsi ir netgi rausva. Vakarienę įvertinu labai negailestingai – dienos pietūs. Tiesa, šią frazę sugalvojau ne aš. Tai, matyt, ir yra didžiausia publicisto tragedija, kad ne visuomet sugalvoji geriausius dalykus. Kartais juos tiesiog pakartoji“, – kritikavo projekto „Pragaro virtuvė“ dalyvių pagamintą maistą Andrius.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./Liutauras Čeprackas (dešinėje) |
